Lietuvių literatūra

Lietuvos kultūra

Praktikos

Liaudies kultūra

Kultūros istorija

Modernioji kultūra

Infolentelė: žiūrėti • aptarti • redaguoti

Lietuvių literatūra – literatūra, sukurta lietuvių kalba arba Lietuvos teritorijoje.

Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų.
Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Raštijos pradžia Lietuvoje

XIII–XIV a. Lietuvoje vyravusi senoji, senmeldiška lietuvių kultūra susidūrė su krikščioniškąja viduramžių kultūra. Lietuvos raštija formavosi šių dviejų kultūrų sandūroje. Kurta daugiausia tarptautinėmis kalbomis – lotynų, graikų, bažnytine slavų. Taip pat raštui vartotos kaimynų vokiečių, lenkų, gudų arba rusėnų kalbos.

XVI a. Lietuvos istoriko Motiejaus Strijkovskio „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“ pateikia žinių apie herojines dainas, kurias senmeldžiai lietuviai buvo sukūrę kovų su kryžiuočiais laikotarpiu. Iki valstybės krikšto būta lietuvių stačiatikių, kurie susidurdavo su slaviška raštija, gal net yra ją kūrę. Tikėtina, kad Mindaugo laikais Naugarduke lietuvis stačiatikis galėjo slavų kalba surašyti pasaulio istorijos aprašą – 1262 m. chronografą. Lietuvių kunigaikščiai Daumantas, Vaišvilkas buvo tapę viduramžiais kurtos slavų literatūros herojais.

Viduramžių Lietuvoje greičiausiai būta ir lietuviškų rankraščių. Kalbininko Zigmo Zinkevičiaus duomenimis, jau Mindaugo laikais iš vokiečių į lietuvių kalbą turėjo būti išversti krikščioniški poteriai. Lietuviškų maldų ir kitų ranka darytų įrašų mokslininkai yra atradę XVI a. pradžios knygose.

Lotyniškai rašyti karaliaus Mindaugo dokumentai, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių laiškai, pirmieji LDK įstatymai, Lietuvos bajorų aktai – vieši politiniai jų įsipareigojimai. Vilniaus bernardinų vienuolyne jau veikė skriptoriumas, kuriame ranka perrašinėti religiniai, o iš dalies ir pasaulietiniai tekstai. XV a. pab. Vilniuje spaudai buvo parengta pirmoji Lietuvos knyga – Vilniaus kanauninko Martyno lotyniškai parašyta ir Gdanske 1499 m. išleista religinio turinio knyga „Agenda, arba Šventųjų Sakramentų teikimas“.^[1]

Tarp Lietuvoje lenkiškai rašytų knygų reikšmingas yra XV a. viduryje parengtas ir paskutinei karaliaus Jogailos žmonai karalienei Sofijai Alšėniškei skirtas Biblijos vertimas į lenkų kalbą. Į lenkų kalbą XV–XVI a. sandūroje Lietuvoje versti šventųjų gyvenimai ir riterių literatūra.

Bažnytine slavų ir rusėnų kalbomis sukurti svarbūs Lietuvos rašto paminklai. XIV a. pr. Naugarduke surašytas Laurušavo vienuolyno Evangelynas.^[2] 1384 m. buvo parengtas Lucko psalmynas – religinių giesmių rinkinys. 1428 m. Smolenske vyskupo Gerasimo raštininkas Timofejus rusėnų kalba sukūrė panegiriką Vytautui. O netrukus (apie 1446 m.) Smolenske buvo sudarytas ir pirmasis, Trumpasis Lietuvos metraščių sąvadas – parašytas Lietuvos visuomenę jungęs istorinis pasakojimas.

Literatūra renesanso epochoje

Po spausdintos knygos atsiradimo XV a. Vokietijoje, jau sekančiame amžiuje Pranciškus Skorina tapo spaudos pradininku LDK, savo spaustuvininko karjerą pradėjęs 1517 m. Prahoje. 1522–1525 m. Vilniuje įkurtoje spaustuvėje išleido dvi pirmas LDK knygas kirilicos raidynu bažnytine slavų kalba. Tai buvo religinio pobūdžio „Apaštalas“ ir „Mažoji kelionių knygelė". Nors P. Skorinos spaustuvės veikla po Vilniaus gaisro nutrūko, tačiau nuo XVI a. antrosios pusės Lietuvoje buvo leidžiamos knygos lotynų, rusėnų, lenkų ir lietuvių kalbomis.

Kilus reformacijos bangai, buvusi vieninga bažnyčia skilo į katalikiškąją ir protestantiškąją. Dėl religinės įvairovės tarpusavyje konkuravo skirtingos pasaulėžiūros, meno bei literatūros tendencijos. Katalikiškų tradicijų ramsčiu buvo jėzuitų ordinas, kurio viena pagrindinių ordino veiklos sričių buvo jėzuitų kolegijų ir universitetų steigimas. Vilniaus universitetas – 1579 m. jėzuitų įsteigta pirmoji aukštoji mokykla Lietuvoje. Jėzuitai įsikūrė pakviesti Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus.

XVI a. – renesanso epocha LDK. Pagrindiniai renesanso Lietuvos valdovai buvo Žygimantas Senasis, jo sūnus Žygimantas Augustas, o išnykus Jogailaičių dinastijai – Steponas Batoras. Renesanso kultūros ugdymo istorijoje lemtingą vaidmenį suvaidino ir iš Italijos kilusi Žygimanto Senojo žmona karalienė Bona Sforca. Skirtingai nei daugelis Lietuvos ir Lenkijos valdovų, kurie dažniau buvojo karalystės sostinėje Krokuvoje, Žygimantas Augustas Lietuvos kunigaikštystės sostinę Vilnių pasirinko savo pagrindine rezidencija ir pavertė jį renesansinės kultūros židiniu. Žygimanto Augusto pasipriešinimas politiniams valdovo įvaizdžio standartams (meilė Barborai Radvilaitei bei tragiška ir trumpa jų vedybinės laimės istorija) romantiškai vainikavo išlaisvintus Renesanso epochos jausmus ir tapo viena svarbiausių lietuvių literatūros temų.

Vienas pirmųjų Lietuvos mąstytojų, kėlusių valstybės reformos idėjas, buvo bajoras Venclovas Mikalojaitis, Mykolo Lietuvio slapyvardžiu apie 1550 m. lotynų kalba parašęs traktatą „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“. Lygindamas tautų papročius, jis nurodė LDK privalumus ir trūkumus, siūlė valdovui pradėti religines ir socialinės reformas ir atkreipti dėmesį į opiausią viduramžiais visiškai apleistą valstybės problemą – piliečių švietimą. Brandžiausiu Lietuvos Renesanso politinės minties paminklu laikomas kalvinisto Andriaus Volano veikalas „De politica hominum societate“ („Apie politinę ir pilietinę laisvę“, 1572), kuriame svarstomi visų luomų lygybės, laisvės, teisingumo klausimai.

Renesanso Lietuvoje buvo sukurtas ir per XVI a. gerintas bei normintas pirmasis Lietuvos teisynas – Lietuvos Statutas (trys redakcijos: 1529, 1566, 1588 m.), kuris galiojo Lietuvoje iki pat LDK padalijimo XVIII a. pabaigoje.

Buvo ieškoma lietuvių, kaip garbingos Europos tautos, šaknų. Taip buvo išplėtotas lietuvių kilmės iš romėnų mitas, kuris netrukus Renesanso mąstytojams davė pagrindą susieti lietuvių ir lotynų kalbas bei papročius ir taip sutvirtinti savo ryšius su Renesanso tėvyne Italija. Motiejus Strijkovskis lenkiškai parašė pirmą 1582 m. Karaliaučiuje išspausdintą Lietuvos istoriją – „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“ ^[3], kuri pagrindė Lietuvos istoriografiją ir iškėlė LDK valstybinius idealus. Lietuvos intelektualai, remdamiesi kalbų ir papročių panašumais, lotynų kalbą ėmė laikyti savo protėvių kalba, siūlydami lotynizuoti valstybės tradiciją ir lotynų kalbą paversti pagrindine šalies rašto kalba. Tik kontrreformacijos veikėjas, vienas lietuvių raštijos kūrėjų Mikalojus Daukša XVI a. pabaigoje savo „Postilės“ (1599) prakalboje gynė pagrįstas lietuvių kalbos teises.

Lietuvių humanistas ir reformacijos šauklys Abraomas Kulvietis savo „Tikėjimo išpažinime“ (1543) iškėlė žmogų kūrėją, teigė žmogaus laisvę ir teisę priimti sprendimus pagal savo sąžinę ir protą, suformavo visuomenei bei valstybei pasišventusio herojaus idealą. Kulvietis bei pirmasis lietuvių protestantų teologas Stanislovas Rapolionis pradėjo kurti lietuvių raštijos pagrindus ir iškėlė žmonių mokymo ir krikščioniškųjų tiesų pažinimo per raštą idealus. Juos įgyvendino jų bendramintis Martynas Mažvydas, kuris 1547 m. Karaliaučiuje išleido pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmą“, skirtą paprastiems lietuviams šviesti. Lietuvišką raštiją ketinę puoselėti protestantai Lietuvoje sutiko didelį priešiškumą reformacijos idėjoms, todėl buvo priversti emigruoti į kaimyninę protestantiškąją (liuteroniškąją) Prūsiją. Ją valdęs Albrechtas Brandenburgietis rėmė liaudies švietimą, lietuviškų (ir pirmųjų prūsiškų) knygų rengimą ir leidybą. Ten gyvenęs lietuvių liuteronų kunigas Jonas Bretkūnas realizavo lietuvių protestantų svajonę ir pirmą kartą į lietuvių kalbą išvertė visą Bibliją, kuri, deja, liko neišleista, tačiau vėliau buvo naudinga XVIII a. Prūsijoje pasirodžiusiems pirmiesiems lietuviškos Biblijos leidimams. Į protestantizmą perėjęs kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis 1553 m. savo valdose Brastoje (dab. Baltarusijoje) įkūrė pirmąją lotyniškojo šrifto LDK spaustuvę, joje buvo rengiamos ir spausdinamos knygos lenkų ir lotynų kalbomis. Radvilos spaustuvėje 1563 m. buvo išspausdinta ir pirmoji Lietuvos Biblija (lenkų kalba).

Vienas ryškiausių XVI a. kūrinių Lietuvos literatūroje – Jono Radvano poema „Radviliada“, 1592 m. parašyta lotynų kalba. Joje aprašytos Lietuvos pergalės Livonijos kare, tuometės Lietuvos aukštuomenės puoselėta valstybinė ideologija, valstybės geografinis, istorinis, kultūrinis vaizdas, išaukštinti valstybės valdovai.

Jėzuitų kultūra ir literatūra

Jėzuitų kultūra ilgam laikui nulėmė visuomenės dvasinį gyvenimą. Vilniaus universiteto dėstytojai ir studentai savo kūrybą skyrė Lietuvos Respublikai (Respublica Lituana), jos iškilioms asmenybėms, reikšmingiausiems krašto įvykiams, tautos istorinei praeičiai. Krašte suklestėjo baroko kultūra. Lietuvoje kūrė ir savo darbais pasaulyje garsėjo poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, iškalbos vadovėlių autorius Žygimantas Liauksminas, karo inžinierius Kazimieras Semenavičius, istorikas Albertas Vijūkas-Kojalavičius, filosofas ir poetas Samuelis Pšipkovskis. Sarbievijaus kūryba turėjo įtakos epochos meno suvokimui ir kituose kraštuose. Žygimanto Liauksmino 1648 m. išleistas iškalbos vadovėlis „Oratorinė praktika“ buvo daugelį kartų perspausdintas Vakarų Europos šalyse. Kazimiero Semenavičiaus „Artilerijos menas“, lotyniškai paskelbtas 1650 m. Amsterdame, buvo išverstas į prancūzų, vokiečių, anglų, olandų kalbas. Vijūkas-Kojalavičius, tęsdamas Motiejaus Strijkovskio, Jono Radvano istorinį pasakojimą, lotyniškai parašė vaizdingą Lietuvos istoriją (I d. 1650, II d. 1669), iš kurios žinių apie tėvynės praeitį krašto jaunimas sėmėsi du amžius. Strijkovskio ir Kojalavičiaus veikalais rėmėsi Lietuvos jėzuitų mokyklose rašytos ir vaidintos istorinės dramos, kurių personažais buvo legendinis lietuvių ir prūsų karalius Vaidevutis, Algirdas, Vytautas bei kiti didieji kunigaikščiai. Garbindami praeitį lietuviai ėmė savo šalį vadinti Palemono karalyste arba Palemonija. Šis vardas baroko raštijoje tapo Lietuvos sinonimu.

XVII a. buvo siekiama įgyvendinti Mikalojaus Daukšos išdėstytą lietuvių kalbos stiprinimo viešajame gyvenime programą. Jėzuitas Konstantinas Sirvydas apie 1620 m. išleido pirmąjį lietuvių kalbos žodyną „Trijų kalbų žodynas“,^[4] parašė pirmąjį originalų katalikišką prozos kūrinį lietuvių kalba – „Punktus sakymų“ (I d. 1629, II d. 1644). Jėzuitai taip pat rengė ir leido lietuviškus giesmynus, evangelijas. Nuo jų stengėsi neatsilikti LDK evangelikai reformatai, vadinamieji kalvinistai, ir Prūsų Lietuvos liuteronai. Kalvinistas Samuelis Boguslavas Chilinskis buvo pirmasis Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą, kurio vertimas 1660 m. buvo pradėtas spausdinti. Prūsijoje Danielius Kleinas, rašęs lietuviškas giesmes ir maldas, 1653 m. išleido pirmąją lietuvių kalbos gramatiką, o 1666 m. – barokiško stiliaus liuteronų giesmyną. XVII a. pabaigoje Teodoras Lepneris vokiškai parašė knygą „Prūsų lietuvis“, kurioje aprašė lietuvių ūkininkavimą, buitį, papročius. Matas Pretorijus – didelį veikalą „Prūsijos įdomybės“, kuris yra vienas svarbių senovės prūsų, Prūsijos Kunigaikštystės istorijų, vėlyvųjų baltų mitologijos ir etnografijos šaltinių. Mykolas Olševskis 1753 m. paskelbė daugybės leidimų sulaukusią lietuvišką knygą „Vartai atverti į amžinybę“.

