Birštonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Birštonas
   Birstonas COA.svg   
VytautasBirstone.png

Birštonas
54°36′20″N 24°01′45″E / 54.60556°N 24.02917°E / 54.60556; 24.02917 (Birštonas)Koordinatės: 54°36′20″N 24°01′45″E / 54.60556°N 24.02917°E / 54.60556; 24.02917 (Birštonas)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis: Kauno apskritis Kauno apskritis
Savivaldybė: Birštono savivaldybė
Gyventojų (2017): 2 422
Plotas: 13 km²
Tankumas (2017): 186 žm./km²
Altitudė: 79 m
Pašto kodas: LT-59009
Commons-logo.svg Vikiteka: BirštonasVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)
Vardininkas: Bìrštonas
Kilmininkas: Bìrštono
Naudininkas: Bìrštonui
Galininkas: Bìrštoną
Įnagininkas: Bìrštonu
Vietininkas: Bìrštone

Birštonas – kurortinis miestas Lietuvos pietuose, Kauno apskrityje. Birštono savivaldybės, dekanato ir parapijos centras.

Tai balneologinis ir purvo terapijos kurortas, išgaunami mineraliniai vandenys („Vytautas“, „Versmė“, „Danutė“, „Vaidilutė“ ir kiti). Mieste stovi Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (pastatyta 1909 m.), stūkso Vytauto kalnas (85 m), Dainų kalnelis, trys sanatorijos, žirgynas, olimpinis irklavimo centras. Didžiausia įmonė – „Birštono mineraliniai vandenys“. Mieste veikia Birštono gimnazija, viešoji biblioteka. Kairiajame Nemuno krante, Alksniakiemio šilo pakraštyje, įrengtas takas stalinizmo aukoms atminti.

Gamta ir geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nemuno kilpu regioninis parkas.png

Miestas išsidėstęs 39 km į pietus nuo Kauno ir 7 km į pietryčius nuo Prienų, dešiniajame Nemuno krante, upei apsukus kilpą. Miesto šiaurėje telkšo Birštono tvenkinys, pietryčiuose stūkso Birštono piliakalnis. Į Prienus per Žvėrinčiaus mišką veda asfaltuotas pėsčiųjų ir dviratininkų kelias (10 km).

Mieste yra Nemuno kilpų regioninio parko direkcija. Į pietus ir pietvakarius nuo Birštono miesto yra Birštono Vienkiemis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Birštono gydomieji šaltiniai XX a. pr.

Pagal archeologų radinius žinoma, kad gyvenvietės šioje vietoje buvo mezolito ir bronzos amžiuose. Pirmą kartą paminėtas Vygando Marburgiečio „Naujojoje Prūsijos kronikoje“ 1382 m., kai maršalas Kunas fon Hatenšteinas žygio į Lietuvą metu kariuomenę padalijo į tris dalis – Puniai, Alytui ir Birštonui pulti. Čia Birštonas minėtas kaip Birsten (Birstan) vietovė prie druskingų šaltinių. Tuo metu medinė Birštono pilis priklausė gynybinei Panemunės pilių sistemai, vėliau buvo Ldk Vytauto rezidencinė pilis. 1387 m. minimas miestelis.

