Baltų religija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Baltų religija
Baltų religijaRomuvos simbolis.jpg
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti
Baltiškas Saulės kryžius

Baltų religija vadinama baltų tautų ikikrikščioniškų tikėjimų ir kultų visuma. Apie ankstyvą jos formavimosi raidą galima spręsti tik iš archeologinių radinių, o apie vėlesnę raidą – dar ir iš folkloro bei rašytinių šaltinių – metraščių, kronikų.

Rekonstrukcijos galimybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nėra žinoma, ar egzistavo kadaise vientisa baltų religijos dogmatinė sistema. Todėl galima rekonstruoti atskirus aspektus, bet ne religiją kaip sistemą. Tenka priminti, kad animizmas, totemizmas ir t. t. yra modeliai, aprašantys kai kurias savybes, bet retai randami grynu pavidalu. Griežtų ribų tarp baltų religijos ir baltų mitologijos nėra.

Archeologiniai duomenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Neolitas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip liudija archeologinės iškasenos, pirmieji gyventojai toje teritorijoje, kurioje susiformavo baltų tautos, įsikūrė paleolite, X tūkstantmečio pr. m. e. II pusėje negrįžtamai pasitraukus ledynams, atšilus klimatui ir išplitus miškams. Radinių, kurie bylotų apie kokias nors to meto pirmykščio tikėjimo apraiškas, nerasta. Tačiau kai kurie neolito (III-II t-metis pr. m. e.) periodo radiniai jau rodo buvus fetišistines, totemistines pasaulėjautos užuomazgas. Paminėtinos lazdos su rankenomis, vaizduojančiomis briedžių galvas. Jos, matyt, buvo naudojamos medžioklinės magijos apeigose. Rasti samčiai su vandens paukščių galvutėmis gali būti sietini su vandens kulto pradmenimis. Įvairūs amuletai, vaizduojantys gyvates, rodo gyvačių kulto buvimą. Nors visa tai gali būti ne kulto apraiška, o buities įrankių puošyba.

Virvelinės keramikos kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, kad III t - mečio pr. m. e. pab. dabartinę baltų teritoriją pasiekė naujų klajoklių, vad. virvelinės keramikos kultūros atstovai. Šiems susimaišius su vietos gyventojais, susidarė baltai. Vėlyvojo neolito (II t - metis pr. m. e.) radiniai rodo, kad tuo metu jau buvo susiformavusi pagarba gamtos jėgoms, išreiškianti abstrakčias vegetatyvines idėjas. Gyvatės siejimas su gyvybingumu rodo palyginti nemenką abstraktaus mąstymo laipsnį. Animistinio tikėjimo formos galėjo atsirasti vėliau, žymiai pakitus pirmykščiams šeimyniniams santykiams. Apie tikėjimą pomirtiniu gyvenimu galima spręsti iš laidojimo papročių, būtent, iš kapuose randamų įkapių. Laidoti užkasant į žemę pradėta neolite, o neolito pab. kapuose randama ir įkapių (daugiausia akmeninių kovos kirvukų). Tačiau labiau nusistovėję laidojimo papročiai baltuose pastebimi tik žalvario a. (II-I t - metyje pr. m. e.), o paprotys dėti įkapes visuotinai įsigali nuo II m. e. a.

Mirusiųjų deginimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vėliau (VIII m. e. a.) įsigali paprotys laidoti mirusius sudegintus kartu su įkapėmis. Apie šio papročio įvedimą išlikęs XIII a. Ipatijaus metraščiuose užrašytas Sovijaus mitas dažnai laikomas pačius anksčiausius Lietuvos istorinius įvykius aprašančiu tekstu.

Bendra apžvalga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būdingiausias jos bruožas – kosmiškumas, žmogaus neskyrimas nuo gamtos. Dievybė buvo įžiūrima visuose kosmoso reiškiniuose, nuo kurių priklausė žmogaus, augmenijos, gyvūnijos ir viso pasaulio gyvybės jėga. Baltų pasaulėjautoje matyti tarsi du poliai: vyriškasis – dangus, jo reiškiniai (šviesa, ugnis, garsas), dangaus kūnai (Saulė, Mėnulis, žvaigždės) ir moteriškasis – Žemė, jos augalai, miškai, laukai, kalvos, akmenys, vanduo. Šių polių sąveika stimuliavo gyvybę, ugdė ją, lėmė pagrindines baltų religijos ritualo ir mitologijos formas.

