Utenos apskritis


(Išsamiau)	(Išsamiau)

Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)

Valstybė

Lietuva

Administracinis centras

Utena

Savivaldybių skaičius

6

Įkūrimo data

1994 m.

Gyventojų

127 581 (7)^[1]

Plotas

7 201 km² (5)

Tankumas

18 žm./km²

ISO 3166-2

LT-UT

Vikiteka

Utenos apskritis

Utenos apskritis – 1995–2010 m. valstybinio lygmens administracinis teritorinis vienetas šiaurės rytų Lietuvoje. Centras – Utena.

Apskrityje yra 6 savivaldybės:

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kadaise dabartinės apskrities teritorijoje gyveno sėliai – viena iš baltų genčių. Jie nepaliko jokių rašto paminklų. Išliko tik kalbos liekanų, kurios yra lietuvių ir latvių kalbose. Dalis Lietuvos teritorijoje gyvenusių sėlių ilgų kovų su kalavijuočiais metu buvo išnaikinta, kiti gyvendami mišriai su lietuviais – sulietuvėjo, o šiauriniai sėliai – sulatgalėjo arba sulatvėjo. Archeologiniai tyrimai leidžia tvirtinti, kad sėliai vertėsi žemdirbyste ir gyvulių auginimu.

Kuriantis Lietuvos valstybei Utena ar bent jos apylinkių dalis tikriausiai priklausė Nalšios žemei, kurios paskutinis kunigaikštis Daumantas (1240–1299) 1263 m. vidaus karo metu pabėgo į Pskovą. Po to Nalšia atiteko didžiajam Lietuvos kunigaikščiui. Jai valdyti buvo skiriami seniūnai (tiksliai žinomi tik nuo XV a. pabaigos).

Po 1564–1566 m. teismų ir administracinės reforms didesnė dabartinės apskrities dalis atiteko Vilniaus vaivadijos Vilkmergės apskričiai, o šiaurinis kampas – Breslaujos apskričiai. Rusijos imperijos laikotarpiu šioje teritorijoje buvo Utenos ir kiti valsčiai, priklausę Utenos ir Zarasų (tuometinio Novoaleksandrovsko) apskritims.

XX amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Utenos apskrities kaip atskiro teritorinio-administracinio vieneto ištakos siekia I pasaulinį karą, kai vokiečių okupacinė valdžia 1915 m. gruodžio 4 d. sudarė atskirą Utenos administracinį vienetą (apskritį), kuris 1915–1918 m. įėjo į Oberosto Lietuvos sritį. Ji egzistavo iki 1950 m. birželio 20 d., kuomet pertvarkyta į Utenos rajoną (40 apylinkių), dalis teritorijos perduota Anykščių rajonui (5 apylinkės), Dusetų rajonui (12 apylinkių), Molėtų rajonui (30 apylinkių) ir Švenčionėlių rajonui (1 apylinkė).

Iš naujo Utenos apskritis suformuota 1994 m. 2004 m. patvirtintas Utenos apskrities herbas. 2010 m. liepos 1 d. panaikinta apskrities administracija, jos funkcijos perduotos savivaldybėms ir ministerijoms, o pati apskritis liko kaip teritorinis vienetas.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Demografinė raida tarp 2001 m. ir 2021 m.

2001 m.^sur.

2005 m.

2011 m.^sur.

2014 m.

2017 m.

2021 m.^sur.

185 962

178 977

152 004

142 564

133 481

127 581

Tautinė sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2011 m. gyveno 152 004 žmonės:^[2]

Lietuviai – 79,12% (120260);
Rusai – 12,44% (18905);
Lenkai – 4,03% (6126);
Baltarusiai – 1,9% (2882);
Ukrainiečiai – 0,96% (1452);
Totoriai – 0,15% (233);
Latviai – 0,09% (139);
Vokiečiai – 0,08% (119);
Kiti – 1,24% (1888).

2001 m. gyveno 185 962 žmonės:^[3]

Lietuviai – 77,08% (143340);
Rusai – 13,42% (24962);
Lenkai – 4,53% (8428);
Baltarusiai – 1,97% (3668);
Ukrainiečiai – 1,07% (1982);
Totoriai – 0,19% (346);
Latviai – 0,11% (203);
Vokiečiai – 0,09% (175);
Kiti – 1,54% (2858).

Miestai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apskrityje yra 10 miestų, iš kurių didžiausi:

Tarptautinis bendradarbiavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apskrities viršininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Utenos apskritis: albumas (fotografas Jonas Danauskas; tekstų autorius Petras Panavas). – Vilnius: Standartų spaustuvė, 2007. – 112 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-488-28-6
Tūkstantmečio kelias Utenos apskrityje: fotoalbumas (vertė Lina Stašinskienė). – Vilnius: Sorre, 2009. – 100 p.: iliustr. – ISBN 978-609-95133-0-0