Po Žalgirio mūšio Panemunės pilys neteko reikšmės ir Birštonas tapo Ldk Vytauto medžioklės plotu – iš apylinkių buvo suvaromi ir medžiojami žvėrys, ypač stumbrai. Čia nuo XIV–XV a. buvo kunigaikščių medžioklės Birštono dvaras, kurį mėgo ne tik Vytautas, bet ir Kazimieras Jogailaitis su sūnumis ir kunigaikštienė Elena. Šalia dvaro išaugęs miestelis 1518 m. jau vadinamas miestu, nuo 1529 m. – LDK neprivilegijuotų miestų sąraše, nuo 1539 m. gavo teisę rengti savaitinius turgus (suteiktos miesto teisės). XV–XVI a. čia buvo karališkasis kurortas, kuriame ilsėjosi Ldk Kazimieras Jogailaitis, Aleksandras, Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas. 1549 m. Žygimantas Augustas Birštoną užrašė Barborai Radvilaitei. [3] Iki 1578 m. Birštone susidarė kvadratinė aikštė ir 4 gatvės, prie kurių buvo išmatuota 119 sklypų (97 užstatyti), gyveno 9 amatininkai.[4] XVII a. pradžioje pastatyta Birštono bažnyčia, bet pasibaigus Jogailaičių dinastijos valdymui ir augant Prienams, miestelis pradėjo nykti, nukentėjo per karus su rusais ir švedais. Atstatytas nesilaikant ankstesnio stačiakampio plano. 1782 m. miestelyje tegyveno 20 šeimų.

Birštonas 1930 m.

Nuo 1846 m. pradėti tirti druskingi šaltiniai, 1851 m. įkurtas kurortas, nuo 1855 m. pradėtos statyti gydyklos ir namai besigydantiems. Amžių sandūroje pastatyta rusiškųjų ir šveicariškųjų vilų. 1905 m. (ar 1906 m.[5]) per miestelio gaisrą nukentėjo beveik visa centrinė dalis. Per Pirmąjį pasaulinį karą miestas smarkiai nuniokotas, sudegė daug vasarnamių, daug pastatų išparduota. 1924 m. Lietuvos Raudonasis kryžius pasirašė sutartį su Sveikatos departamentu ir įsipareigojo modernizuoti kurortą, įrengti dumblo vonias, vandentiekį ir kanalizaciją, įvesti elektros apšvietimą. Taip Birštonas buvo atgaivintas, pastatyta sanatorijų („Tulpė“ vadinosi sanatorija Nr. 1), įrengtos purvo vonios, mineralinio vandens gydyklos.

II pasaulinio karo metu Birštonas beveik nenukentėjo. 1946 m. rugpjūčio 3 d. Birštonas tapo miesto tipo gyvenviete (kaip kurortas), 1966 m. birželio 22 d. – respublikinio pavaldumo miestu. Apie 1960 m. statant Kauno HE suformuotas pylimas, saugantis miestą nuo pakilusio Nemuno vandens. 1978 m. patvirtintas bendrasis Birštono planas (architektai A. Pucas ir kt.).

1995 m. patvirtintas Birštono herbas, įkurta Birštono miesto savivaldybė.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XX a. tarpukaris Birštono valsčiaus centras Alytaus apskritis
19461950 m. miesto tipo gyvenvietė, Birštono valsčiaus centras Prienų apskritis
19501953 m. miesto tipo gyvenvietė Prienų rajonas Kauno sritis
19531966 m.
19661995 m. respublikinio pavaldumo miestas
19951999 m. Birštono miesto savivaldybė Kauno apskritis
1999 Birštono savivaldybės centras


Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Birštono vardo kilmė nėra aiški. Yra dvi pagrindinės teorijos:

  1. Birštonas – priesagos -onas vedinys nuo žodžio biržtva („beržynas“). Raidė ž palaipsniui suduslėjo į š;
  2. labiau tikėtina teorija, kad pavadinimas kilo nuo pavardės Birštonas. Nors ši pavardė nėra dažna, bet paplitusi daugiausia Suvalkijoje (apie Marijampolę, Liudvinavą, Vilkaviškį). Nors Lietuvoje ir negausu vietovardžių, kurie remiasi pavardės vienaskaita, tačiau tokių pasitaiko (Kavarskas, Musteika, Sudargas).

