Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Lietuva-orn.png
Lietuvos istorija
Lietuvos priešistorė
Baltų žemės
Kryžiaus žygiai į Pabaltijį
Lietuvos valstybės susidarymas
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
Lietuvos statutai
Liublino unija
Abiejų Tautų Respublika
ATR padalijimai
Rusijos imperija (Vakarų kraštas)
Nepriklausomybės paskelbimas
Lietuvos Respublika, Vilniaus kraštas
Hitlerinės Vokietijos okupacija
Sovietinė okupacija (Lietuvos SSR)
Po Nepriklausomybės atkūrimo
Lietuvos gubernijos (1867-1914)

Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje nuo III Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. iki Pirmojo pasaulinio karo. XVIII a. pabaigoje didesnė Lietuvos dalis buvo prijungta prie Rusijos imperijos, o Užnemunė – prie Prūsijos.

Lietuvos gyventojai, patekę į Rusijos valdžią, nepasitenkinimą reiškė sąmokslais ir sukilimais. Amžiaus pradžioje Lietuvoje steigėsi slaptos organizacijos, kurių tikslas buvo kovoti su Rusijos absoliutizmu ir iš jo vaduotis. Laisvės siekėjai surengė 1830-1831 ir 1863-1864 m. sukilimus prieš caro valdžią. Jie buvo nuslopinti. Po kiekvieno sukilėlių pralaimėjimo sunkėjo Lietuvos politinio ir kultūrinio gyvenimo sąlygos. Rusijos valdžios persekiojimai vis griežtėjo.

Šeštajame XIX a. dešimtmetyje, nesėkme pasibaigus Krymo karui, tautinė priespauda Lietuvoje buvo kiek sumažėjusi, tačiau tik laikinai – žiauriausi susidorojimai prasidėjo per 1863-1864 m. sukilimą ir po jo.

Laikotarpio istoriniai įvykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bandymai atkurti ATR[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1807-1812 m. laikotarpiu buvo laviruojama tarp Rusijos ir Napoleono I Prancūzijos. Tada vyko bandymai atkurti Abiejų Tautų Respubliką (ATR). Pirmiausia viltys žlugo po 1806-1807 m. Tilžės sutarties (tarp Rusijos ir Prancūzijos), kuomet buvo sukurta Varšuvos kunigaikštystė. 1811-1812 m. kilo autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje idėja. Napoleono armijai pasitraukus iš Lietuvos, grąžinta Rusijos valdžia.

Romantines idėjas puoselėjo ir to meto Lietuvos šviesuomenė, susitelkusi Vilniaus universitete. Praktiškai jas bandė įgyvendinti 1830-1831 ir 1863–1864 m. sukilėliai. Abu sukilimai baigėsi nesėkmingai.

Sukilimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1830-1831 m. sukilimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje 1831 sukilimas.

1830 m. bruzdėjo pavergtos tautos Europoje (įvykiai Prancūzijoje, neramumai Italijoje, Vokietijoje, Belgijoje). Lietuvoje ir Lenkijoje kilo nepasitenkinimas caro politika, ypač rekrutų sistema. 1830 m. lapkričio 29 d. susikūrė Varšuvos karininkų mokyklos slapta organizacija. 1830 m. gruodį kilo neramumai Lietuvoje. Pirmieji prieš rusų valdžią sukilo Raseinių apskrities miestiečiai ir bajorai (1831 m. kovo 25 d.). Birželio-rugsėjo mėnesiais lietuviams į pagalbą atskubėjo Lenkijos reguliarioji kariuomenė, vadovaujama A. Gelgaudo ir D. Chlapovsko, tačiau 1831 m. rudenį sukilimas numalšintas.

1863-1864 m. sukilimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje 1863 sukilimas.

1861 m. baudžiavos panaikinimo reforma nepatenkino valstiečių. Politinę įtampą kėlė patriotinės manifestacijos su Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo šūkiais. Kūrėsi slaptos organizacijos. Susiformavo dvi sukilimo rengimo grupės: Raudonieji ir Baltieji.

Baudžiavos panaikinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Baudžiavos panaikinimo reforma.

