Juodoji jūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Juodoji jūra
Crimea Laspi Sunset.jpg
Plotas 422 000 km²
Vidutinis gylis 1240 m
Didžiausias gylis 2200 m
Įteka Dunojus, Dnepras, Dniestras, kt.

Juodoji jūra – Atlanto baseinui priklausanti vidinė jūra. Bosforo sąsiauriu jungiasi su Viduržemio ir Marmuro jūromis, Kerčės sąsiauriu – su Azovo jūra.

Juodosios jūros plotas – 422 000 km², giliausia vieta – 2210 m, vidutinis gylis 1240 m, tūris ~547 000 km³. Didžiausias ilgis iš rytų į vakarus 2210 km, iš šiaurės į pietus – 680 km. Didžiausias intakas – Dunojus.

Juodoji jūra skalauja Turkijos, Bulgarijos, Rumunijos, Ukrainos, Rusijos ir Gruzijos krantus. Kranto linijos ilgis 3400 km.

Pavadinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Senovės graikai Juodąją jūrą vadino Nesvetingąja jūra (Πόντος Ἄξε(ι)νος). Toks pavadinimas turbūt atsirado dėl sudėtingos navigacijos bei priešiškai nusiteikusių pakrančių gyventojų. Vėliau, kai graikai kolonizavo nemažai teritorijų, jūros pavadinimas graikų lūpose tapo visiškai priešingu – Svetingoji jūra (Πόντος Εύξεινος). Tas pats Strabonas „Geografijoje“ mini, kad Juodoji jūra taip pat vadinta ir tiesiog Jūra (Πόντος).

Dabartinėse kalbose beveik ištisai paplitęs hidronimas yra „Juodoji jūra“, pavyzdžiui, turkų – Karadeniz, dabartinė graikų – Mavro Thalassa(Μαύρη Θάλασσα), rusų – Čiornoje more (Чёрное море), bulgarų – Černo more (Черно Море), ukrainiečių – Čorne more (Чорне море), rumunų – Marea Neagră, angl. Black Sea, vok. Schwarzes Meer. Seniausieji šio vardo paminėjimai siekia XIII amžių.

Egzistuoja kelios pavadinimo kilmės versijos:

  • valstybės, mėginusios užkariauti Juodosios jūros pakrantes, susidurdavo su aršiu vietinių gyventojų – čerkesų, adygų bei kitų genčių – pasipriešinimu, iš čia ir kilo pavadinimas, asocijuojamas su sąvokomis „priešiškas“, „nedėkingas“;
  • neva audrų metu Juodosios jūros vanduo smarkiai tamsėja, pajuosta; be to, vandens skaidrumas Juodojoje jūroje iki septynių kartų mažesnis, negu Viduržemio jūroje, taigi jos vanduo yra „juodesnis“;
  • didesniame negu 150–200 m gylyje Juodosios jūros vanduo labai prisotintas sieros junginių, į tokį gylį nuleisti metaliniai daiktai, pavyzdžiui, inkarai, greitai pajuoduoja.
Juodoji jūra iš kosmoso

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Juodosios jūros pakrantės palyginti mažai raižytos, visas pakrantės ilgis – 3400 km. Stambiausias kyšulys – Krymo pusiasalis (plotas ~26 000 km²).

Didžiausios įlankos

  • Ukrainoje: Javorlickio, Tendrovskio, Džarylgačo, Karkinos, Kalamitų, Feodosijos.
  • Bulgarijoje: Varnos,
  • Turkijoje: Sinopo, Samsuno.

Vakarų ir šiaurės vakarų pakrantės žemos, vietomis skardingos (pavyzdžiui, Rumunijoje), o rytuose ir pietuose prie pat jūros prieina kalnai – Kaukazas ir Pontas.

Salų beveik nėra, dvi didžiausios iš jų – Berezanė ir Gyvačių sala – nesiekia nė vieno kvadratinio kilometro ploto.

