Lietuvos TSR istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Lietuva-orn.png
Lietuvos istorija
Lietuvos priešistorė
Baltų žemės
Kryžiaus žygiai į Pabaltijį
Lietuvos valstybės susidarymas
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
Lietuvos statutai
Liublino unija
Abiejų Tautų Respublika
ATR padalijimai
Rusijos imperija (Vakarų kraštas)
Nepriklausomybės paskelbimas
Lietuvos Respublika, Vilniaus kraštas
Hitlerinės Vokietijos okupacija
Sovietinė okupacija (Lietuvos SSR)
Po Nepriklausomybės atkūrimo

Lietuvos TSR Istorija (kitaip – Sovietmečio Lietuvos istorija, sovietų okupuotos Lietuvos istorija) apima tris laikotarpius, kada Lietuva buvo valdoma komunistų partijos:

  • 1918 m. gruodžio 16 d. paskelbtą Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką, kuri 1919 m. vasario 27 d. įjungta į Lietuvos – Baltarusijos Tarybų Socialistinę Respubliką, gyvavusią iki 1919 m. rugpjūčio mėn.;
  • 1940 m. birželio 14 d. Sovietų Sąjungos okupuotą ir 1940 m. rugpjūčio 3 d. aneksuotą Lietuvą, kurią Sovietų Sąjunga valdė iki nacių Vokietijos okupacijos 1941 m. birželio mėn.;
  • 1944 m. vasarą naujai okupuotą Lietuvą, kurią Sovietų Sąjunga valdė iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Lietuvos valstybė nepriklausomybės saulėlydyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ribentropo-Molotovo paktas bei TSRS – Vokietijos Sienos ir Draugystės sutartis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sąlygas 1940 m. birželio mėnesio Lietuvos okupacijai sudarė 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas ir jo slaptieji protokolai bei 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašyta Tarybų Sąjungos ir Vokietijos sienos ir draugystės sutartis. Molotovo-Ribentropo paktas užtikrino Vokietijai, kad Tarybų Sąjunga negins Lenkijos, kurią Vokietija ruošėsi pulti, o slaptaisiais protokolais buvo pasidalinta įtakos sferomis, taip Lietuva pateko į Vokietijos įtakos sferą. Prieš pat prasidedant Vokietijos – Lenkijos karui, vokiečiai pasiūlė lietuviams kariauti kartu ir atsiimti Vilniaus kraštą. Taip Lietuva buvo viliojama įsitraukti į sąjungą de facto su Vokietija ir automatiškai patekti į jos įtakos sferą (kaip numatyta pakto slaptuosiuose protokoluose). Visgi Lietuva paskelbė neutralitetą ir Lenkijos nepuolė. Kadangi Lietuva atsisakė susisieti su Vokietija, o ir Stalinas norėjo gauti Lietuvą, tai Lenkijai jau beveik kapituliavus, rugsėjo 28 d. Vokietija ir Tarybų Sąjunga pasirašė Sienos ir Draugystės sutartį (kadangi dabar likvidavus Lenkiją abi valstybės turėjo bendrą sieną) ir dar kartą pasidalino įtakos sferomis, šį kartą Lietuva buvo atiduota Tarybų Sąjungos įtakai, manais į dalį Lenkijos teritorijos.

Pagal minėtas sutartis Tarybų Sąjunga pradėjo primetinėti Baltijos valstybėms savo įtaką. Savitarpio pagalbos sutartis su Latvija pasirašyta 1939 m. rugsėjo 28 d., o su Estija spalio 5 d. Spalio 3 d. Tarybų Sąjunga pareikalavo, kad ir Lietuva pasirašytų analogišką sutartį. Manais į sutartį Tarybų Sąjunga pasiūlė grąžinti Lietuvai Vilnių (kuris 1920–1939 m. buvo įtrauktas į Lenkijos sudėtį ir kurį Raudonoji Armija užėmė rugsėjo 19 d.). Savitarpio pagalbos sutartį ir Vilniaus bei Vilniaus krašto perdavimo Lietuvos Respublikai aktą 1939 m. spalio 10 d., įgalioti savo vyriausybių, pasirašė Juozas Urbšys ir Viačeslavas Molotovas. Pagal šį susitarimą Lietuvoje atsirado keletas Tarybų Sąjungos kariuomenės garnizonų: Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose ir Naujojoje Vilnioje, iš viso 18 786 Raudonosios armijos kariai [1]. Faktiškai tai reiškė Lietuvos neutralumo ir dalinai nepriklausomybės praradimą, nes šalis negalėjo vykdyti savarankiškos užsienio politikos. Tai puikiai matosi gruodžio 13 d. kuomet Lietuvos (kaip ir Latvijos bei Estijos) atstovas Tautų Sąjungoje nebalsavo už Tarybų Sąjungos pašalinimą iš organizacijos dėl šios valstybės agresijos prieš Suomiją[2].