Ilgainiui gamtos kultai įgyja antropomorfiškų dievybių prasmę. Vyriškajai dangaus dievybei ryškiausiai (bent jau vėlyvuose šaltiniuose) atstovauja personifikuota būtybė – Perkūnas (prūsų – Percunis, latvių – Pērkons, tarti [perkuons]), atliekantis apvaisintojo ir kovotojo už gėrį funkcijas. Personifikuota Žemės dievybė buvo Žemyna (latvių – Zemes Māte), miškų – Medeina (latvių – Meža Māte), laukus sauganti dievybė arba dvasia – Lauksargis, Laukpatis (latvių – Lauku Māte), žemę ir namus serginti būtybė – Žemėpatis, Dimstipatis (latvių – Mājas Kungs). Mirties ir blogio (karo) jėgas valdė Velnias, dar žinomas Pikulo vardu (latvių – Pikuls, prūsų – Pickuls). Lietuviams ir latviams žinoma personifikuota likimo deivė Laimė, Laima (latvių dar Dēkla, Kārta, Māra), kuri budi gimstant žmogui ir verpia (audžia) jo likimą kaip sen. graikų Moiros, germanų Nornos. Net kiekviena ūkinės veiklos sritis baltų religijoje turėjo savo globėją dievybę: kalvystė – Teliavelį (pagal A. J. Greimo tyrimus gali būti tapatinamas su Velniu), bitininkystė – Bubilą, gyvulininkystė – Ganyklį, kanapių ir linų auginimas – Vaisgamtę, žvejyba – Gardaitį, alaus gamyba – Ragutį. Su žemdirbystės raida susiję tokie baltų demonai, kaip kaukai, aitvarai, barstukai (latvių – Pūķis). Labai paplitęs baltiškosios fėjos, burtininkės, raganos įvaizdis – Laumė (latvių – Lauma).

Nebūties supratimo baltų religijoje lyg nėra. Buvo tikima, kad, žmogui mirus, jo siela (vėlė) kvapo, garo, paukščio, peteliškės, šliužo ar kt. pavidalu pereina į kitą gyvą kūną ir išlaiko individualiąsias mirusiojo savybes. Kaip liudija kai kurie rašytiniai šaltiniai ir folkloras, lietuviai tikėję, jog mirusiųjų vėlės po mirties keliauja į aukštą kalną arba lygumas ar dausas ir gyvena tokį patį gyvenimą, kaip ir žemėje. Yra daug liudijimų, rodančių lietuvius tikėjus, kad vėlės pereinančios gyventi į medžius.

Kartu su antropomorfinių dievybių atsiradimu formavosi jų garbinimo apeigos, dvasininkų luomas. Pvz., lietuvių dievų garbinimo vietos vadinamos ramovėmis, rambynais, alkomis, gojais ir kt. vardais. Tai daugiausia tylios, jaukios miškų aikštelės su ąžuolu ir priešais jį įrengtu aukuru arba kuo nors išsiskiriančios kalvos. Pagrindinė visu baltų genčių Šventovė buvo Ramuva, kurią mini Petras Dusburgietis Prūsijos žemės kronikoje. Apeigas joje atlikdavo vyriausiasis žynys, vadinamas Kriviu Krivaičiu. Autentiškų sen. šaltinių, liudijančių, kad ir kiti žyniai buvo vadinami kriviais arba vaidilomis, nėra.

Iš švenčių plačiausiai paplitusi Rasos, arba Kupolės (latvių – Līgo, tarti 'lyguo') šventė, vėliau dėl krikščionybės įtakos gavusi Joninių vardą. Ji buvo švenčiama birželio 22 d. Ankstyvą pavasarį (balandžio 1 d.) buvo švenčiama Pavasario šventė (dar vadinama Sutinkais), sužydėjus alyvoms – Pušaičio šventė žemės vaisingumo dievybės garbei. Baltų tautoms sukrikščionėjus, kai kurie baltų religijos elementai išliko kaip liaudies tradicijos, papročiai, kurie iš dalies modifikavo ir krikščioniškąsias šventes.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]