Didžiausieji Juodosios jūros intakai:

Geologija[taisyti | redaguoti kodą]

Vėliavos uola netoli Gelendžiko kurorto

Juodoji jūra tyvuliuoja izoliuotoje įduboje, plytinčioje tarp pietryčių Europos ir Mažosios Azijos. Ši įduba susiformavo mioceno epochoje, kai aktyvi kalnodara suskaidė senovinį Tetijos vandenyną į kelis vandens telkinius (Juodąją, Azovo, Kaspijos ir Aralo jūras).

Juodosios jūros įduba susideda iš dviejų dalių – rytinės ir vakarinės, jas skiria povandeninė aukštuma – Krymo pusiasalio tęsinys. Šiaurės rytų daliai būdinga palyginti plati šelfo juosta (iki 190 km), o Gruzijai ir Turkijai priklausančių pakrančių nuolydis daug didesnis, ir šelfo plotis neviršija 20 km, čia dugną raižo daugybė kanjonų. Giliausia jūros vieta (2210 m) yra centrinėje dalyje, į pietus nuo Jaltos.

Jūros dugno nuosėdinėse uolienose pakrantėse vyrauja smėlis, žvyras, skalda, o tolstant nuo kranto juos pakeičia smulkūs smėliai ir aleuritas, dubumose – dumblas.

Juodosios jūros dugne yra iškasenų: š.v. šelfe – naftos ir dujų, prie Tamanės pusiasalio – titano.

Juodosios jūros tvano hipotezė[taisyti | redaguoti kodą]

Juodosios jūros spartaus užtvindymo hipotezė, kurią 1996 m. paskelbė Kolumbijos universiteto geologai Viljamas Rajanas (William Ryan) ir Volteris Pitmanas (Walter Pitman), teigia, kad prieš 7500 metų šioje vietoje buvo giliausias planetoje gėlavandenis ežeras. Ledynų tirpsmo vandens maitinamos vandeningos upės tiekdavo ežerui didelius vandens kiekius, kurio perteklius išsiliedavo į Egėjo jūrą. Klimatui pradėjus šilti ir ledynams atsitraukus, upės ėmė sekti arba rado naujus kelius į šiaurę, o nepakankamai maitinamo ežero lygis pradėjo kristi (panašiai kaip nutiko Aralo jūrai ir Čado ežerui) ir nukrito šimtu metrų žemiau dabartinio lygio. Tuo pačiu metu, tirpstant ledynams, Pasaulinio vandenyno lygis pakilo, ir Viduržemio jūros vandenys įsiliejo į dabartinę Juodąją jūrą, užtvindydami ~100 000 km² teritoriją. Gali būti, kad vanduo liejosi sąlyginai ramiai, tai yra, kylantiems Viduržemio vandenims pasiekus natūralaus barjero viršų, jie ėmė Bosforo sąsiauriu tekėti į Juodąją jūrą. Bet V. Rajano ir V. Pitmano hipotezėje siūlomas katastrofinis variantas: žemės drebėjimo metu Bosforo sąsiauris įtrūko, ir Viduržemio jūros vandenys galingu srautu pasiliejo į ežerą; hipotezės autorių nuomone, per dieną Bosforo sąsiauriu pratekėdavo ~40 kubinių kilometrų vandens (maždaug 7 kartus viršija Kuršių marių tūrį).

Juodosios jūros ir buvusio gėlavandenio ežero kontūrai (pagal V. Rajano ir V. Pitmano hipotezę)

Ši teorija taip pat paaiškina ir dideles sieros vandenilio sankaupas – tai yra masiškai žuvusios ankstesniojo ežero faunos ir floros irimo liekanos. Po hipotezės paskelbimo su šiuo kataklizmu pradėtas sieti ir pasaulinio tvano mitas.

Bet kiti išsamūs tyrimai, kuriuos jau anksčiau nepriklausomai atliko Odesos universiteto profesorė Valentina Yanko-Hombach, rodo, kad Bosforo sąsiauriu įvairiais laikotarpiais, priklausomai nuo Juodosios jūros ir Egėjo jūros vandens lygio, tekėjo stiprios srovės, taigi dabartinės Juodosios jūros susiformavimas nebuvęs katastrofinis [1]. Prieštaringus duomenis pateikia povandeninės archeologinės paieškos, gėlavandenių moliuskų iškasenų, Bosforo sąsiaurio sapropelio tyrimai [2] [3] [4] [5].