Baudžiavos panaikinimo projekte buvo nurodoma, kad valstiečiams nereikės mokėti dvarininkams už asmens laisvę. Valstiečiai turės mokėti išpirką už sodybą ir už skirtinės žemės sklypą. Valstybė ėmėsi reglamentuoti valstiečių ir dvarininkų santykius. Tai sukėlė dvarininkų nepasitenkinimą. Todėl 1860 m. pabaigoje redakcinės komisijos pataisė projektą dvarininkų naudai: sumažino skirtinės žemės normas ir padidino valstiečių prievoles. Šis projektas 1861 m. pradžioje buvo perduotas Valstybės tarybai ir dar kartą apsvarstytas. Dauguma Valstybės tarybos narių stojo prieš valstiečių paleidimą su žeme, tačiau Aleksandras II pritarė mažumos nuomonei, kad valstiečiai turi gauti skirtinį sklypą, kurį išsipirks ir žemvaldžio.

1861 m. vasario 19 d. valstiečių reformos projektą patvirtino caras Aleksandras II. Jis pasirašė teisinius baudžiavos panaikinimo aktus – „Manifestą“ ir „Nuostatus“.

Žinią, kad panaikinama baudžiava, žmonės sutiko abejingai. Naujai paskirtas vidaus reikalų ministras P. Valujevas 1861 m. kovo 12 d. dienoraštyje rašė: „Mieste šiandien valdžia organizavo tarsi demonstracijas…“ ir toliau: „Gėlės dirbtinės kaip ir pačios demonstracijos“. Caro valdžia rengė reformą, o tuo pačiu metu valstiečiai buvo plakami net už kalbas apie reformą.

Patį „Manifestą“ parašė reformai nepritariantis metropolitas Filaretas. Todėl nenuostabu, kad valstiečiai bandė aiškinti „Manifesto“ teiginius taip, kaip jiems buvo parankiau. Caro valdžia už tokį „Manifesto“ aiškinimą valstiečius plakdavo, o kartais ir šaudydavo.

Spaudos draudimo laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Spaudos draudimas.

Po 1863–1864 m. sukilimo caro valdžia pradėjo įgyvendinti „Rusiškųjų pradų atkūrimo“ programą: uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis, pašalino iš mokyklų lietuvių kalbą, pradėjo persekioti katalikų bažnyčią ir kt.

Didysis Vilniaus Seimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Didysis Vilniaus Seimas.

Prasidėjus 1905 m. įvykiams, socialdemokratai ir demokratai iškėlė idėją sušaukti visų politinių jėgų pasitarimą. P. Vileišis šia idėja pasidalino su J. Basanavičiumi, kurio iniciatyva spalio 19 d. „Vilniaus žinių“ redakcijoje sušauktas pasitarimas išrinko 15 žmonių suvažiavimo organizavimo komitetą. 1905 lapkričio 11 d. „Vilniaus žiniose“ buvo paskelbtas J. Basanavičiaus parašytas atsišaukimas ir visoje Lietuvoje buvo pradėti rinkti atstovai į suvažiavimą.

Lietuva tarp dviejų sukilimų[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusijos atsakas į 1831 m. sukilimą buvo nedelsiamos represijos ir ilgalaikės „lietuviškos“ politikos formavimas bei įgyvendinimas. Vilniaus gubernijoje teismo atsakomybėn buvo patraukta 3880 sukilėlių, konfiskuota 150 dvarų. Sukilėliai neteko politinių teisių, teisės dirbti valstybės tarnyboje, emigravusiems buvo uždrausta grįžti į imperiją, dvarininkams uždėta kontribucija. Nikolajaus I (1825-1855) vyriausybė ėmėsi priemonių visose gyvenimo srityse visiškai sulieti Lietuvą su Rusija. Įstaigose buvo įvesta rusų kalba, aukštesni pareigūnai galėjo būti tik iš Rusijos, 1840 m. atšauktas Lietuvos Statutas ir įvesta Rusijos teisė. Nuo 1861 m. cenzūruojami kunigų pamokslai, uždaromi vienuolynai, 1839 m. unitai prievarta verčiami stačiatikiais, 1841–42 m. iš katalikų bažnyčios atimamos valdos.

Padėtis miestuose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miestuose nuolat gyveno nedidelė gyventojų dalis, ATR laikų pabaigoje įteisintas miestiečių luomas buvo varžomas, mažieji miestai prarado savivaldą, jų gyventojai – miestiečių statusą. Pirkliai ir negausūs pramonininkai susidūrė su dvaruose pramonės įmones (malūnai, lentpjūvės, degtinės varyklos ir kt.) steigusių žemvaldžių konkurencija.

Miestų ūkinį potencialą turėjo stiprinti žydai, kurie pagal valdžios 1804 m. priimtus „Nuostatus dėl žydų“ turėjo iš kaimų keltis į miestus ar miestelius. Žydai buvo atskiras miestiečių sluoksnis, turėjęs savo kahalo uždarą religijos telkiamą bendruomenę. Vilniaus žydai ortodoksai ilgiau nei kitur Europoje atsispyrė ir iš Vokietijos sklindančios haskalos (Šviečiamojo sąjūdžio), ir Rytų Europoje nuo XVIII a. pabaigos klestėjusio chasidizzmo įtakai.