Švietimo amžius

Šiame amžiuje švietimas Lietuvoje vis aiškiau pradėtas suprasti kaip visuomenės ir valstybės gelbėjimo būdas. Jėzuitų mokyklose įvestas prancūzų kalbos mokymas, atskiras istorijos, geografijos dėstymas, sustiprinta teisė ir matematika. Vilniaus universiteto išleistos pratybų knygos kvietė jaunimą kritiškai vertinti krašto ydas, skatino svarstyti, kaip reikėtų tobulinti valstybę. Jėzuitų mokyklose atsirado naujas mokymosi būdas: studentai vaidindavo bajorų seimelius, kuriuose kėlė ir aptarinėjo svarbiausias šalies problemas, reformų projektus. Siekdami rengti išsilavinusį šalies elitą, 1740 m. jėzuitai Vilniuje atidarė mokyklą, skirtą didikų vaikams – Kilmingųjų kolegiją (Collegium Nobilium). Vienuoliai pijorai atnaujino Vilniuje buvusią pijorų mokyklą ir pavertė ją Kilmingųjų kolegija. Radvilai, sekdami garsios Drezdeno akademijos pavyzdžiu, 1747 m. Nesvyžiuje įsteigė pirmąją Lietuvoje aukštąją karo mokyklą – Riterių Akademiją.

Pasirodė pirmieji Lietuvos periodiniai leidiniai. Nuo 1735 m. iki valstybės žlugimo Vilniaus universitete spausdinti lenkiškai rengti „Politiniai kalendoriai“, kurie visuomenei pateikdavo nemažai Lietuvos ir pasaulio istorijos, politikos, astronomijos, kitų gamtos mokslų žinių. 1760 m. pradėjo eiti pirmasis LDK laikraštis – „Lietuvos pasiuntinys“ (Kurier Litewski) ir jo priedai „Literatūros žinios“ bei „Užsienio žinios“. Universiteto spaustuvė pradėjo leisti lietuvių kalbos vadovėlį – „Mokslą skaitymo rašto“. Maždaug kas porą metų perleidžiamo lietuviško elementoriaus tiražas vis augo. Vėliau per metus jo būdavo parduodama po vieną, po du, beveik po tris tūkstančius egzempliorių.

1773 m. popiežiui panaikinus jėzuitų ordiną, lietuviai su lenkais tais pačiais metais įsteigė Tautos edukacinę komisiją – vieną pirmųjų švietimo ministerijų pasaulyje – ir perdavė jai jėzuitų turėtas mokyklas bei turtą.

LDK plito Vakarų Europos literatūra: buvo skaitoma didikų dvaruose, intelektualų bibliotekose, verčiama į paprastiems žmonėms suprantamą lenkų kalbą. Apšvietos literatūrą Lietuvoje kūrė išsilavinę kunigai: jie pagrindines švietėjų mintis derino su Evangelijų tiesomis, kritiškumą – su pagarba Bažnyčios ir tautos tradicijoms. Jie formavo „apšviestąją katalikybę“ – protingą, nuo prietarų tamsos išvaduotą, žmonių ir tėvynės pažangai tarnaujančią Bažnyčią. Tai lėmė Lietuvos literatūros savitumą. Jos iškeltas herojus – „Lietuvos šviesulys“, tėvynę mylintis, visuomenės gerovei dirbantis, teisingumo visiems siekiantis pilietis. Vilniaus pijorai odėmis aukštino Paulavos Respublikos (dab. Šalčininkų rajone) steigėją Povilą Ksaverą Bžostovskį, Edukacinės komisijos pirmininką kunigaikštį Masalskį. Pijorų odės kėlė valdovo Stanislovo Augusto – „karaliaus filosofo“, „karaliaus didvyrio“ – nuopelnus Lietuvai.

Apšvietos apysakos taip pat rodė visuomenei teigiamus, sektinus herojus. Livonijos vyskupas Juozapas Kazimieras Kosakauskis 1786 m. išleido apysaką „Kunigas klebonas“., kurioje pavaizdavo idealų kunigą – iš liaudies kilusį visuomenės tarną, parapijiečių tėvą, bičiulį ir mokytoją, kuris sugebėjo Lietuvoje sukurti idealią parapiją. Ryškiomis spalvomis Kosakauskis tapė neigiamus kunigų paveikslus. Apysakas rašė ir Paulavos Respublikos steigėjas Bžostovskis. 1786 m. išleistoje knygoje „Valstietė“ jis pirmą kartą sukūrė lietuviško kaimo merginos, pažinusios sostinės gyvenimą, literatūrinį portretą. Lietuvos autorių apysakos buvo plačiai skaitomos, jų ištraukos verstos į užsienio kalbas.

Didžiausią įtaką to meto šalies tikrovei turėjo pamokslo žanras. Tradicinis pamokslas buvo pritaikytas visuomenės poreikiams, tapo filosofine, teisine ar ekonomine paskaita, o jei reikėjo – aistringa piliečio kalba, kviečiančia dirbti arba kovoti. Du garsiausi Lietuvos pamokslininkai Mykolas Pranciškus Karpavičius ir Vilhelmas Kalinskis buvo vyskupo Masalskio bendradarbiai, Lietuvos vyriausiosios mokyklos profesoriai. Jų viešai sakyti ir išspausdinti tekstai skelbė fiziokratų idėjas, gynė valstiečių teises, žadino moralinį ir pilietinį bajorijos atgimimą.

Lietuviškoji Prūsijos raštija susidūrė su germanizacijos iššūkiais, kolonistų vokiečių apgyvendinimu lietuviškose žemėse. Vieni mokslininkai ir pareigūnai rašė projektus, kaip Prūsijos lietuvius suvokietinti, kiti jiems priešinosi – gynė lietuvių kalbos teises ir patys kūrė lietuviškai. XVIII a. pradžioje Prūsijoje pagyvėjo domėjimasis lietuvių kalba. 1701 m. Karaliaučiuje pagaliau pirmą kartą lietuviškai išleistas visas Naujasis Testamentas – Biblijos dalis. Anksčiau nebuvo pavykę to padaryti Jonui Bretkūnui, Samueliui Boguslavui Chilinskiui. 1735 m. Prūsijos liuteronai išleido visą Bibliją – Senąjį Testamentą ir Naująjį Testamentą. XVIII a. pradžioje pasirodė pirmosios lietuvių kalbai skirtos mokslo knygos. Norėdamas parodyti, kokia lietuvių kalba reikia rašyti knygas, kunigas Jonas Šulcas 1706 m. išleido Ezopo pasakėčias – pirmąjį grožinės literatūros vertimą. Nuo 1718 m. Karaliaučiaus universitete ėmė veikti Lietuvių kalbos seminaras, kuriame būsimi kunigai mokėsi lietuviškai. Buvo rengiami nauji lietuvių kalbos žodynai, gramatikos, giesmynai, tobulinamas Biblijos vertimas, rašomi moksliniai tyrinėjimai, pradėta rinkti ir skelbti lietuvių tautosaka. Kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. vokiškai išleido lietuvių kalbos tyrinėjimus, kur pateikė lietuviškų patarlių, mįslių, vaizdingų posakių, liaudies dainų su vokiškais vertimais. Prieštaringa Prūsijos Apšvieta subrandino Kristijoną Donelaitį – lietuvių literatūros klasiką, lietuviško tautinio epo autorių.

Romantinė ir realistinė kūryba

Romantizmo kūryboje vyravo religiniai vaizdiniai, buvo siekiama išlaikyti tradicinės religinės, kosminės pasaulėjautos elementus. Čia pasaulis suvokiamas kaip gyvas organizmas, apimantis pojūčiais patiriamą ir tai patirčiai neprieinamą sferą, pasiekiamą vien kūrybine, religine intuicija ar mitologine vaizduote (Adomo Mickevičiaus „Baladės ir romansai“, „Ponas Tadas“, „Vėlinės“; Antano Baranausko „Anykščių šilelis“, „Kelionė Petaburkan“). Romantizmo pradžia Lietuvoje ir Lenkijoje laikoma Mickevičiaus „Poezijos“ I tomo publikacija 1822 m.

Lietuvos romantizmo literatūroje dominuoja vadinamoji „Vilniaus mokykla“ – su istorine Lietuva susijusių lenkų rašytojų plejada (Adomas Mickevičius, Julius Slovackis, Juozapas Ignotas Kraševskis, Vladislovas Sirokomlė). Jų kūryba išsiskiria politiniu revoliucingumu, religinio ir mitologinio pasaulėvaizdžio raiška, dėmesiu Lietuvos (ir lietuvių) kultūrai, asmens ir tautos ryšių problemika. Lietuvos lenkiškojo romantizmo opozicinė dvasia veikė XIX a. pabaigos lietuvių tautinio atgimimo veikėjus, taip pat poetą Maironį, romantinio individualizmo reiškėją lietuvių poetine kalba. Lietuvių romantinei literatūrai svarbi liaudies kultūros tradicija (Antanas Baranauskas, Karolina Praniauskaitė), dainuojamojo folkloro stilistika (Antanas Vienažindys), tautinės tapatybės, istorinės atminties klausimai (Baranauskas, Maironis, Vinco Pietario istorinis romanas „Algimantas“).

Lietuvoje XIX a. viduryje kai kurios bendrosios realistinės literatūros tendencijos (orientavimasis į dabartį, žmogaus socialinį būvį, kultūrinį savitumą) reiškėsi didaktinės literatūros kūryboje. Tai proziniai tekstai su religinio pamokslo, liaudiško pasakojimo elementais, skirti visų pirma raštingam kaimo žmogui kaip religinio, kultūrinio, politinio, mokslinio švietimo priemonė. Šių kūrinių autoriai – daugiausia katalikų dvasininkai, priklausę Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus aplinkai, jo blaivybės akcijos, liaudies švietimo programos šalininkai (Petras Gomalevskis, „Aplankymas seniuko“, 1853; Juozapas Silvestras Dovydaitis, „Šiaulėniškis senelis“, 1863). Lauryno Ivinskio nuo 1846 m. leisti lietuviški kalendoriai buvo bene vienintelė ir svarbi viešosios komunikacijos lietuvių kalba priemonė. Kalendoriai 1851 m. įgijo literatūrinį priedą – čia daugiausia skelbta didaktinė literatūra, tačiau išspausdintas ir Antano Baranausko „Anykščių šilelis“, Karolinos Praniauskaitės vertimas iš Juozapo Ignoto Kraševskio Anafielo „Žalčio motė“. Didaktinės prozos aplinkoje formavosi ir vaikų literatūros užuomazgos (Valančius, „Vaikų knygelė“, 1868).

XIX a. pabaigoje per Lenkijos ir Rusijos universitetuose studijuojantį jaunimą Lietuvą pasiekė pozityvizmo idėjos. Tai reiškėsi daugiausiai praktinės veiklos programomis. Aktualiausios temos: nelegalus lietuviškas pradinis mokymas, racionalaus ūkininkavimo propagavimas, visuomenės teisinio, ekonominio sąmoningumo ugdymas. Pozityvistinę programą Lietuvoje skelbė laikraštis „Varpas“ bei jo faktinis redaktorius Vincas Kudirka. Leidinyje debiutavo ir skelbėsi lietuvių realizmo prozos pradininkės rašytojos Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda. Ankstyvojoje lietuvių realistinėje prozoje reiškėsi demokratinės realizmo stiliaus tendencijos: keliamos socialinės nelygybės, skriaudos temos, vaizduojamas žemųjų visuomenės sluoksnių gyvenimas, svarstomas moterų padėties klausimas, išsakoma visuomenės kritika.

Savo eilėse Antanas Strazdas, kilęs iš Rytų Lietuvos valstiečių, originaliai derino klasikines žanrines formas (idilė) su lietuvių liaudies dainų elementais, tradicinei lietuvių liaudies kultūrai būdingą gamtojautą susiejo su apšvietos prigimtinės žmonių lygybės idėja, rusoistinį natūralios gyvensenos idealą papildė krikščioniškais akcentais.

Preromantizmo idėjos Lietuvoje atrado palankią terpę vėlyvosios apšvietos kultūros aplinkoje – XIX a. 2–3 dešimtmečių Žemaičių kultūrinio sąjūdžio, Filomatų draugijos (1817–1823) veikloje. Žemaičių kultūriniame sąjūdyje Dionizas Poška, Antanas Klementas, Silvestras Valiūnas, Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas. Į Filomatų draugiją susibūrė iš istorinės Lietuvos, Gudijos krašto smulkiųjų bajorų kilę Vilniaus universiteto studentai. Ir vienus, ir kitus skatino veikti XVIII a. ATR apšvietos pilietiškumo idėjos, po valstybės žlugimo neišblėsusi visuomenės reformų dvasia, kurią siekta įgyvendinti naujomis politinėmis aplinkybėmis. Siekta palaikyti žlugusios valstybės tautinį gyvybingumą, pratęsti buvusios Respublikos kultūrines tradicijas, domėtis lietuvių kultūra. Lietuvių kalbos kultūrinį prestižą pagrindė lenkiškai rašiusio Ksavero Bogušo lietuvių kalbos ir tautos kilmės tyrimas („Traktatas apie lietuvių tautos ir kalbos pradžią“, 1808), įrodinėjęs, kad lietuvių kalba labai sena, tinka grožinei literatūrai ir turi teisę būti vartojama viešajame gyvenime. Studija sukėlė lenkų ir lietuvių visuomenės susidomėjimą lietuvių tautos praeitimi, kalba, ji buvo paskelbta keliomis kalbomis. Bogušo teiginiai apie kadaise gyvavusią turtingą žodinę lietuvių kūrybą, buvo žinomi ir filomatams, neabejotinai teikę impulsų istorinės tematikos kūrybai.