Juodosios jūros tvano teorija šiuo metu turi ir šalininkų, ir oponentų, ir kol kas neaišku, ar ji taps visuotinai priimta .

Hidrologija ir hidrochemija[taisyti | redaguoti kodą]

Juodoji jūra yra didžiausias Žemėje meromiktinis (toks, kurio vanduo nesimaišo) telkinys. Viršutinis vandens sluoksnis, slūgsantis iki 150 m gylio, yra mažesnio tankio ir gėlesnis, prisotintas deguonies. Giliau esantis vanduo šiltesnis, sūresnis, tankesnis ir prisotintas sieros vandenilio; jame (apie 90 % viso vandens tūrio) gyvena tik anaerobinės (nereikalaujančios deguonies) bakterijos.

Nėra visuotinai priimto šio reiškinio paaiškinimo. Manoma, kad tai lemia labai menkas vertikalus vandens maišymasis. Taip pat egzistuoja teorija, kad sieros vandenilis susidarė yrant ankstesniojo gėlavandenio ežero florai ir faunai, žuvusiai nuo sūraus Egėjo jūros vandens, patekusio iš Egėjo jūros pro Dardanelus ir Bosforą [6]. Pastarųjų metų tyrimų duomenys taip pat leidžia manyti Juodąją jūrą esant milžinišku metano, kurį išskiria mikroorganizmai, rezervuaru [7].

Juodosios jūros vandens balanso komponentai (kiekiai per metus):

  • atmosferos krituliai: 230 km³;
  • intakai: 310 km³;
  • vanduo iš Azovo jūros: 30 km³;
  • garavimas: -360 km³;
  • ištekėjimas per Bosforo sąsiaurį: -210 km³.

Dėl vandens pertekliaus Juodosios jūros lygis viršija Marmuro jūros lygį, todėl Bosforo sąsiauryje susiformuoja viršutinė tėkmė Egėjo jūros kryptimi. Žemutinė tėkmė yra silpnesnė, ji srūva Juodosios jūros kryptimi.

Kadangi Juodoji jūra labai izoliuota, joje beveik nebūna potvynių ir atoslūgių.

Juodosios jūros paplūdimys Bulgarijoje

Vandens cirkuliacija vyksta tik paviršiniuose sluoksniuose, kurių sūrumas apie 18 promilių (Viduržemio jūroje – 37 promilės). Paviršinis sluoksnis juda visoje jūros akvatorijoje pagal laikrodžio rodyklę, bet tuo pačiu metu rytinėje ir vakarinėje jūros dalyse kai kuriose teritorijose vanduo cirkuliuoja prieš laikrodžio rodyklę. Paviršinio vandens temperatūra kinta nuo 8 iki 30 °C.

Giluminio vandens sluoksnio temperatūra ~8,5 °C, sūrumas 22-22,5 promilių.

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Dominuoja kontinentinis klimatas, tik nuo šalto oro kalnų apsaugotoms pietinei Krymo pakrantei ir Kaukazo pakrantei (Kolchidei) būdingas švelnus mediteraninis klimatas.

Šio regiono orams didelį poveikį daro Atlanto vandenynas, kurio ciklonai atneša kritulius ir audras. Šiaurės rytų pakrantėje, ties Novorosijsku, pučia labai stipri bora (apie 40 dienų per metus). Markotcho perėjoje ties Novorosijsku buvo užfiksuotas beveik 60 m/s (216 km/val.) vėjo greitis.

Vidutinė sausio mėnesio oro temperatūra Juodosios jūros šiaurinėje dalyje -3 °C (bet gali nukristi iki -30 °C). Mediteraninio klimato pakrantėse žiema švelnesnė, temperatūra retai nukrinta žemiau 0 °C. Sniegas iškrenta visuose rajonuose.