Padėtis po savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Spalio 10-osios Savitarpio Pagalbos sutarties, šalies strateginėse vietose išsidėstė svetima kariuomenė (kuri dar nebuvo okupacinės, nes buvo dislokuota abiejų valstybių susitarimu), kuri neretai įsiveldavo į Lietuvos vidaus reikalus. Spalio 31 d. Raudonoji armija nekviesta slopino lenkų antisemitines riaušes Vilniuje, grasino kištis ir į kitus panašius įvykius, jei Lietuvos valdžia nesiims rimtesnių priemonių dėl Vilniaus lenkų. Visgi Sovietų Sąjungos vyriausybė nenorėjo konfliktuoti su Lietuvos valdžia (kaip ir lietuviai nenorėjo konfliktų su sovietais), tad Molotovas spalio 19 d. įsakė Sovietų Sąjungos pasiuntiniu N. Pozdniakovui nutraukti bet kokią paramą ir pažadus Lietuvos kairiesiems. Maskva siekė teisėto Lietuvos prisijungimo, tad nenorėjo kompromituoti savo siekių[3].

Spalio 10-osios sutartimi Lietuva atgavo beveik 7 tūkst. km² teritorijos, tačiau tai buvo tik penktadalis teritorijos, kurią Sovietų Rusija buvo pripažinusi Lietuvai 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi. Lietuvai nebuvo grąžintos visos lietuviškos teritorijos esančios Sovietų Sąjungos teritorijoje.

1939 m. lapkritį Lietuva su Sovietų Sąjunga pasirašė ir prekybos sutartį. Padėtis buvo tokia, kad Lietuvai SSRS liko vienintelis prekybos partneris, juolab, kad perkantis viską ir neribotais kiekiais. Kelias į vakarus praktiškai buvo užvertas, vyko karas, Baltijos jūra buvo užminuota, o tiekiant kitais keliais maisto produktų šviežių išlaikyti nepavykdavo. Tokiu būdu Lietuva ir SSRS buvo susieta dar ir ekonomiškai.

1939 m. lapkričio 22 d. A. Smetona patvirtino 21-ąjį šalies ministrų kabinetą, kuriam vadovavo Antanas Merkys. Šis ministrų kabinetas išbuvo iki pat Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d.

1940 m. pavasarį SSRS jau ruošė agresijos prieš Baltijos valstybes planus, tačiau juos įgyvendinti SSRS galėjo tik po karo prieš Suomiją pabaigos be to jie labiau negu vokiečiai paisė tarptautinės opinijos ir norėjo sudaryti teisėto Lietuvos prisijungimo prie Sovietų Sąjungos regimybę. Gegužės mėnesį Lietuvos kariuomenė pastoviai gaudavo žvalgybos duomenis apie tai, kad prie Lietuvos sienos kaupiami Raudonosios Armijos daliniai. Tai nebuvo pirmas artėjančio pavojaus signalas, tačiau į juos Lietuvos valdžia nekreipė daug dėmesio – keletą kartų Valstybės gynimo taryba svarstė ką reiktų daryti grėsmės atveju. Vyriausybė dar vasario mėnesį buvo nusprendusi pavojaus atveju palikti Lietuvą, o gegužę Valstybės gynimo taryba nusprendė SSRS agresijos atveju priešintis ginklu, vyriausybė ir prezidentas pasitrauks į Kudirkos Naumiestį ir ten laikysis kiek aplinkybės leis, o pačiu blogiausiu atveju pasitrauks į Vokietiją. Visgi realių veiksmų atremti galimą agresiją nebuvo padaryta.

Sovietų Sąjungos politika Baltijos šalių atžvilgiu 1940 m. pavasarį aiškiai buvo priderinama prie vokiečių puolimo vakaruose. Gegužės 10 d. kai Vokietija pradėjo puolimą vakarų kryptimi, į Belgiją, Olandiją ir Liuksemburgą, Lietuvos pasiuntinys Maskvoje L. Natkevičius pranešė savo vyriausybei apie stipriai pablogėjusį SSRS požiūrį į Lietuvą. Gegužės 16 d. (kelios dienos po to kai Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Šiaurės Prancūziją) Sovietų Sąjungos laikraštis „Izvestijos“ rašė, kad „galimybės mažiems kraštams išlikti neutraliems ir nepriklausomiems yra sumažėjusios iki minimumo.[4]

Okupacijos išvakarėse[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gegužės 25 d. Viačeslavas Molotovas įteikė L. Natkevičiui notą, kurioje Lietuvos vyriausybė kaltinama Raudonosios Armijos karių, dislokuotų Lietuvos teritorijoje, grobimu. Tai buvo rimtas ir atviras grasinimas Lietuvai. Lietuva šiuos kaltinimus atmetė kaip nepagrįstus, tačiau pažadėjo pradėti tyrimą dėl dingusių karių. Kariai iš tiesų buvo dingę, tačiau vėliau atsirado, Lietuva prie jų dingimo neprisidėjo, jie iš dalinio pasišalino savo noru, t. y. dezertyravo. Buvo sudaryta tyrimo komisija, kuri norėjo apklausti dingusius ir vėliau atsiradusius karius ir tirti visas aplinkybes, tačiau Maskva kategoriškai atsisakė padėti komisijos tyrimui. Lietuvos užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui derėjo suvokti, kad SSRS ieško priekabių, nes panašus scenarijus buvo panaudotas ir prieš prasidedant sovietų agresijai Suomijoje.