Kurortas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mineralinio vandens šaltinis

Sūrūs Birštono šaltiniai minimi nuo XV amžiaus. 1846 m. Stakliškių kurorto gydytojas Benediktas Balinskis čia gydė pirmąją ligonę, kuriai nepadėjo Stakliškių gydomieji šaltiniai, o Birštone ji pasveiko. 1851 m. birželio 23 d. įkurtas Birštono kurortas (kiti šaltiniai nurodo, kad tik 1854 m. pabaigoje Rusijos vidaus reikalų ministras pasirašė leidimą steigti kurortą), ypač ėmęs vystytis po gretimo Stakliškių kurorto didelio gaisro 1857 m. XIX a. pabaigoje jau buvo žinomas balneologinis kurortas, aprašomas kurortų vadovuose. Iki I pasaulinio karo čia kasmet gydydavosi ~2000 žmonių, veikė 72 vonios, pastatyti 3 viešbučiai su 200 numerių.

1927 m. pastatyta purvo gydykla – durpes gydomajam purvui atveždavo iš Velniabliūdžio durpyno. 1933 m. pastatyta kurorto poliklinika, 1939 m. – 2 sanatorijos (Kauno ligonių kasos ir Kaišiadorių vyskupijos „Baltoji tulpė“), atidengtas paminklas J. Basanavičiui. 1947 m. įkurtos 2 sanatorijos, 1959 m. purvos gydyklos ir sanatorija Nr. 1 pavadinta „Tulpe“, sanatorija Nr. 2 – „Spaliu“, vėliau abi sujungtos 1975 m. Tais pat metais įkurta „Versmės“ sanatorija. Apie 1990 m. „Spalio“ sanatorija pervadinta „Tulpe“. O 2013 m. duris atvėrė „Eglės sanatorija“.

Birštonas garsėja geriamu mineraliniu vandeniu, voniomis, čia atvyksta žmonės gydytis nuo virškinimo, judėjimo aparato, kraujotakos, ginekologinių, inkstų, kvėpavimo ligų. Sanatorijos („Tulpė“, „Versmė“ ir „Eglė“) dirba ištisus metus. Yra daug viešbučių, dveji svečių namai, Birštono sporto centras, LKKA sporto ir sveikatingumo centras, slidinėjimo centras, poilsiavietė „Birštono Nemuno vingis“. Galima paplaukioti pramoginiais laivais, paskraidžioti oro balionu, pajodinėti, pasivažinėti karieta. Yra fizioterapijos gydyklos.

Išgaunamas „Vytauto“, „Birutės“, „Vaidilutės“, „Rūtos“ mineralinis vanduo.

Populiariausi lankytini objektai mieste:[6]

  1. Penkios mieste veikiančios sanatorijos
  2. Mineralinio vandens paviljonas „Birutės vila“
  3. Mineralinio vandens garinimo statinys „Druskupis“
  4. Kneipo sodas
  5. Mineraliniai šaltiniai
  6. Centrinis parkas
  7. Promenada palei Nemuną
  8. Paplūdimiai (tvenkinių)
  9. Vytauto kalnas
  10. Šv. Antano Paduviečio bažnyčia

Architektūra ir kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miestas XVI a. performuotas pagal Valakų reformos metu naudotą stačiakampį planą, XVIII a. pradžioje per Šiaurės karą šią formą prarado. Čia yra Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, paštas (LT-59009), kultūros centras, poliklinika, ambulatorija, vidurinė ir meno mokyklos, Birštono muziejus (įkurtas 1967 m.), Birštono sakralinis muziejus (įkurtas 2000 m.), senjorų rezidencija (atidaryta 2007 m.). Pietinėje miesto dalyje, prie Nemuno, yra Vytauto parkas su Vytauto kalnu (85 m aukščio). Pavasarį kartą per dvejus metus, nuo 1980m., vyksta seniausias Lietuvoje tarptautinis džiazo festivalis „Birštonas Jazz“.