Vidutinė liepos mėnesio temperatūra šiaurės pakrantėje 22-23 °C, о aukščiausia temperatūra paprastai neviršija 35 °C.

Didžiausias kritulių kiekis iškrenta Kaukazo pakrantėje (iki 1500 mm), mažiausias šiaurės vakarų dalyje (apie 300 mm).

Vidutinis debesuotumas yra 60 % (didžiausias žiemą ir mažiausias vasaros laikotarpiu).

Juodosios jūros vanduo užšąla tik šiaurės rytų pakrantėje (iki vieno mėnesio, o limanuose – iki 2-3 mėnesių).

Flora ir fauna[taisyti | redaguoti kodą]

Juodojoje jūroje veisiasi apie 2 500 gyvūnų rūšių (iš kurių 500 vienaląsčių, 160 stuburinių, 500 vėžiagyvių). Tai palyginti nedaug, nes, pavyzdžiui, Viduržemio jūroje aptinkama ~9000 rūšių. Svarbiausios gyvūnų karalystės skurdumo priežastys – sieros vandenilio gausumas, palyginti šaltas vanduo ir didelis vandens sūrumo diapazonas. Todėl čia vyrauja palyginti nereiklios rūšies, kurioms nė vienoje raidos stadijoje nebūtini didesni gyliai.

Juodosios jūros dugne gyvena midijos, austrės, krabai, krevetės, įvairių rūšių medūzos.

Tarp žuvų paminėtinos plekšnės, jūrų lydekos, kefalės, jūrų ešeriai, ančiuviai, juodadėmės menkės, skumbrės, stauridės, taip pat sutinkama eršketinių (didieji eršketai, žvaigždėtieji eršketai, rusiškieji eršketai).

Tarp pavojingų žuvų minėtinos skorpenos, rajos.

Gausiausiai paplitę paukščiai – žuvėdros, audrapaukščiai, kormoranai. Žinduoliams atstovauja delfinai ir ruoniai.

Juodoji jūra jau nuo seniausių laikų buvo labai svarbi aplink ją gyvenančių tautų susisiekimui, tiek tarpusavio pervežimams, tiek ir ryšiui su toliau esančiomis šalimis (per Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius). Svarbiausios pervežamos prekės – nafta ir jos produktai, miško medžiaga, metalai, javai. Gerai išvystytas konteinerių pervežimas, plaukioja geležinkelių keltai. Per Juodąją jūrą driekiasi tarptautinis transporto koridorius TRACECA (Transport Corridor Europe – Caucasus – Asia).

Juodoji jūra upių transporto arterijomis jungiasi su Kaspijos jūra (per Doną, Volgos-Dono kanalą ir Volgą), Baltijos jūra (per Volgos – Baltijos vandens kelią) ir Baltąja jūra (Baltosios ir Baltijos jūrų kanalu, Šiaurės jūra (per Dunojaus kanalų sistemą).

Juodosios jūros dugnu nutiestas 396 km ilgio dujotiekis „Žydroji srovė“, jungiantis Rusiją su Turkija.

Didžiausi Juodosios jūros uostai:

Rekreacija[taisyti | redaguoti kodą]

Juodosios jūros pakrantės yra didelis rekreacinis regionas. Tarp stambiausių kurortų paminėtini:

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. V. Yanko-Hombach et al., The Black Sea Flood Question: Changes in Coastline, Climate and Human Settlement (Springer, 2007, 971 pages) ISBN-10 1-4020-4774-6
  2. http://www.ifremer.fr
  3. http://www.geoecomar.ro
  4. http://www.ifremer.fr/assemblage
  5. http://www.ifremer.fr/drogm/Perso/lericolais
  6. http://old.computerra.ru/online/firstpage/xterra/news/2000/9/26/1295/for_print.html
  7. А. Ю. Леин, М. В. Иванов. Крупнейший на земле метановый водоем. «Природа», № 2, 2005

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.
Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Vikiteka