Eiliuotos, dainuotinės istorijos kūrinių pagalba buvo skatinamas poreikis gręžtis į istoriją, kelti istorinę atmintį, populiarinti Lenkijos ir Lietuvos istoriją (Julijono Ursino Niemcevičiaus „Istorinės giesmės“, 1816; neišlikęs filomato Jono Čečioto giesmių ciklas apie žymias Lenkijos ir Lietuvos moteris, tos pat draugijos nario Adomo Mickevičiaus poema „Gražina“, 1823). Viena populiariausių XIX a. istorinių dainų – Silvestro Valiūno „Biruta“, sukurta pagal Lietuvos metraščiuose užrašytą Didžiojo kunigaikščio Kęstučio ir Birutės susitikimo siužetą.

Lietuvių periodika

Lietuviška spauda skatino telktis lietuvių visuomenę, stiprino jos kultūrinį bei politinį sąmoningumą, vienijo lietuvių tautinio atgimimo pajėgas ir atliko svarbų vaidmenį modernios lietuvių tautos formavimosi procese. Po pralaimėto Lietuvos ir Lenkijos sukilimo Rusijos valdžia 1864 m. uždraudė Lietuvoje leisti ir platinti lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis. Tad pirmieji lietuviški laikraščiai buvo leidžiami nelegaliai: spausdinami Tilžėje (Prūsijoje) ir slapta platinami Lietuvoje knygnešių tinklo. Nelegali spauda skatino telktis lietuvių visuomenę, kartu išryškino jos skirtingas ideologines nuostatas. 1883 m. pasirodė pirmasis lietuviškas laikraštis „Aušra“, inicijuotas Jono Basanavičiaus. Romantinės pakraipos leidinyje 1885 m. debiutavo iškiliausias XIX–XX a. sandūros poetas Maironis. „Varpas“ tapo liberalo, visuomenės bei literatūros kritiko, „Tautiškos giesmės“ autoriaus Vinco Kudirkos tribūna. Lietuviškoje spaudoje debiutavo ir skelbėsi prozą rašančios moterys bajorės Julija Žymantienė-Žemaitė, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, seserys Ivanauskaitės – Sofija Pšibiliauskienė ir Marija Lastauskienė, – pasirašinėjusios Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu. Šios kartos rašytojų kūryba padėjo pagrindus moderniajai XX a. lietuvių literatūrai.

Paminklas pirmajam lietuviškam laikraščiui „Aušra“ (Šiauliai)

Periodika buvo svarbi atrama lietuvių literatūrai, tradicijos pagrindams formuotis. Spaudoje skelbtos naujų knygų recenzijos (pvz. 1895 m. „Varpe“ skelbta Stasio Matulaičio kritiška recenzija apie Maironio poemą „Tarp skausmų į garbę“). Čia kilo ir literatūrinė polemika dėl romantinių bei pozityvistinių kūrybos orientacijų (Jonas Mačys-Kėkštas, Jurgis Zauerveinas „Aušroje“ 1885–1886 m.). Buvo skelbiami Lietuvos lenkų literatūros vertimai, perspausdinama ar pirmąkart skelbiama ankstesnių laikotarpių rašytojų kūryba (Dionizo Poškos, Simono Stanevičiaus poezija).

Lietuviška spauda paskatino kurtis dabartinę bendrinę lietuvių kalbą vakarų aukštaičių tarmės pagrindu. Ją norminant, konsultuojant lietuvių rašytojus, daug nuveikė lietuvių tautinio atgimimo dalyvis, profesionalus kalbininkas Jonas Jablonskis, 1901 m. išleidęs „Lietuviškos kalbos gramatiką“.

Tarpukario literatūra

Nemažai žinomų rašytojų tapo 1918 m. atkurtos valstybės atstovais užsienyje (Jurgis Savickis, Ignas Šeinius, Jurgis Baltrušaitis, Oskaras Milašius), valstybinių institucijų, visuomeninių draugijų vadovais (Liudas Gira, Vincas Krėvė), išėjo savanoriais į „menininkų batalioną“ (Kazys Binkis).

Karo ir suirutės negandų išblaškyti lietuviai inteligentai ėmėsi Lietuvoje organizuoti kultūrinį gyvenimą, atkurti periodinę spaudą, leisti naujus žurnalus. K. Binkis ėmėsi leisti „vienintelį paveiksluotos literatūros, meno ir kultūros“ žurnalą „Veja“, tęsė pirmojo lietuvių literatūros žurnalo „Vaivorykštė“ (1912–1913) ir almanacho „Pirmasai baras“ (1915) tradicijas. Simbolistai Balys Sruoga bei Faustas Kirša parengė poezijos ir dailės almanachą „Dainava“ (1920). K. Binkis netrukus išleido poezijos antologiją „Vainikai“ (1921), atskleidžiančią to meto poezijos spektrą, o pats susižavėjo Berlyno, kuriame tada studijavo, atmosfera ir moderniuoju menu. Krėvės redaguojami „Skaitymai“ buvo sutelkę visus garsesnius rašytojus, kurie buvo ir kritikai, ir vertėjai. 1920–1923 m. išleistuose žurnalo numeriuose pasirodė svarbiausi to laikotarpio kūriniai: Krėvės novelės, Vaižganto apysaka „Dėdės ir dėdienės“, Šatrijos Raganos „Sename dvare“, Vinco Mykolaičio-Putino, Fausto Kiršos, Balio Sruogos, Kazio Binkio eilėraščiai ir kt. „Skaitymai“ turėjo rimtą kritikos skyrių, kuriame darbavosi Krėvė, Gira ir Sruoga, netrukus išgarsėję kaip „aštriaplunksnė trijulė“, nuo kurios silpnesnius autorius gynė geraširdis Vaižgantas. Jo straipsnis „Knygoms apginti – nuo kritikų“ paskatino pirmą ryškesnę literatūrinę polemiką tarpukariu – svarstyta, ar dar reikia džiaugtis kiekviena lietuviška knyga kaip spaudos draudimo laikais, ar savo literatūrai turime taikyti pasaulinius kriterijus?

Simbolizmo literatūros atstovas seminaristas V.–M. Putinas

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, diplomatams dar ilgai teko kovoti dėl Respublikos tarptautinio pripažinimo juridiniu lygmeniu, įteisinti valstybės sienas, steigti jos institucijas, įsivesti savo valiutą ir spręsti daugybę ekonominių, socialinių, švietimo ir kitų problemų. Nemažai žinomų rašytojų tapo besikuriančios valstybės atstovais užsienyje (Jurgis Savickis, Ignas Šeinius, Jurgis Baltrušaitis, Oskaras Milašius), valstybinių institucijų, visuomeninių draugijų vadovais (Liudas Gira, Vincas Krėvė), išėjo savanoriais į „menininkų batalioną“ (Kazys Binkis).

1922 m. Kaune įkurtas Lietuvos universitetas suteikė literatūros procesui akademinį lygį. Tai pirmoji aukštoji mokykla šalies teritorijoje, kurioje visos disciplinos dėstytos lietuvių kalba. Jo fakultetai leido savo akademinius leidinius („Darbai ir dienos“, „Tauta ir žodis“, „Logos“, „Soter“, „Athenaeum“, „Mūsų senovė“ ir kt.). Paramos netekusius ir užsidariusius „Skaitymus“ nuo 1924 m. pratęsė Teologijos-filosofijos fakulteto leidžiamas ir Mykolaičio-Putino redaguojamas „Židinys“ – solidus tarpukario literatūros ir mokslo žurnalas (1924–1940). Leidinys plačiai reprezentavo lietuvių literatūrą bei kultūrą, jame buvo akademinio bei visuomeninio gyvenimo, pasaulinio mokslo apžvalgų, knygų bei žurnalų recenzijų skyriai.

Smetonos valdomoje šalyje dailininkus bei rašytojus skatino stipendijomis ir premijomis, menininkai dažnai buvo siunčiami studijuoti į užsienį. Šiuo laikotarpiu pasirodė daug brandžios literatūros kūrinių. Valstybė ir toliau orientavosi į Vakarų kraštus, su kuriais buvo palaikomi ekonominiai ir kultūriniai ryšiai. Rytiniai prancūziški ir vokiški dienraščiai Kauną pasiekdavo tos pačios dienos vakare. Ryšiams su Vakarų Europa labai trukdė Vilniaus krašto konfliktas dėl Vilniaus su Lenkija, o po 1933 m. – Klaipėdoje neramumus kėlę vietiniai vokiečiai. Politinė atmosfera Nepriklausomybės laikotarpiu buvo nerami, ji veikė ir literatūrą. Entuziazmą išsilaisvinus iš carinės priespaudos jau po kelerių metų ėmė drumsti nusivylimo balsai (Maironio „Skausmo skundas“). Daug eksperimentuota, ieškota naujų išraiškos formų. Pesimistinės ir katastrofinės nuotaikos prasiveržė eilėraščiuose, rašytuose prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią (Bernardo Brazdžionio „Paskutinis pasmerktojo myriop žodis“, Jono Aisčio „Džiazas“). Poezija žengė kartu su gyvenimo avangardu, dar nebuvo praradusi pranašystės įtaigumo, todėl populiari: poetai tebelaikyti romantiškais genijais, traukiančiais paskui save sekėjų minias. Poezija dominavo trečiojo dešimtmečio literatūroje. Zenitą pasiekė simbolizmas: Sruogos „Saulė ir smiltys“ (1920), „Dievų takais“, (1923), Putino „Tarp dviejų aušrų“, (1927). Simbolizmas psichologizavo ir intelektualizavo lietuvių eilėraštį, sukūrė aukštąjį literatūros stilių.

Prieš perdėtai rimtą literatūrą ėmė maištauti įvairių stilių eksperimentais susižavėjusių ir Kazio Binkio suorganizuotų lietuvių avangardistų būrelis – pats Binkis, Petras Tarulis, Salys Šemerys, Juozas Žlabys-Žengė, Juozas Tysliava, Teofilis Tilvytis, Antanas Rimydis, Butkų Juzė. Jauni bendraminčiai 1922 m. pradžioje išleido reklaminį laikraštį „Keturių vėjų pranašas“, o 1924–1928 m. – keturis žurnalo „Keturi vėjai“ numerius. Keturvėjininkai savo deklaracijose kritikavo tradicinius literatūros kanonus, maištavo prieš vyresniuosius lietuvių rašytojus, kandžiai parodijavo pripažintus klasikų kūrinius. Garbino jaunystę, veržlumą, vadavimąsi iš kaustančių mandagumo ir formos kanonų, valiūkiškai provokavo, maišydami aukštąjį ir žemąjį stilių. Keturvėjininkų manifesto šūkius geriausiai įprasmino Binkio eilėraščių knyga „Šimtas pavasarių“ (1923) ir Tarulio apsakymų rinkinys „Mėlynos kelnės“ (1927). Avangardizmo poetikos poreikį iš šalies patvirtino Jurgis Savickis, nepriklausęs Kauno keturvėjininkams („Šventadienio sonetai“ (1922) ir „Ties aukštu sostu“ (1928)).

Poezijoje ekspresionizmą ir simbolizmą jungė Leono Skabeikos eilėraščiai („Po juodo angelo sparnais“,1928). Keturvėjininkų maištą bandė pratęsti kairuoliškos pakraipos žurnalas „Trečias frontas“ (1930–1931), redaguotas Kosto Korsako ir Kazio Borutos, mažiau linkęs į formos eksperimentus, netrukus nukrypęs į ideologinę propagandą, politinę agitaciją.

Avangardo sąjūdis sukūrė alternatyvą romantizmo-neoromantizmo tradicijai, gerokai išplėtė poetikos galimybes ir taip reikšmingai praturtino lietuvių literatūrą. Trečiojo dešimtmečio prozoje avangardo eksperimentai egzistavo greta psichologinio realizmo krypties pasakojimų, tęsiančių Žemaitės, Jono Biliūno tradicijas. Romano žanras dar nebuvo susiformavęs: epinio užmojo siužetą išplėsdavo eseistiniai ir publicistiniai intarpai, autoriaus svarstymai, įtaigūs išplėstiniai gamtos vaizdai (Vaižganto „Pragiedruliai“, 1918–1920). Antanas Vienuolis, ėmęsis stambiosios prozos, meniškai ir psichologiškai įtaigiai vaizdavo besikuriančios valstybės interesams priešingas visuomenės klases („Inteligentų palata“, 1922; „Vėžys“, 1925; „Prieš dieną“, 1925). Istorinio, satyrinio ar groteskinio romano atmainoms atsirasti prireiks dar dešimtmečio. Dominavo smulkioji proza – apsakymai, novelės. Šio žanro lyderis – Vincas Krėvė („Šiaudinė pastogė“, 1921–1922; „Raganius“, 1939).

1930 m. Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių proga buvo paskelbtas literatūros kūrinio konkursas. Buvo parašyta nemažai prozos bei dramos kūrinių (Maironio drama „Didysis Vytautas – Karalius“, Vytauto Bičiūno drama „Žalgiris“ ir kt.). Vytauto Didžiojo komiteto lėšomis išleisti keturi veikalai. Antanas Vienuolis romane „Kryžkelės“, pasakojančiame apie kryžiuočių žygį į Lietuvą, puikiai pritaikė lietuviškai medžiagai europietiškojo istorinio romano modelį. Kiti išspausdinti kūriniai: Sergijaus Minclovo „Daina apie sakalą“ – Vytauto Didžiojo laikų istorinis romanas,^[5] Vytauto Bičiūno istorinė drama „Žalgiris“, Stasio Lauciaus poema Vytauto „karžygiai“. Nė vienas iš dalyvių negavo numatytos 10 000 Lt premijos. Vertingiausias konkursui pateiktas veikalas – Balio Sruogos drama „Milžino paunksmė“ – net nebuvo rekomenduotas išleisti, ir tai sukėlė platų atgarsį spaudoje.

Lėktuvo „Lituanica“ tragiškas skrydis per Atlantą tapo simboliniu lietuvių tautos istorijos įvykiu, kuris įkvėpė daugelį poetų, rašytojų, dailininkų, skulptorių, muzikų, teatro ir kino menininkų.

Trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje poezijoje išryškėjo vėlyvojo neoromantizmo banga. Pirmąja šio svarbaus literatūrinio sąjūdžio kregžde galima laikyti debiutinį Salomėjos Nėries rinkinį „Anksti rytą“ (1927), kuris kritikus nustebino lakoniškumu ir skambumu. Neoromantizmas pristatytas naujuose leidiniuose „Pjūvis“ (1929–1931, red. Petras Juodelis), „Granitas“ (1930, red. Juozas Keliuotis), „Linija“ (1932, red. Stasys Anglickis), „Naujoji Romuva“ (red. Juozas Keliuotis). Tautinės vertybės buvo siejamos su europietišku modernizmu, avangardo pasiekimais, katalikiška pasaulėžiūra. „Naujoji Romuva“ priraukė jaunus neoromantikus, žymiausius intelektualus. Čia publikuota grožinė literatūra, vertimai, straipsniai, moderniosios dailės reprodukcijos, interviu, diskusijos prie apskritojo stalo. Žurnalas pasiekė ir išlaikė kultūriniam leidiniui neįtikėtinai didelį penkių tūkstančių egzempliorių tiražą.

Neoromantizmo poetika ryškiausiai atsiskleidė Jono Aisčio poezijos rinkiniuose „Eilėraščiai“ (1932), „Imago mortis“ (1934), „Intymios giesmės“ (1935), „Užgesę chimeros akys“ (valstybinė premija, 1937); Salomėjos Nėries rinkiniuose „Per lūžtantį ledą“ (1935), „Diemedžiu žydėsiu“ (valstybinė premija, 1938); Bernardo Brazdžionio rinkiniuose „Amžinas žydas“ (1931), „Krintančios žvaigždės“ (1933), „Ženklai ir stebuklai“ (1936), „Kunigaikščių miestas“ (valstybinė premija, 1939); Antano Miškinio rinkiniuose „Balta paukštė“ (1928), „Varnos prie plento“ (1935), poemų knygoje „Keturi miestai“ (1938). Nėris ir Aistis perėmė Binkio ištobulintą impresionistinę detalę, tautosakos stilizaciją derino su individualiu išgyvenimu, psichologiškai įtaigiai perteikė meilės jausmą, kūrė emocinės išpažinties, išskaidrintos leksikos, grakščių sintaksinių atkarpų, judraus vidinio muzikalumo kupiną eilėraštį. Miškinis tradicinę ir kartu modernią savo poeziją praturtino netikėtais miesto ir kaimo kontrastais, lyriškumo bei ironijos jungtimi, romantiškos jausenos ir kasdienės buities sandūromis. Jis žadino psichologinę įtampą perkeldamas herojinių baladžių situacijas į tarpukario epochą, siekė išreikšti konkretaus laikotarpio žmogaus pasaulėjautą, meilės lyrizmą, rūpestį Lietuva. Šiai kūrybai būdinga liaudies dainai artima ekspresija ir rimavimo eksperimentai. Prie neoromantizmo bangos nepritapo poetas Henrikas Radauskas, 1935 m. išleidęs pirmąjį eilėraščių rinkinį „Fontanas“. Radausko modernizmas, kaip ir Savickio prozoje, nebuvo susijęs su tautiškumu. Radauskas įgyvendino avangardistų šūkį eilėraštį „daryti“ remiantis eilėdaros taisyklėmis ir fonetinių sąskambių dėsniais, o ne kurti įkvėpimo valandą. Poetinis pasaulis čia yra pabrėžtinai dirbtinis: autorius ilgai derina proporcijas, šlifuoja eilėdarą, iš skirtingų sąvokų montuoja metaforas, ieško originalių palyginimų, netikėtų epitetų. Nors veiksmo vieta eilėraštyje neretai yra gamta, bet ji primena teatro sceną, o veikėjai – marionetes, su kuriomis autorius emociškai nesitapatina, tik žaidžia, kurdamas kartais graudžias, kartais ironiškas istorijas. Radauskas savaip pralenkė laiką. Kritikai nelabai perprato jo kūrybos principų novatoriškumo. Tik gerokai vėliau Radauskas buvo pripažintas didžiu poetu.

Prozoje neoromantizmas geriausiai išryškėjo Antano Vaičiulaičio ir Kazio Borutos kūryboje. Kauno universiteto auklėtinis Vaičiulaitis, persiėmęs prancūzų kultūros dvasia, savo knygose (romane „Valentina“, 1936, novelių rinkiniuose „Vakaras sargo namely“, 1932, „Vidudienis kaimo smuklėj“, 1933, „Pelkių takas“, 1939, apysakoje „Mūsų mažoji sesuo“, 1936) atsisako detalaus psichologizavimo, nuoseklios motyvacijos, herojiškų pozų, socialinių konfliktų, susitelkia į neskubrų pasakojimą, meilės ir harmonijos išgyvenimą, poetišką vaizdų slinktį, magišką visumos jutimą, herojų poelgius motyvuoja krikščioniškosios etikos principais. Kazys Boruta, nusivylęs kolektyvinėmis akcijomis, bet išlaikęs avangardinę aktyvizmo dvasią, savo eilėraščiuose realizavo laisvo žmogaus – neramaus lietuviško berno – viziją. Borutos romanuose „Mediniai stebuklai“ (1938) ir „Baltaragio malūnas“ (1945), kaip ir Vaičiulaičio kūryboje, svarbiausias komponentas – nuotaika, užkrečiantis pasakojimo tonas, grįstas ritminiu melodingumu. Boruta rašė modernų poetinį romaną, subtiliai stilizuodamas lietuvišką folklorą – mitus, padavimus, sakmes, pasakas.

Ketvirtajame dešimtmetyje suklestėjo lietuvių romanas, ligi tol buvęs antraeiliu žanru. Stiprų impulsą tam davė Vinco Mykolaičio-Putino autobiografiniu siužetu paremta knyga „Altorių šešėly“ (1932–1933), sukėlusi neregėtą susidomėjimą, ilgam tapusi romano etalonu. 1932 m. Ignas Šeinius išleido perredaguotą savo romaną „Kuprelis“ (prieš tai pasirodęs 1913 m. Amerikoje, kūrinys Lietuvoje buvo beveik nežinomas). Impresionistinio stiliaus atstovas Šeinius sukūrė hamsunišką meilės romaną ir lietuviško charakterio variantą, imponuojantį tikrumu. Antrąjį kūrybos pakilimą išgyvenantis Šeinius netrukus paskelbė visiškai priešingos stilistikos kūrinį – groteskinį mokslinį fantastinį romaną „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ (1934), kuriame drąsiai demaskavo sparčiai kerojantį vokiečių nacionalizmą.

Impresionistinio stiliaus atstovas I. Šeinius

Per vieną dešimtmetį Lietuvoje parašyti keli šimtai romanų. Vien 1935–1936 m. jų pasirodė daugiau nei keturiasdešimt. Gausioje stambiojoje prozoje vyravo realistinis psichologinis, socialinis, buitinis romanas. Minėtini Petro Cvirkos romanai „Žemė maitintoja“ (1935), „Meisteris ir sūnūs“ (1936), Jono Marcinkevičiaus „Benjaminas Kordušas“ (1937), Kazio Jankausko „Jaunystė prie traukinio“ (1936), Juozo Paukštelio „Pirmieji metai“ (1935) ir „Kaimynai“ (1939), Liudo Dovydėno „Broliai Domeikos“ (1936), Petronėlės Orintaitės „Daubiškės inteligentai“ (1937), Jurgio Jankaus „Egzaminai“ (1938) ir „Be krantų“ (1939), Juozo Grušo „Karjeristai“ (1935). Jų fone savitais charakteriais bei etnografinėmis detalėmis išsiskyrė Mažosios Lietuvos atstovės Ievos Simonaitytės romanai „Aukštujų Šimonių likimas“ (valstybinė premija, 1936), „Vilius Karalius“ (I d., 1939). Socialinius satyrinius romanus parašė Petras Cvirka („Frank Kruk“, 1934) ir Teofilis Tilvytis („Kelionė aplink stalą“, 1936). Istorinio romano tradiciją tęsė Kazio Puidos „Magnus Dux“ (1936) ir Fabijono Neveravičiaus „Blaškomos liepsnos“ (1936).

Per trumpą laiką lietuvių romanas išmėgino įvairią tematiką, stilistiką, sukūrė daug įdomių siužetų, psichologinių charakterių ir galėjo sėkmingai konkuruoti su šio žanro vertimais iš kitų kalbų, patenkinti išaugusias skaitytojų gretas ir išlavėjusį skonį. Didėjo knygų tiražai, gana sėkmingai plėtėsi knygynų ir bibliotekų tinklas, leidyklos spausdino geros poligrafinės kokybės knygas.

Labai dažnas lietuvių rašytojas, dailininkas, muzikas papildomai lavinosi Europoje, lietuviai dalyvaudavo tarptautiniuose renginiuose. Vyko natūralūs kultūriniai mainai, kuriuos nutraukė 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Į Vilnių ėmė keltis valstybės institucijos, universiteto profesūra ir studentai, daug rašytojų čia atrado sau naujus namus. Tarp Lietuvos valstybingumo duobkasių, pasirašiusių prisijungimo prie SSRS sutartis ir tapusių naujosios administracijos valdininkais bei sovietinio režimo šaukliais, buvo nemažai talentingų, visuomenės gerbiamų rašytojų: Petras Cvirka, Antanas Venclova, Salomėja Nėris, Liudas Gira.

Pirmą kartą sukūrę savo tautinę valstybę lietuviai išgyveno didžiulį kūrybinį įkvėpimą, kuris leido per palyginti trumpą laiką priartėti prie europinio kultūros lygio. Tai patvirtino Nepriklausomybės epochoje išugdyta karta, savo kūrybines galias išskleidusi karo ir pokario metais dar iki 1950-ųjų: Antanas Škėma, Vytautas Mačernis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Julius Kaupas, Bronius Krivickas, Henrikas Nagys, Kazys Bradūnas ir kt.

Karo ir pokario metų literatūra

Kilus Antrajam pasauliniam karui, kurį Lietuvoje lydėjo dar ir žiaurūs pokario metai, pasirodė, kad griūva visos ankstesnės gyvenimo normos, įprastinės moralės ir žmogiškumo kategorijos. XX a. vidurio kūrybą, kuri ieškojo būdų paliudyti ir suprasti tai, kam buvo labai sunku rasti žodžių, galima pavadinti katastrofų literatūra. Kaip ir žmonės, literatūra atsidūrė tarp kraštutinių priešpriešų, tragiškų patirčių, baugių klausimų ir ateities nežinomybės. O kartu kaip niekad tapo reikalinga – atėjo toks laikas, kai poezijos, teatro ar muzikos daug kam prireikė kaip duonos, kad atsvertų sunkiai pakeliamą tikrovę. Karo metais literatūros kūrinių skaitymas padidėjo iki tarpukariu neregėto lygio – Maironio „Pavasario balsai“ išėjo 30 tūkst., Bernardo Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“ – 10 tūkst. egzempliorių tiražu, o lietuviški pogrindiniai laikraščiai pasiekė 14 tūkst. tiražą (analogiškas skaitymo šuolis kartosis Sąjūdžio laikais). Lietuvių tauta nacių laikyta antrarūše, pasmerkta suvokietinimui arba masinei deportacijai, o lietuvių kalba šalia oficialios vokiečių turėjo tik laikinai „leistinos“ statusą. Nebebuvo jokių tarptautinių garantijų dėl Lietuvos ateities. Svarbiausi lietuvių kūrėjai suvokė atsakomybę – šiandien reikia saugoti, telkti naikinamą žmogiškumo prasmę ir teikti išlikimo orientyrus bendruomenei.

Karo metais Lietuvoje susiformavo neginkluota antinacistinė rezistencija, tarp kurios tikslų kultūra ir švietimas užėmė labai reikšmingą vietą. Vienas svarbiausių, suvienijusių didelę visuomenės dalį, buvo išlaikyti Lietuvos švietimo sistemą, gimnazijas ir aukštąsias mokyklas – naciai jau 1941 m. rudenį buvo užsimoję visas jas uždaryti, o jaunimą išsiųsti dirbti reichui arba į frontą. Geležinė cenzūra lietuviškoms knygoms (nepraleidžiami net Maironio eilėraščiai, kuriuose neleistinai rašoma Lietuva, o ne Ostland, Nemunas, o ne „vokiečių upė Memel“) buvo apeinama paperkant cenzorius. Tokiu būdu išeidavo neišbraukyti klasikos leidimai ir kai kurie nauji kūriniai, o dalis, atkurtos „Sakalo“ leidyklos darbuotojams rizikuojant gyvybe – ir be cenzūros leidimo. Taip pasirodė svarbiausi rezistencinės poezijos tekstai – Mykolaičio-Putino rinkinys „Rūsčios dienos“, Brazdžionio „Iš sudužusio laivo“, „Šaukiu aš tautą“. Į nacių reikalavimą, kad Lietuvoje daugiausia būtų leidžiami vertimai iš vokiečių kalbos, neatsižvelgta. Be to, anot Brazdžionio, „per visus nacių okupacijos metus nebuvo išspaudinta nė viena mūsų rašytojo parašyta knyga, kur būtų garbinamas nacizmas – hitlerizmas ar fašizmas“. Priešingai, paskelbtuose ir nuorašais plitusiuose eilėraščiuose skambėjo įvykusios apokalipsės liudijimai, Biblijos parafrazės, laisvės pranašystės ir kaip niekad tikri kovos už žmogiškumą tonai. Ryškiausi Putino („Vivos plango, mortuos voco“, „Marche macabre“) ir Brazdžionio („Šaukiu aš tautą“, „Aš čia – gyva“) kūriniai, sujungę katastrofizmą ir tikėjimą, tapo klasikiniais, universaliais lietuvių dvasinio pasipriešinimo tekstais, persekiotais, nusirašinėtais ir atmintyje kartotais iki pat antrosios sovietinės okupacijos pabaigos.