1940 m. birželio 7 d. Maskvoje prasidėjo V. Molotovo ir A. Merkio derybos. Lietuvai pateiktas dar vienas kaltinimas, kad tarp Latvijos, Estijos ir Lietuvos sudaryta prieš SSRS nukreipta karinė sąjunga ir taip esą laužoma Spalio 10-osios sutartis. Iš tikro tai buvo tik dar vienas bandymas priekabiauti. Po kelių dienų Lietuvos vyriausybės posėdyje buvo dar kartą patikinta, kad Lietuva tvirtai laikosi draugiškų santykių su SSRS ir abiejų šalių sudarytų sutarčių. Taip pat nutarta pakeisti Vidaus reikalų ministrą ir VSD direktorių, kuriuos Maskva kaltino „provokacijomis“ ir net išstoti iš Baltijos santarvės organizacijos jei Maskva to reikalautų. Tačiau nebuvo pradėta telkti kariuomenę, nebuvo pradėta ruošti planų, kaip gelbėti Lietuvą nuo galimos SSRS okupacijos. Kai birželio 13 ir 14 dienomis iš Maskvos vis ateidavo aliarmuojančios žinios, A. Merkys buvo dingęs, jis ilsėjosi prie Kauno esančiame savo ūkyje. Tuo tarpu Maskvoje buvo aktyviai ruošiamas okupacijos planas, karinėje parengtyje buvo ir prie Lietuvos sienos dislokuotos Raudonosios Armijos pajėgos ir karinis kontingentas Lietuvoje.

Lietuvos okupacija ir aneksija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Birželio 14-osios ultimatumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vėlų 1940 m. birželio 14 d. vakarą V. Molotovas J. Urbšiui Maskvoje įteikė ultimatumą, kuriame Lietuva apkaltinta savitarpio pagalbos sutarties laužymu ir jai pateikti trys reikalavimai: 1) suimti ir perduoti teismui vidaus reikalų ministrą K. Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių A. Povilaitį, kaip neva tiesiogiai kaltus dėl provokacijų prieš SSRS kariuomenę Lietuvoje; 2) sudaryti naują, Maskvai priimtiną vyriausybę, kuri užtikrintų savitarpio pagalbos sutarties vykdymą; 3) įsileisti į Lietuvą neribotą Raudonosios Armijos kontingentą[5]. Atsakyti į ultimatumą Lietuvai buvo skirta apie 9 valandos.

Skubiai sušauktame vyriausybės pasitarime A. Smetona siūlė priešintis sovietų agresijai, tačiau nemažai vyriausybės narių, ypač ministras pirmininkas A. Merkys, siūlė priimti ultimatumą. Kapituliuoti norėjusių ministrų nuomonę parėmė ir abu kariuomenės vadai: buvęs S. Raštikis ir esamasis V. Vitkauskas. A. Smetona sutiko tik su naujos vyriausybės sudarymu, o nuo kitų dviejų reikalavimų svarstymo nusišalino. Ultimatumas buvo priimtas net neįvardijus agresijos ir nepareiškus protesto. Prie tokio besąlygiško ultimatumo priėmimo prisidėjo ir tai, kad ilgą laiką Lietuvoje nebuvo demokratijos – tokiu kritišku momentu reiktų galvoti apie šalį ir jos gyventojus, o opozicija tik galvojo kaip greičiau ir neskausmingiau nuversti prezidentą. Po tokios įvykių eigos A. Smetona nusprendė palikti Lietuvą. Jis skubiai pasirašęs pareigų perdavimo A. Merkiui aktą (pagal 1938 m. Lietuvos konstituciją Prezidentui nevykdant savo pareigų, jas perima Ministras pirmininkas, tačiau jis neturi visų prezidento galių), per Kybartus pasitraukė į Vokietiją.

Okupacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Raudonoji Armija įžengia į Lietuvą

Dar birželio 15 naktį Raudonosios Armijos kariai bandė išprovokuoti susišaudymus Lietuvos pasienyje, nelegaliai kirsdami sieną ir manydami, kad lietuviai atsišaudys, tačiau taip neįvyko. Pagrindinės pajėgos turėjo įžengti į Lietuvą birželio 15 d., 15 valandą. Lietuvos armijai buvo įsakyta nesipriešinti žygiuojančiai Raudonajai armijai. Pajėgos gana greitai užėmė strategines vietas ir didžiausius miestus, taip pat karinius dalinius ir oro uostus. Į Lietuvą atvyko ir SSRS vyriausybės ypatingasis įgaliotinis Vladimiras Dekanozovas, kuris turėjo rūpintis kaip įteisinti Lietuvos okupaciją ir aneksiją, kitaip tariant kaip sudaryti marionetinę vyriausybę. Dekanozovas iš karto pareikalavo A. Smetonos, nes pagal visą sovietinį scenarijų A. Smetona turėjo pasirašyti pareigų perdavimo aktus ir suformuoti naują vyriausybę. Kadangi A. Smetonos nebuvo reikėjo įgyvendinti kitą scenarijų. Sovietai ministru pirmininku norėjo matyti Justą Paleckį.