Mieste Vytauto paminklas (nuo 1998 m.; skuptorius Gediminas Jokūbonis), M. Mažvydo skulptūra (skulptorius Vl. Žuklys), „Mergaitė su dūdele“ (skulptorius R. Antinis jaunesnysis), J. Basanavičiaus paminklas J. Basanavičiaus aikštėje (1939 m., skulptorius A. Aleksandravičius), paminklas partizanams Nemuno g. (skulptorius A. Dulksnys). Birštono kultūros centre yra didžiausias Lietuvoje vitražas „Lietuva“ (plotas 142 m², autorius Vytautas Švarlys). Anglų menininkas (fotografas David Hamilton) susižavėjąs kurorto gamtos grožiu, paskyrė savo keletą hamornizuotų darbų 1985 m. Iš kurių deja tik pagal vieną fotografiją nutarimu pastatyta skulptūra Mergaitė su medūza. (skulptorius B.Vyšniauskas 1987 m.) netoli savivaldybės.

Sportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Futbolas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Krepšinis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1862 m. ir 2011 m.
1862 m.*[2] 1959 m.sur.[7] 1970 m.sur. 1975 m.[8] 1976 m.[9]
234 1 317 1 518 2 600 2 600
1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m.sur. -
2 350 3 537 3 225 2 554 -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Tautinė sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2011 m. gyveno 2 646 žmonės:[10]

  • Lietuviai – 97,58 % (2 582);
  • Rusai – 1,02 % (27);
  • Kiti – 1,4 % (37).

2001 m. gyveno 3 225 žmonės:[11]

  • Lietuviai – 98,02 % (3 161);
  • Rusai – 0,96 % (31);
  • Kiti – 1,02 % (33).

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miestų partnerystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Seniūnaitijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2009 m. įsteigtos 2 miesto seniūnaitijos:

  • Birštono 1-oji seniūnaitija: Žvėrinčiaus g., Pušyno g., Tylioji g., Jaunimo g., Kęstučio g. (nuo gatvės pradžios iki sankirtos su S. Dariaus ir S. Girėno g.), Šlaito g., Algirdo g., Vytauto g., Tulpių g., Muziejaus g., Vaižganto g., Nemuno g., J. Basanavičiaus g., Birutės g., Turistų g., Verknės g.
  • Birštono 2-oji seniūnaitija: Lelijų g., Kęstučio g. (nuo sankirtos su S. Dariaus ir S. Girėno g. iki gatvės pabaigos), S. Dariaus ir S. Girėno g., Vilniaus g., Druskupio g., B. Sruogos g., N. Silvanavičiaus g., Prienų g.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Karališkojo Birštono praeitis: istorinė raida iki XIX a. (sud. Raimonda Ragauskienė). – Vilnius: UAB Petro ofsetas, 2004. – 236 p.: iliustr. – ISBN 9955-534-72-9
  • Birštonas: keturi metų laikai: fotografijų albumas (sud. Zenonas Kamarūnas; teksto autoriai Justinas Marcinkevičius, Antanas Serafinas Zenkevičius; vertėja Milda Anskaitienė). – Kaunas: Arx Baltica, 2006. – 188 p.: iliustr. – ISBN 9955-638-73-7

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Бирштаны. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 3А (6) : Бергер — Бисы. С.-Петербургъ, 1891., 914 psl. (rus.)
  2. 2,0 2,1 Бирштаны. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 260 psl. (rus.)
  3. Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2004. 123 p.
  4. „Kauno marios“. Paruošė Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Kauno skyrius // Vilnius, „Mokslas“, 1981. 47 psl.
  5. „Kauno marios“. Paruošė Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Kauno skyrius // Vilnius, „Mokslas“, 1981. 47 psl.
  6. Populiariausi lankytini objektai Birštone
  7. Birštonas. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 235 psl.
  8. Birštonas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, II t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1977. T.II: Bangladešas-Demokratinis, 165 psl.
  9. Vytautas Meška, Algimantas Miškinis, Vladas Stauskas. Birštonas 1. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 255 psl.
  10. 2011 m. surašymo duomenys
  11. 2001 m. surašymo duomenys

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Birštonas