Dvasinės rezistencijos atmosferoje karo metais brendo ir prabilo reikšminga jaunoji literatūros karta (vėliau, po karo, pavadinta žemininkais).^[6] Vytauto Mačernio, Kazio Bradūno, Henriko Nagio, Alfonso Nykos-Niliūno, Broniaus Krivicko, Mamerto Indriliūno, Pranės Aukštikalnytės, Eugenijaus Matuzevičiaus ir kitų kūryba jau tada buvo pastebėta ir išskirta kaip nauja lietuvių literatūros raidos pakopa. Jų pasaulėvoka jungė etninių šaknų jausmą ir gilų domėjimąsi Europos kultūra, troškimą kurti ir kelti sau aukštus reikalavimus. 1920–1924 m. gimusios kūrėjų kartos intelektualumas, ieškojimo aistra stebinanti: jiems atrodė būtina išmokti kuo daugiau kalbų – ypač prancūzų, vokiečių, rusų, anglų, italų, perskaityti kuo daugiau Europos literatūros, perprasti moderniąją filosofiją ir meną, kad lietuviškoji kūryba taptų universalesnė. Orientuojamasi į modernizmo aukštumas – ypač svarbūs Fiodoras Dostojevskis, Charles Baudelaire, Rainer Maria Rilke, Oskaras Milašius, filosofas Frydrichas Nyčė. Išeivijoje 1951 m. pasirodžius antologijai „Žemė“, jiems prigijo bendras žemininkų vardas. Deja, šių jaunų kūrėjų likimai paženklinti ankstyvomis žūtimis, partizanavimu, tremtimi, egzodu, priverstiniu nutilimu pokaryje. Paskutiniais metais prieš okupaciją šie kūrybingi žmonės susitiko Vytauto Didžiojo universitete, o 1940 m. su jauduliu persikėlė į senojo Vilniaus universiteto auditorijas. Universitete jau sklido naujos filosofinės krypties – egzistencializmo idėjos, išreiškusios modernaus žmogaus nerimą, jį kankinančius esminius gyvenimo klausimus, bet kartu kėlusios būtinybę atsilaikyti ribinių išbandymų, prievartos ir mirties akivaizdoje, siekti savo būties šioje žemėje pilnatvės. Vakarų Europos egzistencialistų mintis ir karo išaštrintus Europos kultūros apmąstymus šiems studentams perteikė originalūs filosofai, žymiausi to meto Lietuvos intelektualai – Antanas Maceina, Juozas Girnius, Levas Karsavinas, Vosylius Sezemanas, Juozas Keliuotis.

Prie Lietuvos sugrįžtant sovietų divizijoms, žmonėms teko rinktis savo likimo kortą: ar trauktis paskui vokiečius į karo niokojamus Vakarus, ar likti savo žemėje, namuose, kuriuos tuoj užplūs kita – raudonoji – lava. Skilo lietuvių visuomenė, kultūra, vos atsiskleidusi jaunoji rašytojų karta, nes po kojų tarytum skilo pati žemė. Pasitraukę iš miestų pirmiausia į Žemaitiją, Mačernio sodyboje Šarnelėje dar susitinka, skaito kūrybą ir diskutuoja šios kartos literatai, prie jų prisijungia režisierius Juozas Miltinis, aktoriai Donatas Banionis ir Vaclovas Blėdis, dailininkas Telesforas Valius.

Krašte vėl įsigalėjus sovietų valdžiai, iš karto prasidėjo sistemingas tautos ir kultūros naikinimas. Per pokario dešimtmetį vykdytas sovietinis teroras lietuviams buvo pats nuožmiausiais. Kaip tautoje, taip ir literatūroje vyko „valymas“. t. y. „nesveikų antitarybinių elementų“, kuo nors įtariamų, neprisitaikančių arba nuspręstų įbauginti rašytojų šalinimas ir represijos. Tarpukario neoromantikas, lyrikas Antanas Miškinis, apkaltintas esąs „vėliava nacionalistinių gaivalų tarpe“, už ryšius su pogrindžiu 1948 m. buvo suimtas ir nuteistas 10 metų Sibire – jam buvo lemta tapti tremties poezijos klasiku (ciklas „Psalmės“). Kazys Boruta, tarpukario kairysis maištininkas, jau anuomet nepakentęs prievartinės sovietų sistemos, o po karo drįsęs garsiai pasityčioti iš privalomų eilėraščių Stalinui, 1946 m. buvo trejiems metams uždarytas kalėjime, suniekinus jo originalųjį romaną „Baltaragio malūnas“. Poetas Kazys Jakubėnas, pirmajame rašytojų sąjungos suvažiavime vienintelis išdrįsęs viešai prabilti apie vykdomą terorą, jau ten pat buvo pasmerktas – atlaikęs kalėjimą ir tremtį, galiausiai 1950 m. žiemą buvo saugumo žiauriai nužudytas (sumuštas ir pusnuogis išmestas mirtinai sušalti sniege). „Fašistu“ apšauktas kritikas Keliuotis, žymiausio tarpukario Lietuvos kultūros žurnalo „Naujoji Romuva“ redaktorius, buvo ištremtas net du kartus – pirmą sykį trejiems, antrą – 25 metams (grįžo po Stalino mirties). Iš viso sovietų valdžios buvo įkalintas ar deportuotas 81 lietuvių rašytojas.

Tačiau kurį laiką kitokia literatūra dar buvo kuriama ir Lietuvoje. Nuo pat Raudonosios armijos įžengimo Lietuvos miškuose prasidėjo ginkluotas pasipriešinimas okupacijai ir genocidui. Aktyvaus pasipriešinimo ir jo palaikymo mastai Lietuvoje buvo tokie dideli, kad sovietams su visa jų Antrąjį pasaulinį karą laimėjusia armija, saugumu ir vietiniais „naikintojais“ – stribais prireikė kone dešimties metų šiam frontui palaužti. Tarp partizanų atsidūrė literatų, akademinio jaunimo. Partizanų pogrindyje buvo sukurta ir spaudos leidyba – unikalus reiškinys, nes per visą laiką miškų bunkeriuose išėjo beveik 80 leidinių, kurių tiražai svyravo nuo kelių dešimčių iki keliasdešimties tūkstančių. Tokių leidinių redaktoriumi tapo 1945 m. į Biržų ir Pasvalio krašto miškus pasitraukęs poetas Bronius Krivickas. Jo eilėraščiuose išliko tikėjimas Biblijos žinia – menkas piemuo Dovydas, ginkluotas vien svaidykle, gali įveikti šarvuotą milžiną Galijotą, jeigu jo pusėje – tiesa. Suvokdami, kad kariniu požiūriu jų kova yra pasmerkta, partizanai siekė jos prasmę ir sudėtingą patirtį perduoti ateičiai autentiškais dienoraščių liudijimais, sukrečiančiais atsiminimais, naują lietuvių tautosakos klodą sukūrusiomis dainomis.

Literatūra Lietuvos TSR (1940–1990)

Socialistinis realizmas puoselėjo konservatyvų estetinį skonį, didaktiškumą, atmetė avangardines, modernistines meno kryptis, o labiausiai buvo siekiama besąlygiško paklusnumo partijos politikai (partiškumo dogma). Kūrinio personažai galėjo klysti, tačiau galiausiai turėjo apsispręsti atlikti pareigą valstybei, aukoti savo asmeninį, šeiminį gyvenimą dėl visuomenės reikalų (kitaip būtų apibūdinti kaip „smulkiaburžuaziniai elementai“). Personažai be vidinio gyvenimo labiau panėšėjo į ideologines marionetes, negu į gyvus žmones. Prozoje buvo pageidaujamas didžiulės apimties romanas, šlovinantis šalies augimą, statybas, poezijoje dominavo himnas, odė, pakilaus tono žanrai. Poetai galėjo būti kritikuojami už meilės ar gamtos eilėraštį vien dėl to, kad jame aiškiai nematyti sovietinės ideologijos, o lyrinis „aš“ susitelkia ne į visuomeninius ar politinius rūpesčius, bet į savo vidinį pasaulį. Literatūra turėjo atlikti propagandos funkciją, todėl Stalino metais jokia kitokia literatūra buvo nepageidaujama ir nepriimtina. Lietuvių tautosaka paremtas Kazio Borutos romanas „Baltaragio malūnas“, pasirodęs 1945 m., buvo sutriuškintas oficialios kritikos, o po metų rašytoją pasodinus į kalėjimą pašalintas iš bibliotekų ir prekybos tinklo. Balys Sruoga buvo ilgai verčiamas taisyti autobiografinį romaną „Dievų miškas“, kuriame pasigendama tiesioginio fašizmo pasmerkimo, o pagrindiniam pasakotojui priekaištaujama, kad jis esą tesirūpina fiziologiniais reikalais ir herojiškai nekovoja su priešais. Sruoga, kaip ir daugelis to meto rašytojų, turėjo viešai pripažinti savo „klaidas“. Romanas buvo išleistas tik 1957 m.

Režimas mokėjo savo tikslams panaudoti autoritetą įgijusius rašytojus – kuo didesnis talentas atsidurdavo sovietinių kultūros prievaizdų akiratyje, tuo labiau jis buvo spaudžiamas kurti schematiškus, atvira propaganda dvelkiančius kūrinius. Net lietuvių literatūros klasikai neįstengė atsilaikyti prieš ideologinį diktatą: Antano Žukausko-Vienuolio „Puodžiūnkiemis“ (1952) ir Ievos Simonaitytės „Pikčiurnienė“ (1953) buvo aukštinami kaip pažangūs, idėjiškai reikšmingi romanai, smerkiantys „klasinius priešus“, ir tik nedaugelis žinojo, kad tai buvo cenzorių nurodymu keliskart perrašyti tekstai.

Kai daugelis rašytojų emigravo ar buvo represuoti, kai pirmaisiais pokario metais netikėtai mirė Stalino saulę „vežę“ Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Liudas Gira, literatūros peizaže atsivėrė didžiulė dykynė. Visiems rašytojams teko privalomai mokytis marksizmo pagrindų, o į priešakines kūrėjų gretas iškilo ideologinio „sąmoningumo“ kursą išėjusi pokario komjaunuolių karta – Antanas Jonynas, Vladas Grybas, Vladas Mozūriūnas. Tarp poetų pamažu garsėjo kartu su 16-ąja lietuviškąja karių divizija iš fronto sugrįžęs Eduardas Mieželaitis, rašytojų susirinkimuose sulaukdavęs nuožmios kritikos dėl tariamo dekadentizmo. Privalomų temų repertuaras varžė žemininkų kartos poetą Eugenijų Matuzevičių. Iš gabesnių prozininkų minėtini Juozas Baltušis, Alfonsas Bieliauskas, Mykolas Sluckis, kurie vėliau, socrealizmo disciplinai švelnėjant, paskelbė meniškai vertingų kūrinių. Stalininiu laikotarpiu ypač nukentėjo dramaturgija. Oficialioji kritika teigė, kad socialistinis rašytojas neturi teisės juodinti darbo liaudies gyvenimo, atskleisti jo tamsiųjų pusių, nuomonių skirtumų. Drama be konfliktų pasidarė nevisavertė.

Rašytojas stalininio teroro metais neturėjo didelio pasirinkimo, susidūrė su griežta cenzūros sistema. Knygų leidybą prižiūrėjo ir galėjo veikti komunistų partijos svarbiausia institucija Centro komitetas, KGB ir tiesiogiai tam sukurta Vyriausioji valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdyba prie SSRS Ministrų tarybos – Glavlitas. Knygos rankraštis pereidavo per leidyklos vadovybės, redaktorių rankas, tada patekdavo į Glavlitą, leidykla turėdavo įtraukti knygą į leidybos planus, kurie buvo tvirtinami Maskvoje, gauti teigiamus vidinių recenzentų atsiliepimus. Su neparankiu rašytoju susidoroti buvo galima ir už uždarų durų – darant psichologinį spaudimą (vadinamieji rašytojų „auklėjimai“), paliekant jį be darbo, nustatant honorarų dydį, nepublikuojant kūrybos, uždarant į psichiatrinę ligoninę ir panašiai. Šis sistemos nenuspėjamumas kėlė visa persmelkiančią baimę, ir leidyklas dažniausiai pasiekdavo tokios knygos, kur jau nebūdavo ką šalinti. Stalininiai metai išmokė rašytojus atsirinkti, ką reikia sakyti viešumoje, o ką pasilikti sau. Savicenzūra tapo nuolatine, sunkia, bet neišvengiama rašytojo būsena.

Po Stalino mirties (1953) prasidėjus „atšilimui“, rašytojai džiaugėsi iškovoję teisę nerašyti tik režimą „aptarnaujančios“ literatūros. Alfonso Maldonio, Algimanto Baltakio, Justino Marcinkevičiaus karta brendo stalininio laikotarpio dykvietėje (iš mokyklinių programų pašalinti visi „ideologiškai kenksmingi“ klasikai, „išvalytos“ viešosios bibliotekos, nutildyta vyresnioji kūrėjų karta), todėl iš pažiūros galėjo atrodyti ideologiškai patikimi, lojalūs komunistų partijai. Vis dėlto ir jie jautė dvasinę tuštumą, ieškojo patvaresnių vertybių, gręžėsi į tautosaką, ilgėjosi prieškarinio neoromantizmo, pasiekiamo iš vienintelio legalaus šaltinio – Nėries poezijos. Ši karta entuziastingai reagavo į staigų Mieželaičio pripažinimą (1962 m. už poemą „Žmogus“ jis apdovanotas prestižine Lenino premija), atidžiai įsiklausė į Pauliaus Širvio dainingus eilėraščius, kuriuose greta privalomų temų atsirado vietos intymiai išpažinčiai, meilės elegijoms, net aistroms ir bohemiškam siautuliui, nesiderinusiam su pavyzdingo sovietinio rašytojo įvaizdžiu.

Socialistinės literatūros kūrėjams įvertinti buvo pristeigta daugybė įvairaus rango premijų, garbės vardų (liaudies rašytojo, liaudies poeto, nusipelniusio kultūros veikėjo). Stalino premija pažymėta Salomėjos Nėries kūryba (po mirties, 1947), Teofilis Tilvytis už poemą „Usnynė“ (1951), Aleksandras Gudaitis-Guzevičius už romaną „Kalvio Ignoto teisybė“ (1951), Antanas Venclova už „Rinktinę“ (1952). Respublikinio masto literatūros premijų būta arti dvidešimties: Lietuvos TSR valstybinė premija (iki 1989 m. skirta 73 rašytojams ir literatūrologams), Žemaitės premija (už prozą kaimo tema, 1966), Prano Ziberto premija (už prozą apie darbininkus, 1972) ir kt.