Prezidento pareigas einantis A. Merkys, išplatino keletą pranešimų, kuriuose sakė, kad Raudonoji Armija į Lietuvą įžengia kaip „draugiška sąjunginė kariuomenė“. Jis ragino visus pareigūnus uoliai eiti savo pareigas (t. y. kolaboruoti su okupantais). Taip pat buvo įsakyta SSRS ultimatumą parodyti kaip „saugumo pageidavimo prašymą“. Tokiu būdu tauta buvo dezorientuota, buvo suklaidinta pasaulio nuomonė ir sudarytos sąlygos SSRS teisėtos okupacijos regimybei.

Liaudies vyriausybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Birželio 17 d. Respublikos Prezidento pareigas einantis A. Merkys pasirašė iš eilės du aktus, klusniai vykdydamas V. Dekanozovo valią. Pirmuoju jis paskyrė ministrų pirmininku J. Paleckį ir pavedė jam sudaryti naują Ministrų Tarybą, o kitu – patvirtino tą sudarytą Tarybą (ji buvo sudaryta iš anksto). Taip buvo suformuota vadinamoji Liaudies vyriausybė. Į šią vyriausybę įėjo: Ministras Pirmininkas – Justas Paleckis, Ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras – Vincas Krėvė-Mickevičius, krašto apsaugos – Vincas Vitkauskas, teisingumo – Povilas Pakarklis, finansų – Ernestas Galvanauskas, žemės ūkio – Matas Mickis, sveikatos apsaugos – Leonas Koganas, švietimo – Antanas Venclova, vidaus reikalų – Mečislovas Gedvilas. Valstybės saugumo departamento direktoriumi tapo ką tik iš kalėjimo paleistas Antanas Sniečkus.

Liaudies vyriausybė. Iš kairės: Matas Mickis, Vincas Krėvė-Mickevičius, Antanas Venclova, Justas Paleckis, Povilas Pakarklis, Ernestas Galvanauskas, Leonas Koganas, Vincas Vitkauskas. 1940 m. birželio 17 d.

Žiūrint formaliai tik Konstitucijos raidės, vyriausybės pasikeitimas vyko konstitucingai [6]. Patvirtinęs J. Paleckio vyriausybę A. Merkys atsistatydino, taip pagal konstituciją pavesdamas vykdyti Respublikos Prezidento pareigas J. Paleckį, o ministru pirmininku pagal konstituciją automatiškai tapo V. Krėvė-Mickevičius. Tačiau iš tikro pagal 1938 m. Lietuvos Konstituciją laikinai einantis Respublikos Prezidento pareigas asmuo neturi visų Prezidento galių, tad A. Merkys negalėjo pagal konstituciją paskirti naujos vyriausybės. Tokiu būdu ir visi kiti naujo prezidento ir vyriausybės aktai yra neteisėti. Tauta buvo patikinta, kad Lietuvos nepriklausomybė bus išsaugota, taip pat ne veltui į vyriausybės sudėtį įėjo visuomenėje gerai žinomi ir Lietuvai nusipelnę veikėjai, kurie turėjo nuraminti tautą (tačiau nei žmonės nei Lietuvos saugumas nežinojo apie daugumos šios vyriausybės narių ryšius su SSRS). Į vyriausybę sąmoningai buvo įtraukta mažai komunistų, daugiau jų į vyriausybę įtrauks tik po birželio 25 d., kuomet bus legalizuota komunistų partija. Daugumai lietuvių ši vyriausybė buvo verta pasitikėjimo jau vien dėl to, kad jai vadovavo Vincas Krėvė-Mickevičius ir žmonės iš tiesų labai apsigavo tikėdami ne tik šia vyriausybe, tačiau ir manydami, kad buvo nuverstas autoritarinis A. Smetonos režimas ir atkurta demokratija. Kai kurie laikraščiai ragino greičiau šaukti naujo seimo rinkimus ir panašiai, taigi visuomenė visiškai nesuprato esamos padėties ir okupacijos fakto. „Neapykanta A. Smetonos valdymui buvo tokia stipri, režimas taip įkyrėjęs, kad džiaugsmas dėl jo žlugimo laikinai užgožė okupacijos pavojų“ [7].

Kad vyriausybė buvo nekolegiali institucija rodo faktai, kad viską sprendė du asmenys: prezidento pareigas einantis J. Paleckis ir Vidaus reikalų ministras M. Gedvilas (kuris, pagal galiojantį sustiprintos valstybės apsaugos aktą turėjo didesnes galias). Birželio 18-20 d. prezidento malonės aktais iš kalėjimų buvo paleisti komunistai ir kiti už komunistinę veiklą nuteisti asmenys. Birželio 19 d. uždaryta Lietuvos tautininkų sąjunga ir Lietuvos tautiško jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“. Birželio 25 d. legalizuota Lietuvos komunistų partija (LKP), o po to ir Lietuvos Lenino komunistinė jaunimo sąjunga (Komjaunimas). Liepos 1 d. M. Gedvilas uždraudė visas nekomunistines organizacijas, net studentų korporacijas. Ministro birželio 27 d. įsakymu, nuo liepos 7 d. uždraudžiami visi nekomunistiniai laikraščiai išskyrus „Lietuvos aidą“ (laikinai dar veikė ir populiarūs dienraščiai „Lietuvos žinios“ bei „XX amžius“), tiesa po kelių dienų šis laikraštis pervadinamas į „Darbo Lietuvą“, o vėliau į „Tarybų Lietuvą“. Jis veikė kaip Liaudies vyriausybės oficiozas.