Miestų reikšmę palaikė administracijos (valdininkai) ir kultūros bei švietimo (inteligentijos) centrai. Į miestus įvairūs interesai suvesdavo visus gyventojų sluoksnius. Didėjo Vilniaus, netekusio oficialaus sostinės vardo, bet likusio Lietuvos visuomeninio - kultūrinio gyvenimo centru, reikšmė, augo Kaunas, Gardinas. Kiti miestai XIX a. pradžioje turėjo įrodinėti miestietiškumą, buvo varžomi.

Valstiečiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dauguma valstiečių buvo įbaudžiavinti, asmeniškai nelaisvi, dvaruose vyravo lažas. Tiesa, Suvalkijoje, kur veikė Napoleono kodeksas, valstiečiai liko laisvi. Žemvaldžiai matė, kad lažas, prievartinis darbas tampa neproduktyvus, ir ieškojo išeičių. 1817 m. Vilniaus gubernijos bajorai prašė carą paleisti valstiečius iš baudžiavos, bet be žemės, prašymas nebuvo patenkintas. Jau XIX a. pradžioje Žemaitijoje, kur vyravo valstiečių ūkio nežlugdęs činšas, ir kiek vėliau Suvalkijoje buvo pastebimas nemažas skaičius prakutusių valstiečių, kurie stengėsi išsiveržti iš baudžiavos, luominių varžtų ar vaikams sudaryti tokias galimybes. Iki 1861 m. reformos valstiečiai nebuvo savarankiškas luomas, bet atsiliepdavo į krašto visuomeninius - politinius įvykius ypač aštrių sankirtų metu (sukilimai).

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antroji XIX a. pusė (po 1863 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po 1863 m. sukilimo numalšinimo kultūra plėtojosi keliomis kryptimis. Lietuvių kūrybinė inteligentija telkėsi darbui slaptojoje spaudoje. Kiek mažiau caro valdžios varžoma buvo bajoriškoji kultūra. Šiek tiek įtakos kultūros raidai turėjo mokslo institucijų, bibliotekų ir muziejų veikla. Aišku, jie tarnavo rusintojų interesams (nebuvo uždrausta spaudos leidyba ir platinimas).

Iš ankstesnių mokslo įstaigų savo veiklos nenutraukė Vilniaus medicinos draugija. Kaip atsvara uždarytai Vilniaus archeologijos komisijai 1864 m. buvo įkurta Vilniaus archeografijos komisija. Ji skelbė caro politiką atitinkančias Lietuvos istorijos šaltinių publikacijas.

Prie Vilniaus viešosios bibliotekos veikė Senienų muziejus. Tik po 1863 m. sukilimo daugelis jo eksponatų išvežti į kitas Rusijos įstaigas. 1901 m. rusifikacijos tikslais įkuriamas M. Muravjovo muziejus. Jame buvo kaupiama medžiaga, susijusi su sukilimo slopinimu.

Dar labiau nei mokslinis apmirė meninis gyvenimas. Vilniuje veikė tik rusų teatras, kurio scenoje vyravo pramoginis repertuaras. Muziką propagavo Rusų draugijos Vilniaus skyrius.

Lietuvių teatro ir muzikos vakarai tuo metu buvo draudžiami, todėl amžiaus pabaigoje ėmė sparčiai plisti vadinamieji klojimų vakarai – nelegalūs mėgėjų vaidinimai. Tuo metu tautinį teatrą ir muziką populiarino lietuvių kultūros draugijos Rygoje ir Peterburge. Pirmasis legalus lietuviškas spektaklis buvo pastatytas 1898 m. Palangoje (priklausė Kuršo gubernijai). Čia buvo suvaidinta Antano Vilkutaičio-Keturakio komedija „Amerika pirtyje“.

Dauguma Lietuvos dailininkų buvo pasitraukę į užsienį, Lietuvoje kūrė vos vienas kitas. Vilniuje atidaryta piešimo mokykla nutraukė Vilniaus meno mokyklos tradicijas ir sekė Rusijos dailininkų kūryba. Architektūroje ėmė reikštis romantizmo, elektikos ir istorizmo stiliai. Nuo XIX a. pab. - XX a. pr. buvo statomos neoromantinės, neogotikinės mūro bažnyčios.