Okupacijos ir tautos naikinimo akivaizdoje Lietuvoje instinktyviai buvo bandoma saugoti tautinę tapatybę ir istorinę atmintį. Nemažai rašytojų privalomą socrealistinį liaudiškumą, kuris buvo suprantamas kaip „menininko nušviečiamų klausimų svarbumas liaudžiai“, bandė interpretuoti kaip tautosakos, liaudies meno motyvus, simbolius.

Jaunesnė poetų karta siekė atverti socialistiniam realizmui visiškai svetimus folkloro bruožus – juoką, groteską (Sigitas Geda, Vytautas Bložė, Marcelijus Martinaitis). Mitologinių motyvų proza paneigė marksistinę linijinio ir progresinio laiko sampratą, priminė apie visai žmonijai ar atskiroms tautoms bendrą kolektyvinę pasąmonę. Žemdirbiška kultūra, žemės darbai tapo ritualais, kurie ir poetizuojami, ir apraudami kolektyvizacijos ir vienkiemių bei senųjų kaimų naikinimo akivaizdoje (Juozo Apučio, Romualdo Granausko proza). Buvo ir poetų, kuriems svetimas generacinis kolektyvizmas, kurie savo poetinę prigimtį bandė išreikšti gimtojo regiono tarme (Stasys Anglickis, Albinas Žukauskas). Sauliaus Tomo Kondroto prozoje baltų mitologija susipynė su universaliais mitais, priartėjo prie vakarietiško romano mitinio pasaulėvaizdžio, sudarė atsvarą racionaliam, totalitariniam mąstymui.

Sovietinei sistemai diegiant „komunizmo statytojo moralės kodeksą“, kultūra instinktyviai gynėsi, apeliuodama į istorinę tradiciją. Vis naujų rusifikacijos kampanijų akivaizdoje poetai kūrė himnus lietuvių kalbai, dramose, romanuose, poemose atgaivinta herojiškoji viduramžių Lietuvos istorija, dažnas spektaklis publikos suvoktas kaip uždraustų idėjų manifestacija. Vilniaus akademiniame dramos teatre aštuntajame dešimtmetyje pastatyta Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija „Mindaugas, Mažvydas, Katedra“ tapo istorinės savimonės apoteoze. Spektakliuose ekstazę patirdavę žiūrovai dažnai net nepastebėdavo ten pat išsakytos antiklerikalinės kritikos, plakatinės personažų retorikos.

Maždaug nuo septintojo dešimtmečio Lietuvoje ėmė kurtis įvairios neformalios jaunimo grupės, kurios stengėsi susikurti nepriklausomą gyvenimo erdvę, gyventi taip, tarsi komunistinis režimas nė neegzistuotų. Katalikų bažnyčia, etnokultūrinis sąjūdis („Romuva“), jaunimo hipių judėjimas, menininkų bohema sudarė alternatyvias, nuo režimo iš dalies arba visiškai nepriklausomas bendruomenes. Totalitarinis režimas netoleruodavo tokių bendruomenių, jų kultūros. Bet koks autonomiškas veikimas savaime buvo sovietizmo kritika, nors specialiai to niekas galėjo ir nepabrėžti.

Lietuvoje vis daugiau pasirodė modernios, drąsios, improvizacijų laisve stebinančios literatūros. Geda, Martinaitis, Bložė domėjosi archajiškomis kultūromis, primityvizmu, giliaisiais lietuvių tautosakos lygmenimis. Tomas Venclova kūrė intelektualią poeziją ir dalyvavo negausiame politiniame pogrindyje, nepabūgo įsitraukti į Helsinkio grupę. Jonas Juškaitis vertė Rainerį Mariją Rilkę ir perėmė iš jo poezijos daug įvaizdžių bei intonacinių ypatumų, nebeslėpė susidomėjimo katalikiškuoju egzistencializmu. Judita Vaičiūnaitė nuo neoromantinio lyrizmo perėjo prie intelektualinės kultūros istorijos ir miesto erdvės refleksijos. Prozininkai Juozas Aputis, Bitė Vilimaitė, Jonas Mikelinskas, Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius didelį dėmesį skyrė vidiniam personažo gyvenimui. Net ir vyresnės kartos rašytojai tolo nuo jiems įprasto socialistinio realizmo šablonų, mėgino įvaldyti „sąmonės srauto“, „vidinio monologo“ techniką (Alfonso Bieliausko „Kauno romanas“, Mykolo Sluckio „Laiptai į dangų“), be užuolankų prabilo apie skaudžiausius pokario istorijos momentus (Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“, Juozo Baltušio „Sakmė apie Juzą“). Egistencializmo idėjų atgarsiai literatūroje ir absurdo teatras buvo natūrali menininkų reakcija į sovietmečio sistemą ir stagnaciją. Ironijos, grotesko netrūko Juozo Erlicko, Stasio Jonausko, Vlado Šimkaus poezijoje, devintojo dešimtmečio Sauliaus Šaltenio apsakymuose.

Moderniosios literatūros proveržis nevyko be trukdžių. Moderniosios meno kryptys nebuvo priimtinos oficialiai. Visos laisvėjimo viltys žlugo 1968-aisiais numalšinus „Prahos pavasarį“. Kai 1972-aisiais Kaune po Romo Kalantos susideginimo į gatves plūstelėjo minios jaunimo, valdžia reagavo visu griežtumu. Uždaruose partiniuose posėdžiuose iškelta problema: kūrybinio jaunimo, pernelyg besidominčio Vakarų kultūra, perauklėti ir prisijaukinti nepavyko, jis ėmė veikti nepriklausomai ir jau įgijo skaitytojų palaikymą, tapo įtakinga intelektualine jėga, su kuria kovoti galima tik institucinėmis priemonėmis. Todėl 1972 m. buvo pašalinti „Literatūros ir meno“ bei „Nemuno“ redaktoriai, ilgametis grožinės literatūros leidyklos „Vaga“ direktorius Jonas Čekys. Nusitaikyta į moderniosios literatūros autorius, pirmiausia į poetus, painiose metaforose mėginant atpažinti užšifruotą antisovietinį kurstymą – išbarstomas jau anonsuotas ir knygynuose kaip signalinis egzempliorius pasirodęs Vytauto Bložės eilėraščių rinkinys „Preliudai“, neišleidžiama Tomo Venclovos parengta vertimų knyga „Choras“. Iš pasaulio poezijos, sulaikoma Juozo Apučio apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“ bei Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių rinkinys „Surūdijusi rožė“. Tačiau tais pačiais 1972 m. pasirodė ir labai svarbios poezijos knygos: Venclovos „Kalbos ženklas“, Gedos „26 rudens ir vasaros giesmės“, Vaičiūnaitės „Pakartojimai“, Juškaičio „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“. Šios knygos viešai aštriai kritikuojamos, komplikuojasi visų šių autorių tolimesnis kūrybinis kelias.

Jaunesnė karta į literatūrą atėjo be privalomų reveransų valdžiai ir be socrealizmo ženklų. Sąstingio metu debiutavusiems jau ne tokia svarbi atrodė kaimo tematika – jie daugiausia skaitė Vakarų modernizmo autorius, domėjosi Rytų filosofija ir šiuolaikiniu menu (Onė Baliukonytė, Gražina Cieškaitė, Gintaras Patackas, Almis Grybauskas, Antanas A. Jonynas, Jurgis Kunčinas, Juozas Erlickas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis). Legaliai išleidžiamas šiai kartai svarbaus Henriko Radausko rinkinys. Devintojo dešimtmečio pradžioje oficialiai pripažįstama vyresnioji modernistų karta (Martinaitis, Geda, Bložė ir kt.), išauga jų knygų tiražai, jie patenka į literatūros istoriją, apdovanojami prestižinėmis premijomis.

Iš Sąjūdžio laikų spaudos akivaizdu, kad anuomet vienas įtaigiausių buvo vienybės ir solidarumo jausmas. Įvairių mitingų, koncertų metu scenoje galima buvo matyti vienu metu „Tautišką giesmę“ giedančius ekscentriškuosius pankus, partinius „mokslus“ ilgai krimtusius orius filosofus, buvusius disidentus. Devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje prasidėjusiam tautiniam sąjūdžiui buvo reikalingas rašytojų sukauptas autoritetas. Rašytojai tapo mitingų oratoriais, visuomenės ir politikos analitikais. Į Sąjūdį įsitraukė rašytojai Vytautas Bubnys, Algimantas Čekuolis, Sigitas Geda, Alfonsas Maldonis, Justinas Marcinkevičius, Kazys Saja, Marcelijus Martinaitis, literatūrologė Meilė Lukšienė. Kitoje barikadų pusėje atsidūrė Juozas Baltušis, nespėjęs laiku persiorientuoti. Į Lietuvą 1989-aisiais grįžęs Bernardas Brazdžionis minių buvo sutiktas tarsi pranašas. Šiuo metu daugiausia dėmesio sulaukė publicistika, greta istorinių ir politinių klausimų svarstytos ekologinės problemos. Didelė dalis poezijos virto patoso kupina eiliuota publicistika.

Pasirodė pirmieji tremtinių, partizanų prisiminimai (svarbiausios knygos – Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir Juozo Lukšos-Daumanto „Partizanai“), kurių įtaiga pagrįsta ir naujais, totalitarinio režimo baisumą liudijančiais faktais, ir asmeninės išpažinties šokiruojančiu atvirumu. Memuarinė, dokumentinė literatūra užgožė beletristiką.

Išeivijos indėlis

Per Antrąjį pasaulinį karą, suvokdami neišvengiamą lemtį Sovietų Sąjungoje, į Vakarus surizikavo trauktis dauguma rašytojų, ten persikėlė lietuvių literatūros centras. Mūšiams pasibaigus Vokietijos „perkeltųjų asmenų“ stovyklose atsinaujino literatūros gyvenimas, o 1946 m. Tiubingene atkurta Lietuvių rašytojų draugija turėjo apie šimtą narių. Laisvos lietuvių literatūros gyvybę išeivijoje kūrė klasikai Krėvė, Vydūnas, Ignas Šeinius, Jurgis Savickis, viduriniosios kartos autoriai Jonas Aistis, Bernardas Brazdžionis, Antanas Vaičiulaitis, Henrikas Radauskas, karo metų jaunoji karta Nyka-Niliūnas, Bradūnas, Henrikas Nagys, Antanas Škėma, Marius Katiliškis, pagaliau jau Vakarų Europoje ir JAV debiutavę egzodo augintiniai Antanas Mackus, Liūnė Sutema, Kostas Ostrauskas ir daugelis kitų rašytojų. Apie 1950 m. kartu su pagrindine išeivių banga lietuvių literatūrinio gyvenimo centras persikėlė iš Vokietijos į JAV. Iki septintojo dešimtmečio tikroji kūrybos raida, visavertis tradicijų ir vakarietiško modernizmo tęsinys, originalumo proveržiai iš esmės vyks tik toje, nuo savo krašto atskirtoje, literatūros šakoje.

Manoma, kad apie septintojo dešimtmečio vidurį literatūros pajėgumas Lietuvoje ir išeivijoje tapo maždaug apylygis. Šeštajame dešimtmetyje buvo parašyti svarbiausi pokario išeivijos romanai: greta Katiliškio tradicinį lietuvišką kaimą įamžinusios „Užuovėjos“ (1952) ir tragiškos istorijos „Miškais ateina ruduo“ (1957) pirmiausia minėtina Antano Škėmos „Balta drobulė“ (1958) ir Birutės Pūkelevičiūtės „Aštuoni lapai“ (1956). Vyresnieji literatai užsiėmė atsiminimų ir dienoraščių rašymu, bandydami įprasminti praeitin nužengusią epochą (ypač išskirtini Mykolo Vaitkaus ir Jono Aisčio šio žanro pavyzdžiai). Vakarietišką stilistiką perėmė dramaturgija. Eksperimentinis absurdo teatras rodė lietuviško avangardo tradicijos, prasidėjusios kartu su „Keturių vėjų“ sąjūdžiu, gyvybingumą. Šios pašėlusios tradicijos įpėdiniu laikytinas ir Jurgis Mačiūnas, stereotipus laužančio „Fluxus“ sąjūdžio manifestų ir daugybės šokiruojančių akcijų įkvėpėjas, propagavęs nepriklausomą, anoniminį antimeną. Mačiūno idėjų „ambasadorius“ lietuvių literatūroje buvo poetas ir „filmininkas“ Jonas Mekas, siekęs poezijoje ir kine kraštutinio paprastumo.

Poezijoje greta jau išgarsėjusių žemininkų iškilo nužemintųjų, arba bežemių, karta. Gana gausi, bet tik dviem ryškesniais vardais išsiskyrusi kūrėjų grupė (be visose literatūros istorijose pirmiausiai minimų Algimanto Mackaus ir Liūnės Sutemos, dar jai priklauso Vitalija Bogutaitė, Danguolė Sadūnaitė, Marija Stankus-Saulaitė, Rimas Vėžys, Eglė Juodvalkė, Živilė Bilaišytė ir kt.).

Išeivijos literatūros kūrybinis potencialas metams bėgant senka, nes neatsiranda kūrybingų jaunimo pajėgų. Beveik neiškyla naujų vardų, išskyrus jau iš sovietinės Lietuvos emigravusius rašytojus: Izraelyje 1972 m. įsikūrusį prozininką Icchoką Merą bei 1977 m. į JAV atvykusį disidentą Tomą Venclovą.

Išeiviai buvo kategoriškai nusiteikę prieš bendradarbiavimą su oficialiąja LSSR rašytojų sąjunga ir prieš savo kūrybos perleidimą Lietuvoje. Kita vertus, sovietinėse literatūros istorijose, mokyklų vadovėliuose ir enciklopedijose išeivijos rašytojai kategoriškai ignoruoti, ypač jei jie būdavo paskelbę sovietinei propagandai prieštaraujančių kūrinių.