Liaudies seimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo liepos 1 d. J. Paleckio potvarkiu buvo paleistas Lietuvos Respublikos seimas ir paskelbta apie rinkimų į „Liaudies seimą“ organizavimą. Priimtas rinkimų įstatymas numatė, kad liepos 14 d. turėjo įvykti rinkimai (nors pagal 1938 m. Lietuvos konstituciją nuo rinkimų paskelbimo iki rinkimų datos turėjo praeiti du mėnesiai). Pareikalauti, kad balsuotų visi gyventojai, tai bus nesunku patikrinti, nes pase bus dedama speciali žyma. Suburiama organizacija „Lietuvos liaudies darbo sąjunga“ – tai buvo fiktyvi partija, kad rinkimuose dalyvautu ne viena komunistų partija. Liepos 7 d. Valstybės saugumo departamento direktorius Antanas Sniečkus patvirtino „Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt. vadovaujančio sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planą“. Liepos 10–13 d. visos iki tol ir taip uždraustos (išskyrus tautininkus), arba tik pogrindyje veikusios politinės organizacijos faktiškai buvo eliminuotos iš rinkimų kampanijos. Suimta 2 tūkstančiai politinių veikėjų.

Liepos 14 d. rinkimai vyko labai vangiai, tad rinkimai pratęsti ir antrą dieną, t. y. liepos 15 (nepriklausomybės laikotarpiu rinkimai irgi vyko dvi dienas). Oficialiais Vyriausiosios rinkimų komisijos paskelbtais duomenimis rikimuose dalyvavo 1 386 600 piliečių (t. y. 95,51 proc.) turinčių balso teisę. Iš jų 99,19 proc. balsavo už Lietuvos darbo liaudies sąjungos kandidatus. Į seimą buvo išrinkta 39 Lietuvos Komunistų Partijos ir 40 nepartinių deputatų. Tokie ar panašūs „rinkimų“ rezultatai buvo pateikiami visoje Sovietų Sąjungoje [8].

Išrinkus seimą, komunistai Lietuvos miestuose ir miesteliuose pradėjo organizuoti mitingus reikalaujančius, kad Liaudies seimas paskelbtų Lietuvoje sovietų valdžią ir prijungtų šalį prie Sovietų Sąjungos. Liaudies seimas liepos 21 d. susirinkęs į pirmą savo sesiją priėmė deklaracijas apie valstybinės santvarkos keitimą ir Lietuvos įstojimą į SSRS [9]. Lietuva buvo paskelbta Lietuvos Tarybų Socialistine Respublika (LTSR). Šios deklaracijos buvo neteisėtos ir pažeidė 1938 m. Lietuvos konstituciją. Taip jau gavosi, kad 1938 m. Lietuvos konstitucija buvo parengta A. Smetonos autoritarizmui plėtoti ir seimui ten nebuvo suteikta pakankamai galių spręsti tokius svarbius valstybinius klausimus. Ši konstitucija iki naujos priėmimo okupantų buvo naudojama pagrįsti „teisėtai“ Lietuvos aneksijai [10]. Aktai ne tik, kad buvo antikonstituciniai, bet ir priimti jie buvo pažeidžiant seimo darbo reglamentus, nes balsuojant salėje buvo pašalinių asmenų, nebuvo skaičiuojami balsavimo rezultatai.

Liepos 22 d. Liaudies seimas paskelbė žemę esant visos tautos, o liepos 23 d. priėmė bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo deklaraciją, išrinko konstitucijos rengimo komisiją, taip pat komisiją kuri buvo įgaliota perduoti SSRS Aukščiausiajai Tarybai deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į SSRS. Seimo aktai padiktuoti Sovietų Sąjungos smurto, suklastojo Lietuvos žmonių valią ir likvidavo Lietuvos valstybingumą. Tuo pat metu Lietuvos Respublikos pasiuntiniai esantys kitose valstybėse įteikė tų šalių vyriausybėms protesto notas, prašydami nepripažinti Lietuvos inkorporacijos į SSRS [11].

Lietuvos aneksija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rugpjūčio 3 d. Lietuvos SSR atstovai dalyvavo SSRS Aukščiausiosios Tarybos VII sesijoje kur „prašė“ Lietuvos TSR „priimti“ į Sovietų Sąjungą. Buvo pasirašytas „įstojimo“ aktas ir tai padėjo juridinius pagrindus Lietuvos inkorporavimui į SSRS sudėtį, tačiau dauguma vakarų valstybių nepripažino prievartinio Lietuvos įjungimo į SSRS ir LTSR de facto egzistavimas nebuvo Lietuvos valstybės tęstinumas socialistine forma. Okupantų paskirtas Liaudies seimas neturėjo lietuvių tautos bei visos šalies gyventojų įgaliojimo panaikinti Lietuvos valstybingumą ir prašytis į SSRS, todėl jo nutarimai buvo neteisėti [12]

