Lietuvos himnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Tautiška giesmė
Nacionalinis šios šalies himnas Flag of Lithuania.svg Lietuva
Dar žinomas kaip Lietuva, Tėvyne mūsų
Žodžių autorius Vincas Kudirka, 1898
Kompozitorius Vincas Kudirka, 1898
Himnas nuo 1919 (pakartotinai 1988)
Paminklas himnui Vilniuje.

Lietuvos himnas yra „Tautiška giesmė“. Žodžiai ir muzika Vinco Kudirkos (18581899).

Istorija

Vincas Kudirka šį kūrinį parašė ir paskelbė literatūros, politikos ir mokslo dvimėnesiniame laikraštyje „Varpas“ 1898 m. lapkričio-gruodžio mėn. Nr. 6. Nuo tada „Tautiška giesmė“ buvo giedama lietuviškuose vakarėliuose, pirmą kartą oficialiai sugiedotas 1905 m. Didžiojo Vilniaus seimo išvakarių koncerte, nuo 1917 m. giedota viešose politinėse demonstracijose, susirinkimuose ir suvažiavimuose. 1917–1918 m. kūrinio žodžius ir muziką buvo siūlyta pakeisti, tačiau 1919 m. „Tautiška giesmė“ patvirtinta Lietuvos himnu.

1940 m., po sovietinės okupacijos, himnas buvo uždraustas, vietoj jo buvo atliekamas „Internacionalas“, tačiau 1944 m. „Tautiška giesmė“ buvo atkurta kaip Lietuvos SSR himnas. 1950 m. sukūrus naująjį LSSR himną, už „Tautiškos giesmės“ atlikimą buvo persekiojama ir baudžiama. 1988 m. prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, himnu vėl tapo „Tautiška giesmė“.

Naudojimas

Lietuvos valstybės himnas privalo būti giedamas arba grojamas: [1][2]

  1. Pradedant ir baigiant Lietuvos Respublikos Seimo sesijas;
  2. Pradedant arba baigiant iškilmingus Lietuvos Respublikos Seimo posėdžius;
  3. Pradedant arba baigiant iškilmingus susirinkimus ir posėdžius, skirtus Lietuvos Respublikos švenčių ir atmintinoms dienoms;
  4. Sutinkant ir palydint oficialiai apsilankančius Lietuvos Respublikoje užsienio valstybių ir vyriausybių vadovus – po užsienio valstybės himno;
  5. Užsienio valstybėse, kai atstovaujama Lietuvos Respublikai – pagal diplomatinį protokolą;
  6. Nacionalinės televizijos laidose – programos pradžioje – valstybės šventės ir kitomis dienomis, jeigu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą iškeliama Lietuvos valstybės vėliava; nacionalinio radijo laidose – kasdien pradedant ir baigiant pirmąją programą;
  7. Iškeliant Lietuvos valstybės vėliavą valstybinių valdžios ir valdymo institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų viešųjų renginių proga.

Vykstant vidaus bei tarptautinėms sporto varžyboms, Lietuvos valstybės himnas giedamas arba grojamas, jeigu iškeliama Lietuvos valstybės vėliava.

Lietuvos valstybės himnas negali būti naudojamas kaip taikomoji muzika – fonui, reklamai, pramoginiuose montažuose ir analogiškiems tikslams. Viešas pasityčiojimas iš Lietuvos valstybės himno baudžiamas įstatymų nustatyta tvarka.

Tekstas

Lietuva, Tėvyne mūsų
Tu didvyrių žeme,
Iš praeities Tavo sūnūs
Te stiprybę semia.
Tegul Tavo vaikai eina
Vien takais dorybės
Tegul dirba Tavo naudai
Ir žmonių gėrybei.
Tegul saulė Lietuvoj
Tamsumas prašalina,
Ir šviesa, ir tiesa
Mūs žingsnius telydi.
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!
  • Pastaba: 1898 m. variante buvo:
Tegul dirba ant naudos tau
Ir žmonių gėrybės.

Šaltiniai

  1. Lietuvos Respublikos Valstybės himno įstatymas
  2. Lietuvos himnas. Lietuvos nacionalinis muziejus, Paramos ir labdaros fondas Vinco Kudirkos vardui įamžinti, Vinco Kudirkos fondas [sudarė Gintautas Česnys, Birutė Kulnytė, Romas Treideris]. – V., Lietuvos nacionalinis muziejus, 2005

Literatūra

  • Lietuvos himnas / Lietuvos nacionalinis muziejus, Paramos ir labdaros fondas Vinco Kudirkos vardui įamžinti, Vinco Kudirkos fondas (sud. Gintautas Česnys, Birutė Kulnytė, Romas Treideris). – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2005. – 89 p.: iliustr. – ISBN 9955-415-23-1
  • Lietuvos himnas (natos, muzika Vinco Kudirkos), orkestravo Vladas Jakubėnas 1965 m. Čikagos lietuvių operos užsakymu (sud. Irena Skomskienė). – Vilnius: Kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugija, 2009. – 6 p. – ISMN 979-0-706220-03-1
  • Lietuvos himno gimtinė: albumas apie Kudirkos Naumiestį (sud. Romas Treideris). – Vilnius: R. Treideris, 2011. – 98 p.: iliustr. – ISBN 978-609-408-169-9

Nuorodos