Tačiau Lietuvoje be didesnių kliūčių pasirodė jau pomirtinės Kėkšto, Juozo Tysliavos, Radausko, Mackaus poezijos rinktinės. 1970 m. pagaliau išmušė Mačernio, žemininkų kartos intelektualinio autoriteto, valanda – išleista jo rinktinė „Žmogaus apnuoginta širdis“. Pasirodė Jono Meko eilėraščių rinkinys (1971). Perleistas ir socialistinio realizmo autoritetui Baltušiui įspūdį padaręs Mariaus Katiliškio romanas „Miškais ateina ruduo“. Visos šios knygos tapdavo reikšmingais kultūrinio gyvenimo įvykiais, būdavo greitai išgraibstomos.

Šiuolaikinė literatūra

Atkūrus Nepriklausomybę, lietuvių proza labai sparčiai keitėsi kiekybės, konceptualumo ir struktūros požiūriu – šis etapas nepalyginamas su jokiu kitu lietuvių literatūros gyvavimo tarpsniu. Prasidėjo ir džiugūs, ir skausmingi pokyčiai, nulemti totalitarizmo žlugimo. Jokių privalomų ideologinių apnašų neturinčias naujoves literatūroje skelbė Ričardo Gavelio „Nubaustieji“ (1987), Valdo Papievio „Ruduo provincijoje“ (1989), Jurgio Kunčino Vaizdas į mėnulį (1989), akinamai blykstelėjo debiutantų poezija ir novelistika: Aido Marčėno „Šulinys“ (1988), Rolando Rastausko „Albumas“ (1987), Jurgos Ivanauskaitės „Pakalnučių metai“ (1985), „Kaip užsiauginti baimę“ (1989), Danutės Kalinauskaitės „Išėjusi šviesa“ (1987). Juozo Apučio rinktinė „Gegužė ant nulūžusio beržo“ (1986) apdovanota Valstybine premija.

Pirmuosius metus galima apibūdinti kaip veržlų sprogimą, kuriam jau seniai buvo subręsta. Šis kaitos metas vadinamas įvairiai: atgimimo literatūra, dešimtojo dešimtmečio literatūra, pocenzūrine laisve, tradicijos baigtimi, nauju literatūros ciklu, kanonų subyrėjimu ir pan. „Dainuojančios revoliucijos“ metu gerai žinomos asmenybės pasuko į didžiąją politiką, dalyvavo Sajūdyje, ėjo į mitingų aikštes, suvažiavimus, piketus, demonstracijas, kalbėjo iš tribūnų, būrė tautą, rašė puikius publicistinius straipsnius (Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Juozas Aputis, Kazys Saja ir kt.) Literatūros žmonės buvo matomi viešumoje, formavo intelektinį ir kultūrinį atgimimo bagažą, kelerius metus dominavo publicistika. Laikotarpiui būdinga kiekybinė gausa, ypatinga pagarba kultūroje dalyvaujantiems žmonėms. Entuziastingos bendruomenės dėmesį ypač prikaustydavo sakytinis rašytojų žodis.

Literatūroje stengtasi likviduoti baltas dėmes (publikuoti tremtinių, partizanų ir kitų rezistentų kūriniai), tekstai ištraukti iš archyvų (bibliotekose įkurtų vadinamųjų „specfondų“), plūstelėjo dokumentinė proza. Vien pokario rezistencijos ir tremties atsiminimų knygų 1988–2002 m. išleista per 500. Sumanytos dokumentinių, istorinių leidinių serijos bei tęstiniai leidiniai: „Tremties archyvas“, „Laisvės kovų archyvas“, „Genocidas ir rezistencija“. Išleistas enciklopedinis tremties ir kalinimo vietų žinynas ir kt. Gausiai publikuota po 1944 m. emigravusių išeivių kūryba, tautiečiai iš užjūrio siuntė pilnas dėžes ir pašto maišus knygų bibliotekoms, viešumoje vėl pradėjo funkcionuoti sovietmečiu į Vakarus pasitraukusių rašytojų pavardės (Tomo Venclovos, Icchoko Mero, Sauliaus Tomo Kondroto). Gimtinėje išeivijos poetas Bernardas Brazdžionis surinko pilnutėles sales ir aikštes klausytojų, o jo rinktinė „Poezijos pilnatis“ išėjo iki tol neregėtu 100 tūkstančių egzempliorių tiražu. Panaikinus sovietinę cenzūrą, pirmaisiais Nepriklausomybės metais išleistos Antano Vaičiulaičio, Mariaus Katiliškio, Kazio Bradūno, Henriko Nagio, Alfonso Nykos-Niliūno, Antano Škėmos, Tomo Venclovos, kritikų Rimvydo Šilbajorio, Vytauto Kavolio knygos, pasirodė emigracijos rašytojų autobiografijos ir interviu, išeivijos straipsnių rinkiniai.

Pasirodė sovietmečiu drausti veikalai, vadinami „kūriniais iš stalčiaus“. Du iš jų parašyti 1967 m. – tai Jono Mikelinsko romanas „Juodųjų eglių šalis“, atvirai vaizdavęs grėsmingą pokario metų atmosferą (publikuotas 1988) ir Juozo Apučio alegorinė apysaka apie sovietų okupuotus Rytprūsius „Skruzdėlynas Prūsijoje“ (1989). Rinkiniu „Gyvulėlių dainavimas“ išėjo prieš 30 metų sukurti Romualdo Granausko apsakymai, paskelbti anksčiau nepublikuoti Vytauto Bložės ir dar vieno kito poeto eilėraščiai.

Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje literatūrinė bendruomenė ir atskiras kūrėjas sulaukė laiko, kai galima rašyti laisvai, kitaip, tuos rašymus taip pat laisvai interpretuoti. Ankstyvaisiais metais būta gana daug idealizmo, manyta, kad literatūra ir kūrėjai, būdami laisvi, entuziastingai plėtos nacionalinę kultūrą. Sovietmečio laikų oficioziniai autoriai keletą metų laikėsi kukliai pritilę. Buvo teigiama, kad literatūra gyvens normaliai, be jokių privilegijų, o jai padės tik talentas ir kūrėjo asmenybė. Išskirtinas Leonardo Gutausko romanas „Vilko dantų karoliai“, kuriame atvirai ir išradingai papasakota šeimos narių drama sovietinės okupacijos laikotarpiu. Pasak kritikų, kūryboje sveika truputį pažongliruoti seksu, obsceniškumu, žargonizmais – sovietmečio tabu dabar pasitarnausią kaip antausis konservatyviam davatkiškumui. Šią programą nedelsdami vykdė Herkus Kunčius, Juozas Erlickas, Ramūnas Kasparavičius ir kai kurie jaunesnės kartos rašytojai. Dekonstrukciniu užmoju pirmauja groteskus apie sovietinės tikrovės marazmą rašantis Herkus Kunčius (romanas-farsas „Nepagailėti Dušanskio“ (2006), kuriame komunistų partijos programa perrašoma kaip Evangelijos parodija).

Antrasis periodas (1993–2000) pasižymėjo išcentrinėmis tendencijomis. Lietuvių rašytojai į naują politinę, socialinę, psichologinę ir estetinę lūžio situaciją reagavo nevienareikšmiškai – vieni skelbė nuosmukį, kiti puoselėjo idealistines iliuzijas, treti ramiai dirbo, o jaunoji karta bandė burtis į sambūrius ir skelbti naujas programas, bet galiausiai išsisklaidė kurti po vieną. Pakito visi žanrai ir jų hierarchija (poezija, romanas, novelė, esė, drama, memuarai) – vieni literatūros lauke užėmė naujas pozicijas, kiti prarado anksčiau turėtas. Laikai keitėsi pernelyg greitai. Maždaug iki 1994-ųjų kritikos akiratyje dar vyravo rimti kūriniai (bylojantys apie žmogui likimiškai svarbius dalykus), kurie dabar vadinami elitiniais, bet rinka labai greitai perėmė iniciatyvą ir pradėjo diktuoti sąlygas. Rašytojai jautėsi vis labiau nureikšminti (mažėjo tiražai, honorarai, skaitytojų, žiniasklaidos, rėmėjų dėmesys meninei kūrybai). Dėmesį nuo rašytojų „nutraukia“ atsivėrę kitos laisvo gyvenimo galimybės: gausėjanti periodika ir įdomių neliteratūrinių knygų leidyba, debatų įvairiais politiniais ir ekonominiais klausimais reikmė, išsiplėtęs medijų vaidmuo, interneto skverbtis, legalizuotos pramogos, kelionės ir t. t. Toks persigrupavimas daug kam buvo netikėtas ir dramatiškai išgyvenamas, todėl 1993–1997 m. daug kalbėta apie literatūros krizę. Buvo teigiama, kad vyko rimtosios kultūros genocidas. Pasak Ričardo Gavelio, „Tais laikais žmonės išties skendėjo nežinioje, nes jų pasaulis pernelyg spėriai keitėsi“.

Ėmė kurtis naujos lietuvių literatūros tendencijos: miestiškojo mentaliteto stiprėjimas, poezijos delyrizacija, daiktiškėjimas, emocingas atsisveikinimas su sovietmečiu, rašytojų moterų aktyvumas, kūno ir jusliškumo prioritetas, žanrų ribų nykimas; esė iškilimas, žurnalistinio romano atsiradimas, nauja emigracinės literatūros banga, populiariosios kultūros invazija ir kt. XX a. dešimtajame dešimtmetyje labiausiai pastebima, skaitoma Jurgos Ivanauskaitės, Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino kūryba, apie ją daugiausia diskutuojama. Aistringiausias postmodernistas – Herkus Kunčius. Sigitas Parulskis – intelektualios esė pradininkas. Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Leonardas Gutauskas reprezentavo atsinaujinančią klasiką. Bitė Vilimaitė, Vanda Juknaitė, Renata Šerelytė – moterų kūrėjų atstovės, atjautos vaikams puoselėtojos. Petras Dirgėla – naujų raiškos būdų tautinės savasties esmei įvaizdinti, valstybingumo savimonei formuoti ieškotojas, lietuviško epo autorius. Visi jie neatsisako aukštojo meno orbitos.

Miestiškojo mentaliteto susiformavimas laikomas vienu svarbiausių lietuvių prozos atsinaujinimo veiksnių (Ričardo Gavelio Vilniaus ciklo romanai, ypač „Vilniaus pokeris“, 1989). Jurga Ivanauskaitė ilgai buvo skaitomiausių ir populiariausių lietuvių literatūros tekstų kūrėja. Ji išradingai kūrė ir savo pačios legendą (keliavo po Rytų šalis, keliones aprašė kaip dvasinių ieškojimų piligrimystę, studijavo budizmą, kovojo už Tibeto laisvę, iliustravo savo knygas). Rašytoja daugelyje savo romanų balansuoja tarp elitinės ir populiariosios literatūros. Tai, kad Ivanauskaitės indėlis į grožinę ir dokumentinę bei kelionių literatūrą yra visuotinai pripažintas, patvirtino Nacionalinės premijos suteikimas. Jurgio Kunčino romanai į lietuvių prozą įnešė bohemiško siausmo, išlaisvino juslių kalbą. Lietuvių literatūra įgavo daugiau kritiškumo, ironijos, humoro, žaismo. Gintaras Beresnevičius apibūdino „lietuvišką būklę“ kaip pastovią Rūpintojėlio būseną.

Nebeliko tradicinės kaimo ir miesto priešpriešos, kuri buvo labai akcentuojama sovietmečiu. Atsisveikinta su agrarine kultūra, nes užaugo naujos kartos su visiškai kitokia gyvenimo patirtimi, susiformavo urbanistinis mentalitetas. Ėmė plėtotis istorinė proza, ypač padaugėjo romanų iš LDK laikotarpio, kuriuose analizuojamas neišsipildęs Lietuvos likimas. Jaunimui sukurta „Skomanto“ nuotykinių kūrinių serija apie tolimą Lietuvos praeitį (1993 m. seriją sumanė rašytojas Kazys Almenas). Petro Dirgėlos istoriosofinės prozos kulminacija – monumentali keturių tomų (14 knygų) „Karalystė. Žemės keleivių epas“ (1997–2004).

Trečiasis periodas šiuolaikinėje literatūroje prasideda naujuoju tūkstantmečiu, jam būdingas rinkodaros mechanizmų įsigalėjimas: pasikeitė knygų leidybos, platinimo ir reklamavimo mastai. Literatūra išgyveno neregėtos įvairovės tarpsnį, visi žanrai vystėsi ir transformavosi, vieni tapo lyderiaujančiais, kiti pasitraukė į nuošalę. Griežto žanro kanonas nebėra paklausus (smuko novelės, soneto, romano prestižas, bet ypač suklestėjo esė, suaktyvėjo moterų rašymas, išryškėjo feministinės gairės). Etapine knyga, įtvirtinančia ir apibendrinančia moterų kūrybą, laikytinas profesorės Viktorijos Daujotytės veikalas „Parašyta moterų“ (2001) – rašančių moterų literatūros istorija. Įsitvirtino žurnalistinis romanas ir iškilo nauja emigracinės literatūros banga, sumažėjo poezijos skaitomumas (sėkmingi poetai patraukė į prozos barus, ėmė rašyti romanus ir esė: Sigitas Parulskis, Donaldas Kajokas, Kęstutis Navakas, Gintaras Grajauskas, Rolandas Rastauskas, Markas Zingeris, Dovilė Zelčiūtė ir kt.).