Po 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvoje įsigaliojo SSRS suverenitetas ir pilietybė[13]. Rugpjūčio 25 d. priimta LTSR konstitucija, kuri galutinai turėjo pabaigti „teisėto įstojimo į SSRS spektaklį“. Šis pagrindinis įstatymas žinomas kaip „Stalino konstitucija“. Ji buvo 1936 m. SSRS konstitucijos kopija, tik šiek tiek atspindinti valstybės skirtingumą, tačiau tai išplaukė iš to, kad Lietuvoje dar nebuvo kolektyvizuoto žemės ūkio, nuosavybė nebuvo nacionalizuota, kitaip tariant kol nebus įgyvendinta Lietuvos sovietizacija konstitucija turėjo atspindėti šiokius tokius skirtumus nuo kitų Sovietų Sąjungos regionų.

Lietuva nebuvo klasikine okupuota valstybe, kaip, pavyzdžiui, per Antrąjį Pasaulinį karą Vokietijos okupuotos Lenkija ar Prancūzija. Ten įstatymai vokiečiams (okupantams) ir vietos gyventojams buvo skirtingu, okupantai turėjo privilegijų, tuo tarpu Lietuvoje sovietiniai įstatymai galiojo daugmaž vienodai visiems[14]. Aišku rusakalbiai turėjo tam tikrą užnugarį Maskvoje ir dažnai būdavo geresnėje padėtyje.

Lietuvos sovietizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pašto ženklas su LTSR herbu

Sovietinė okupacija pirmiausia pasireiškė nepriklausomos Lietuvos valstybės griovimu (sovietizavimu), tam, kad tas procesas vyktų greičiau būdavo pasitelkiama net ir labai drastiškų priemonių (pvz., trėmimai). Liaudies seimas buvo pervadintas į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, prezidento institucija pakeista LTSR AT prezidiumu, kurio pirmininku tapo J. Paleckis (baigėsi jo laikinasis prezidentavimas), Liaudies vyriausybė pervadinta į Liaudies Komisarų Tarybą. Į okupuotos Lietuvos vadovybę įėjo ne okupantai, o Lietuvos piliečiai daugiausia lietuviai kolaborantai, kurie vykdė Maskvos nurodymus. Pagrindinis sovietizacijos darbas buvo atliekamas Maskvos nurodymu per Lietuvos Komunistų Partijos Centro komitetą, kuris įkurtas 1940 rugsėjo 21 d. ir jo pirmuoju sekretoriumi paskirtas Antanas Sniečkus. Pradėti keisti gatvių pavadinimai, griauti paminklai ir monumentai, uždraustos lietuviškų švenčių minėjimas, dabar šventėmis tapo Naujieji Metai, balandžio 22 d. (Lenino gimtadienis ir 1905 m. revoliucijos diena), gegužės 1 ir 2 dienos (Darbo šventė), liepos 21 d., lapkričio 7 ir 8 dienos (1917 m. revoliucijos minėjimas) bei gruodžio 5 d. (Stalino konstitucijos diena). Lietuvos trispalvė pakeista raudona LTSR vėliava, Vytį pakeitė Lietuvos TSR herbas, o himnu tapo „Internacionalas“. Taip pat buvo uždraustos visos politinės partijos ir visuomeninės organizacijos išskyrus komunistines. Pakeista savivaldos sistema, atsirado apskričių, miestų, valsčių ir apylinkių vykdomieji komitetai. Visi šie pakitimai buvo vykdomi pagal Sovietų Sąjungos modelį.

1941 m. birželio trėmimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sovietizacijos palengvinimui buvo naudojamos ir kraštutinės priemonės – priverstinis gyventojų iškeldinimas (trėmimas) ir įkalinimas. Pirmieji trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. 3 valandą ryto. Planai rengti tokią „operaciją“ pradėti rengti dar pavasarį, 1941 m. kovo mėnesį LKP vadovybė pritarė rengiamam masiniam Lietuvos gyventojų trėmimui. 1941 m. birželio 14-18 dienomis SSRS vidaus kariuomenės daliniai nepateikę jokių kaltinimų be teismo į SSRS šiaurę ir Sibirą ištrėmė 16 261 Lietuvos gyventoją. [15]

Sovietų valdžios Lietuvoje atkūrimas (reokupacija)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19441945 m. Raudonajai armijai iš Lietuvos išstūmus vokiečių kariuomenę Lietuva vėl tapo viena Sovietų Sąjungos respublikų, VKP (b) CK ir SSRS Liaudies komisarų tarybos valdoma provincija – Lietuvos TSR.

1944 metų vasarą Raudonoji Armija, stumdama nacistinės Vokietijos pajėgas į vakarus, reokupavo Lietuvą. Galutinai Lietuva reokupuota 1945 m. sausio pabaigoje, kuomet Raudonoji armija užėmė Klaipėdą. Kartu su žengiančia raudonąją armija į Lietuvą grįžo okupacinė sovietų valdžia, jos ramstis vėl buvo LKP (1947 m. joje buvo tik 18,4% lietuvių [16]), tačiau SSRS vadovybė nepasitikėjo savarankiška LKP, tad įkūrė Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto Lietuvos biurą, kuris su Michailu Suslovu priešaky turėjo prižiūrėti sovietizacijos vykdymą Lietuvoje.

Trėmimo politika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Specifinė sovietų teroro forma, labiausiai paveikusi Lietuvą, buvo masiniai gyventojų trėmimai. Sovietai jau turėjo 1941 m. birželio mėn. Lietuvos ir kitų Baltijos šalių, 1941–1944 m. Pavolgio vokiečių, Krymo totorių ir Šiaurės Kaukazo tautų deportacijų patyrimą.

Komandą tremti duodavo SSRS vadovybė, konkrečius nutarimus dėl trėmimų pasirašydavo Antanas Sniečkus ir Mečislovas Gedvilas, juos atlikdavo LSSR valdymo ir represiniai organai su Maskvos emisarų talka ir priežiūra. Tremiamųjų sąrašus rengdavo vietiniai sovietų organai, prieš beginklius gyventojus kildavo SSRS Vidaus reikalų ministerijos (MVD) ir SSRS Valstybės saugumo ministerijos (MGB) daliniai, stribai.

Tremiama buvo šeimomis, jų turtas būdavo nacionalizuojamas. Žmones suveždavo prie geležinkelio, suvarydavo į gyvulinius vagonus ir veždavo į Sibirą, Rusijos europinės dalies šiaurę, Kazachijos SSR. Ten juos įdarbindavo kolchozuose, miško paruošų ir kalnakasybos įmonėse, dalis patekdavo į lagerius. Darbo jėgos poreikis rytiniuose SSRS regionuose buvo viena iš trėmimų priežasčių.

Ištremti Lietuvos gyventojai ėmė grįžti į Lietuvą 1956 m., SSRS vadovybei sušvelninus represijų politiką. 1956 m. iš tremties buvo paleista 17 000 lietuvių, iki 1970 m. jų skaičius išaugo iki 80 000. Vietinė Lietuvos SSR valdžia buvo priešiškai nusiteikusi tremtinių paleidimui, Antanas Sniečkus tokius SSRS vadovybės veiksmus net pavadino „neatsakingais Chruščiovo eksperimentais“[17].

Rezistencinė kova[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Partizaninis pasipriešinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aukščiausia lietuvių tautos pasipriešinimo sovietų okupacijai forma buvo Lietuvos partizaninis judėjimas. Partizanų tikslas buvo išvaryti sovietinius okupantus iš Lietuvos ir atkurti valstybės nepriklausomybę. Siekdami pagrindinių tikslų, partizanai privalėjo, anot jų statuso, kovoti su okupantais ir jų talkininkais, slopinti jų pastangas naikinti ar grobti krašto gyvąsias jėgas ir dvasines bei materialines vertybes.

Partizaninis karas truko dešimtmetį, keitėsi jo organizacija, taktika, veiksmo sąlygos. Pirmieji partizanai atėjo iš lietuvių antinacinės rezistencijos struktūrų. Tai buvo lietuvių savivaldos įstaigų ir policijos žmonės, buvę Lietuvos Respublikos kariai ir šauliai, juos papildė valstiečiai, inteligentai, ypač provincijos mokytojai, studentai ir moksleiviai, žmonės iš visų visuomenės sluoksnių.

1949 m. vasario 2-22 d. netoli Radviliškio įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Jame dalyvavo Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) vadovybės nariai Jonas Žemaitis-Vytautas, Juozas Šibaila, Petras Bartkus, apygardų ir sričių vadai Adolfas Ramanauskas, Aleksandras Grybinas, Vytautas Gužas, Leonardas Grigonis, Bronius Liesys. Suvažiavime buvo įkurta vieninga politinė ir karinė vadovybė – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba su pirmininku J. Žemaičiu, priimta deklaracija, skelbusi, kad aukščiausias teisėtas valdžios organas Lietuvoje yra partizanų vadovybė, o kovos tikslas – nepriklausomos parlamentinės Lietuvos respublikos atkūrimas.