Šiuolaikinė poezija

Šiuolaikinėje lietuvių poezijoje tradicinį lyrizmą ir įprastas poezijos formas kvestionuoja avangardinė tradicija, palaikoma autoritetingų vyresniųjų autorių. Asociacijų ir vizijų kalba, kalbančiojo kaukių, balsų keitimas arba derinimas, maišymas to, kas aukšta ir žema, šventa ir kasdieniška, būdingas vyresniųjų grotesko poetikai, yra svarbus ir jauniesiems poetams. Pasikeitus santvarkai, nesumažėjo Sigito Gedos kūrybos poveikis, poetas išleido naujus svarbius eilėraščių rinkinius („Septynių vasarų giesmės“, 1991; „Babilono atstatymas“, 1994; „Jotvingių mišios“, 1997; „Skrynelė dvasioms pagauti“, 1998). Naujus ir anksčiau parašytus tekstus išleido Vytautas Bložė (rinktinė „Noktiurnai“, 1990; „Sename dvarely“, 1994; „Ruduo“, 1996; „Visai ne apie tai“, 1998; „Tuštuma“, 2001; „Prieš išskrendant tau ir man“, 2004; „Papildymai“, 2006; „Tu palikai mane užmigusį“, 2007; „Aš ir kt. dykaduoniai“, 2009). Marcelijus Martinaitis sukūrė naują personažą K. B., gyvenantį virtualioje erdvėje, patiriantį pasaulio iliuziškumo jausmą. Iš Martinaičio Vilniaus universitete įkurtos ir vadovaujamos „Literatų kalvės“ į literatūrą išėjo nemažai jaunų poetų, tarp jų ir dalis grupės „Svetimi“ autorių. Šiai grupei priklausė Valdas Gedgaudas, Alvydas Šlepikas, Eugenijus Ignatavičius, Liutauras Leščinskas, Dainius Dirgėla, Donatas Valančiauskas. 1994 m. išleistas almanachas „Svetimi“.

Neoavangardizmo, siurrealizmo, ekspresionizmo variantai pasirodo Dariaus Šimonio, Dainiaus Gintalo, Tomo S. Butkaus, Mindaugo Valiuko, Mariaus Buroko, Agnės Žagrakalytės, Gyčio Norvilo, Aušros Kaziliūnaitės poezijoje. Žodžio, garso ir daiktų junginiais poezijos sampratą provokuoja Benediktas Januševičius („0+6“ (2006), „Kiškis kiškiškai kiškena“ (2008). Sigito Parulskio avangardizmas laužo ne tik ir ne tiek poezijos tradiciją, kiek apskritai mąstymo stereotipus, klišes.

Poetai postmodernistai: Arūnas Spraunius, Neringa Abrutytė. Neoklasicizmo estetiką varijuojančią poezijos ryškiausias atstovas – Kornelijus Platelis. Poeziją be avangardo dekonstrukcijos ir postmodernios ironijos sėkmingai kuria Rimvydas Stankevičius, jo kūrybą galima priskirti „naujajam romantizmui“. Aido Marčėno kūryboje dera įvairūs elementai: muzikalumas, skaidrumas, frazės grynumas ir gatvės, kasdienybės kalba, klasikiniai Henriko Radausko, Tomo Venclovos naudojami įvaizdžiai ir vartotojiškos kultūros ženklai. Postmodernizmas legalizuoja tokį srovių ir stilių maišymą (neoromantizmas, postklasicizmas, siurrealizmas ir kt.), tačiau jam svetimas etinis ir estetinis hierarchijos jausmas, poeto reikšmės, išskirtinumo suvokimas, kuris aiškiai jaučiamas Marčėno kūryboje.

Žanrai

Lietuvių literatūroje suklestėjo eseistika, pasižyminti ypatingu žanro plastiškumu ir atvirumu, komunikatyvumu. Dabartinės esė sąvoka ir samprata gimė 1990 m., kai Sigitas Parulskis paskelbė savo recenziją Donaldo Kajoko esė knygai „Komentarai“. Sigitas Parulskis, Gintaras Beresnevičius, Giedra Radvilavičiūtė, Kęstutis Navakas, Rolandas Rastauskas, Donaldas Kajokas, Regimantas Tamošaitis, Jūratė Baranova, Alfonsas Andriuškevičius yra platesnio akiračio varžovai tradiciniams novelistams. Esė įsibrovė ir į publicistikos, ir į novelistikos teritoriją. Novelės prestižą palaiko Henrikas Algis Čigriejus („Vieškeliukas pro dobilus“, 1999; „Varna braukia ašarą“, 2007). Kasdienybės jaukumą kuria humoras ir veikėjų šnekamoji kalba. Kiti reikšmingi kūriniai: Danutės Kalinauskaitės „Niekada nežinai“ (2008), Undinės Radzevičiūtės „Baden Badeno nebus“ (2011).

Taip pat klesti autožanrai (dienoraščiai, memuarai, laiškai ir kiti biografiniai pasakojimai). Dokumentiniai žanrai dažniausiai vaizduoja praėjusį laiką; karo bei pokario įvykiai tebegyvavo žmonių atmintyje, bet viešai buvo galima skelbti tik oficialiają istorijos versiją. Įspūdingai laiką liudija dailės klasiko Augustino Savicko memuarų knyga „Žalia tyla“ (2002), poeto Marcelijaus Martinaičio biografiniai užrašai „Mes gyvenome“. Net kelios sovietmečiu brendusių žmonių kartos dažnai vadintos „prarastosiomis“. Daugelis nebuvo linkę su tuo sutikti: poeto Algimanto Baltakio dienoraščiai vadinasi „Gimiau pačiu laiku“ (2008), žurnalisto Laimono Tapino – „Prarasto laiko nebūna“ (2004). Taip pat leidžiami ir sovietinės ideologijos neišsižadėjusių asmenų memuarai, kuriuose giriami buvę laikai.

Kuo daugiau epocha palieka dienoraštinių įrašų, tuo ryškiau, apčiuopiamiau ji matoma. Lietuvoje daugėja išliekamos vertės diaristikos.^[7] Gerai žinomi intelektualiniai Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentai“ (2002–2003), Jono Meko „Žmogus be vietos: nervuoti dienoraščiai“ (2000), Marcelijaus Martinaičio „Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio“ (2006), tęstiniai Sigito Gedos kasdienybės užrašai, Vytauto Kubiliaus dienoraščiai (dvitomis, apimantis 1947–2004).

Sustiprėjus komercinėms leidykloms, jaučiama stipri masinės kultūros invazija, pasireiškia mažesnis reiklumas kūrinių estetiniam lygiui. Knygos kaip vieneto virtimas preke (ne tiek pažinimo, kiek vartojimo objektu) labiau pakeitė jos turinį ir raišką negu pats Nepriklausomybės atgavimo faktas ar sovietinės cenzūros išnykimas. Dauguma dabar kuriamų knygų yra iš karto formuojamos pagal rinkodarinę strategiją. Atkuto lietuviškasis detektyvas, susiformavo trileriai, atsivėrus sienoms padaugėjo kelionių prozos ir nuotykinės literatūros, o pensininkės arba aktorės gausiai kuria meilės romanus, dažniausiai varijuodamos tą pačią Pelenės istoriją. Populiarioji literatūra sėkmingai reklamuojama ir gali tapti pagrindine literatūros gyvenimo formuotoja. Kritika sunerimusi, kad rašytojas atsisako asmenybiškumo ir vertybių, nebesirūpina kalba kaip menu, o rašo leidykloms, knygų mugėms ir apskritai ima dirbti dėl šlovės ir pinigų.

Žurnalistinis romanas – vienas populiariausių Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį. Tokio romano fenomenas – būdingas reiškinys Vakarų literatūros pasaulyje. Juos nebūtinai rašo žurnalistai, bet dažnai ir jie. Žurnalistinis romanas kuriamas iš aktualijų, jam kone privalomas skandalo elementas. Tipiški bruožai: intriguojantis siužetas, netradicinė erotika, žvali intonacija, bėglūs trumpi sakiniai, veiksminga reklamos kalba.

Nepriklausomybės debiutantai

Talentingiausi dešimtmečio debiutantai – Marius Ivaškevičius, Renata Šerelytė, Laura Sintija Černiauskaitė, Andrius Jakučiūnas.

Ivaškevičiui būdingos poleminės idėjos, novatoriška raiška ir nestandartinė socialinė laikysena. Iš kitų pastarojo dešimtmečio jaunų rašytojų išskiria sąmoningas požiūris į poetinės kalbos vaidmenį tekste ir esminių kūrybos vaizdinių kildinimas iš nacionalinės savasties. Nemažą diskusiją sukėlė romanas „Žali“ (2002), pasiūlęs nuromantintą, subuitintą partizanų karo prieš sovietinius okupantus versiją. Bendraamžis poetas Arnas Ališauskas teigia, kad Ivaškevičius sugebėjo „naujai prabilti apie senus dalykus ir reabilituoti Lietuvos tematiką“. Jakučiūnas – itin provokatyvus autorius, kiekviename iš savo trijų romanų („Servijaus Galo užrašai“ (2005), „Tėvynė“ (2007), „Lalagė“ (2010)) visiškai kitoks. Černiauskaitė knygose „Artumo jausmas“ (2005), „Kvėpavimas į marmurą“ (2006), „Benedikto slenksčiai“ (2008) atskleidė jautrios moters tipą ir vaiko pamestinuko lemtį, jai rūpi lyčių santykiai.

Viena esminių pastarojo dešimtmečio naujovių – įsigalintis nomadinis mentalitetas. Susiformuoja kitokia lietuvio pasaulėjauta, jis tampa keliaujantis, nuolat keičiantis gyvenimo vietą, stiprėja bastūno, benamystės jausena. Gausėjant emigracijai, daugėja ir jos realijas atspindinčios literatūros, bet didžioji šių kūrinių dalis kol kas užima vietą tarp žurnalistikos, laisvalaikio skaitinių. Giliausiai emigrantų patirtis atskleidžia Kipre gyvenanti Dalia Staponkutė esė knygoje „Lietumi prieš saulę“ (2007). Simptomišką autorių grupę sudaro jaunos autorės moterys, pasaulio pilietės, atstovaujančios vadinamajai prarastajai kartai: Aleksandros Fominos „Mes vakar buvom saloje“, Gabijos Grušaitės „Neišsipildymas“, Zitos Čepaitės esė „Iš emigrantės užrašų“. Valdas Papievis savo romanuose nemanifestuoja, tiesiog giliai išjaučia gyvenimo Prancūzijoje patirtis.

Kaip ryškūs avangardiniai kūriniai išsiskiria Parulskio pjesės: „Iš gyvenimo vėlių“ (rež. Vytautas V. Landsbergis), „P. S. Byla O. K.“ (rež. Oskaras Koršunovas), kurios šiuolaikinio lietuvių teatro istorijoje įsitvirtino kaip naujosios kartos meninis manifestas. Pastaraisiais metais ir Mariui Ivaškevičiui dramos žanras ne mažiau svarbus negu proza (dramų trilogija „Artimas“, 2002; „Madagaskaras“, 2004; „Artimas miestas“, 2005; „Mistras“, 2010; „Išvarymas“, 2012). Jo dramos – novatoriški tekstai, kuriuose žaidžiama istorijos ir kultūros simboliais.

Literatūros renginiai

Poezijos kūrėjai ir gerbėjai turi du festivalius – „Poezijos pavasarį“ (nuo 1965) ir „Poetinį Druskininkų rudenį“ (nuo 1990). „Poezijos pavasaris“ trunka net dvi savaites, per kurias įvyksta daugiau kaip 100 renginių įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Keliolika poetų desantų važinėja į skirtingas provincijas, mažus miestelius, mokyklas, rengiami neformalūs skaitymai („Eilėraščiai per naktį“), įteikiama daugybė įvairių prizų, kasmet ąžuolo vainiku vainikuojamas laureatas. Dalyvauja svečiai iš užsienio. Kasmet rengiama poetų konferencija, kurioje poetai ir kritikai diskutuoja apie įvairias literatūrinio pasaulio aktualijas „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalis vyksta 2–3 dienas, jame dalyvauja apie 120 raštijos luomo narių iš Lietuvos bei užsienio. Pagrindinis prizas – Jotvingių premija. Kasmet išleidžiami Poezijos pavasario ir Poetinio Druskininkų rudens almanachai.

Gyvuoja prozos skaitymų bei prozos festivalių tradicija. Geriausiai žinomi du tarptautiniai festivaliai – „Šiaurės vasara“ Jurbarke (nuo 2002) ir Europos literatūros dienos „Po Šiaurės dangumi“ Šiauliuose (nuo 2004), kur kasmet supažindinama su vis kito Europos regiono rašytojų kūryba, leidžiami almanachai lietuvių ir užsienio kalbomis.

Vilniaus knygų mugė – didžiausia ir pagrindinė Baltijos šalyse bei vienas reikšmingiausių kultūros įvykių Lietuvoje. Ją organizuoja parodų ir konferencijų centras „Litexpo“, Lietuvos leidėjų asociacija, Tarptautinių kultūros programų centras. Mugę kasmet aplanko beveik 60 tūkstančių lankytojų ir šimtai dalyvių iš svetur. Mugę lydi įvairiapusė kultūrinę programa. Pristatomi nauji vardai ir leidybos naujienos.

Kasmet (nuo 2005) vyksta „Metų knygos rinkimai“, kuriuos organizuoja Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija. Pristatomi geriausi praėjusiais metais išleisti lietuvių prozos penketukai trijose – vaikų, paauglių ir suaugusiųjų – knygų kategorijose (nuo 2012 – ir poezijos), iš kurių patys skaitytojai išrenka tris metų knygas, jų autoriai apdovanojami Vilniaus knygų mugėje. Tikslas – skatinti Lietuvos gyventojus domėtis šiuolaikine lietuvių literatūra, kelti skaitymo prestižą. Išpopuliarėjo knygų dešimtukų, dvyliktukų rinkimai, kurie atkreipia skaitančios publikos dėmesį į kokybiškus literatūros kūrinius.

Kasmet rašytojai apdovanojami įvairiomis literatūrinėmis premijomis. Garbingiausia iš jų yra Nacionalinė kultūros ir meno premija, į kurią pretenduoja ir kitų meno sričių kūrėjai. Bet kurio literatūros žanro kūrinys gali būti įvertintas įvairių institucijų premijomis: Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, savivaldybių. Už poeziją skiriamos Poezijos pavasario, Jotvingių, Zigmo Gėlės premijos, už prozą – Žemaitės, Antano Vaičiulaičio, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Petro Cvirkos, Liudo Dovydėno, Kazio Barėno, už Prūsų Lietuvos tematiką – Ievos Simonaitytės, už aukštaitišką lyrizmą – Antano Miškinio, už tradicijos tęstinumą – Jono Aisčio premijos ir kt.