Romo Kalantos tragedija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XX a. aštuntajame dešimtmetyje tarp Lietuvos jaunimo plito Vakarų pasaulio jaunimo nekonformistinių judėjimų, hipių idėjos. Jų pasekėjų, neformalių jaunimo grupių nepajėgta kontroliuoti. Valdžios bejėgiškumą parodė 1972 m. gegužės 14-16 d. neramumai Kaune, kilę po protestavusio prieš sovietinę tikrovę ir susideginusio Romo Kalantos laidotuvių. Tūkstantinės demonstracijos buvo jėga išvaikytos, buvo suimtų ir nuteistų kalėti, bet šie įvykiai parodė, kad sovietų valdžios pamatai Lietuvoje silpni, kad ji laikosi tik SSRS galybės dėka. Valdžios prestižas dar labiau krito, nonkonformistiniai ir disidentinis judėjimai tęsėsi, nors ir buvo persekiojami.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istoriografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • „Lietuva 1940–1990. Okupuotos Lietuvos Istorija“, Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos Tyrimo Centras, 2007, Vilnius. ISBN 978-9986-757-78-8
  • Tininis, Vytautas, „Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai“, Enciklopedija, 1994, Vilnius. ISBN 9986-433-06-1
  • Tininis, Vytautas, „Sniečkus. 33 metai valdžioje“, 2000, Vilnius. ISBN 9986-9231-4-X
  • Truska, Liudas; Kancevičius, Vytautas, „Lietuva Stalino ir Hitlerio sandėrio verpetuose“, Mintis, Vilnius, 1990, ISBN 5-417-02878-9
  • Anušauskas, Arvydas, „KGB Lietuvoje. Slaptosios veiklos bruožai“, Vilnius, 2008. ISBN 978-609-95038-0-6
  • Anušauskas, Arvydas; Sviderskytė, Gražina, „XX amžiaus slaptieji archyvai. Dvylika istorijos detektyvų“, Versus Aureus, 2008, Vilnius, ISBN 978-9955-34-118-5
  • Ignatavičius, Izidorius, „Lietuvos naikinimas ir tautos kova. 1940–1998“, Vaga, Vilnius, 1999. ISBN 5-415-01387-3
  • Riomeris, Mykolas, „Lietuvos Sovietizacija 1940–1941“, Lituanus, Vilnius, 1990.
  • „Mintys apie Lietuvos komunistų partijos kelią“, Mintis, Vilnius, 1989. ISBN 5-417-02896-7
  • Girnius, Kęstutis, „Partizanų kovos Lietuvoje“, Mokslas, 1990. ISBN 5-420-00844-0
  • Puzinavičius, Bronius, „Lietuva po Stalino. Politinės ekonominės raidos bruožai 1953–1965“, Vilnius, 2000.
  • Remeikis, Thomas, „The Lithuanian Phoenix: Studies and Essays 1940–1990“, Versus Aureus, 2009.
  • Švedas, Aurimas, „Matricos nelaisvėje: sovietmečio lietuvių istoriografija (1944–1985)“, Aidai, 2009. ISBN 978-9955-656-68-5
  • Senn, Alfred Erich, „Lietuva 1940: revoliucija iš viršaus“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2009, Vilnius. ISBN 978-9986-757-99-3
  • Česlovas Laurinavičius, Vladas Sirutavičius, „Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki Kovo 11-osios. XII tomas, I dalis“, 2008, Vilnius. ISBN 978-9955-23-164-6

Dokumentų rinkiniai, straipsnių rinkiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • „Perspektyvos. Lietuvos pogrindžio periodinis leidinys 1978–1981 metai“, Gairės, 2005, Vilnius. ISBN 9986-625-50-5
  • Streikus, Arūnas; Bagušauskas, Juozapas, „Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940–1990. Dokumentų rinkinys“, LGGRTC, Vilnius, 2005. ISBN 9986-757-68-1

Memuarai, liudijimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Urbšys, Juozas, „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais“, Mintis, Vilnius, 1988. ISBN 5-417-00307-7
  • Brazaitis, Juozapas, „Vienų vieni“, Viltis, Vilnius, 1990. ISBN 5-89942-568-7
  • „Amžino įšalo žemė“, Vyturys, Vilnius, 1989. ISBN 5-7900-0354-0
  • Sadūnaitė, Nijolė, „KGB akiratyje“, Savo.
  • Daumantas, Juozas, „Partizanai“, Vaga, Vilnius, 1990. ISBN 5-415-00809-8
  • „Studentų byla“, Diemedis, Vilnius, 1995. ISBN 99862-007-1

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuva 1940–1990: Okupuotos Lietuvos istorija. LGRTC, 2007 p. 45.
  2. Lietuva 1940–1990: Okupuotos Lietuvos istorija. LGRTC, 2007 p. 45.
  3. Lietuva 1940–1990: Okupuotos Lietuvos istorija. LGRTC, 2007 p. 48.
  4. Lietuva 1940–1990: Okupuotos Lietuvos istorija. LGRTC, 2007 p. 54.
  5. Tininis, Vytautas, Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. Enciklopedija, Vilnius, 1994 p. 9-10.
  6. Riomeris, Mykolas, „Lietuvos Sovietizacija 1940–1941“, Lituanus, Vilnius, 1990. p. 19
  7. Rudis, G. "Politinė iliuzija ar išdavystė? " Akiračiai, 1997, Nr. 5, p 7
  8. Lietuva 1940–1990: Okupuotos Lietuvos istorija. LGRTC, 2007 p. 85
  9. Tininis, Vytautas, Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. Enciklopedija, Vilnius, 1994 p. 14.
  10. Riomeris Mykolas, Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, Vilnius, 1990 p. 467
  11. Tininis, Vytautas, Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. Enciklopedija, Vilnius, 1994 p. 15.
  12. Lietuva 1940–1990: Okupuotos Lietuvos istorija. LGRTC, 2007 p. 88.
  13. Tininis, Vytautas, Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. Enciklopedija, Vilnius, 1994 p. 15.
  14. Tininis, Vytautas, Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. Enciklopedija, Vilnius, 1994 p. 15-16.
  15. Tininis, Vytautas, Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. Enciklopedija, Vilnius, 1994 p. 18.
  16. Tininis, Vytautas, Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. Enciklopedija, Vilnius, 1994 p. 30.
  17. Maps of Memory: Trauma, Identity and Exile in Deportation Memoirs from the Baltic States. Vilnius, 2012, 125 p.