Vladimiras Dubeneckis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Vladimiras Dubeneckis
Gimė 1888 m. rugsėjo 6 d.
Zmeinogorskas, Altajaus kraštas, Rusija
Mirė 1932 m. rugpjūčio 10 d. (43 metai)
Karaliaučius, Vokietija, dabar Rusija
Palaidotas (-a) Petrašiūnų kapinėse, Kaunas, Lietuva
Tėvas Josifas Fiodorovičius Dubeneckis
Motina Anisija Michailovna Dubenecka-Nedzvecka
Sutuoktinis (-ė) Olga Švedė-Dubeneckienė-Kalpokienė
Veikla rusų kilmės lietuvių architektas
Alma mater Peterburgo dailės akademija
Commons-logo.svg Vikiteka Vladimiras DubeneckisVikiteka

Vladimiras Dubeneckis (1888 m. rugsėjo 6 d. Zmeinogorskas, Altajaus kraštas, Rusija – 1932 m. rugpjūčio 10 d. Karaliaučius)[1]Lietuvos architektas, dailininkas, pedagogas, profesorius. Vienas moderniosios architektūros pradininkų Lietuvoje, tautinio stiliaus propaguotojas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vytauto Didžiojo karo muziejus – svarbiausias V. Dubeneckio kūrinys

Gimė lietuvio tremtinio daktaro Juozo Dubeneckio ir daktarės Repinos šeimoje. Tėvas buvo gydytojas, išpažino stačiatikių tikėjimą, tad sūnus buvo užregistruotas kaip Vladimiras Josifovičius Dubeneckis (rus. Владимир Иосифович Дубенецкий). VLE nurodo gimimo vietą Zmeinogorske ir datą 1888 m. rugsėjo 6 d.,[2] nors profesorius Mykolas Songaila, 1933 m. išsamiai aprašydamas V. Dubeneckį, yra nurodęs kiek kitaip. Jo žiniomis, buvo likę du V. Dubeneckio pasai – rusiškas ir lietuviškas: pagal rusiškąjį jis gimęs 1888 m. Barnaule, pagal lietuviškąjį – 1887 m. Vilniuje. M. Songaila mini, kad žmonių, žinojusių architekto privatų gyvenimą, duomenimis, V. Dubeneckis gimė Vilniuje, bet pirmaisiais vaikystės metais buvo tėvo išvežtas į Sibirą, kur jo tėvas buvo išsiųstas kaip politiškai neištikimas elementas.[3] Barnaulo ir Zmeinogorsko dviprasmybė nurodoma ir kai kuriuose rusiškuose šaltiniuose.[4] Paulius Galaunė 1937 m. tvirtino, kad būsimasis architektas gimė 1888 m. rugpjūčio 25 d.[5]

19061914 m. V. Dubeneckis studijavo architektūrą Aukštojoje menų mokykloje prie Peterburgo dailės akademijos, pas Leontijų Benua. Vėliau joje ir dirbo. 1917 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Čia susipažino su būsimąja žmona Olga, su kuria susituokė 1918 m. pabaigoje.[6]

1919 m. sausį su žmona atvyko į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje, tais pačiais metais persikėlė į Kauną. Pirmaisiais gyvenimo Kaune metais tarnavo Prekybos ir pramonės ministerijoje, 19201923 m. – Amerikos lietuvių akcinės bendrovės („Amlito“) statybos skyriuose. Rūpinosi Pažaislio bažnyčia, senąja Zapyškio bažnyčia.

Vienas Lietuvių meno kūrėjų draugijos steigėjų, Valstybės archeologijos komisijos, Lietuvos inžinierių ir architektų sąjungos steigėjų, 19251932 m. Architektūros sekcijos pirmininkas. Rūpinosi architektūros paminklų apsauga, Valstybės archeologijos komisijos narys. 19271929 m. profesoriavo, dėstė kompoziciją ir perspektyvą Meno mokykloje. 19301931 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete.[7]

Nuo 1919 m. turėjo Lietuvos pilietybę, ir nors lietuvių kalbos neišmoko, bet jautėsi Lietuvos krašto patriotu. V. Dubeneckis mirė 1932 m. Karaliaučiaus ligoninė nuo kepenų cirozės, palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Antkapinį paminklą sukūrė architektas Mykolas Songaila ir skulptorius Juozas Zikaras.

Architektas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

V. Dubeneckio suprojektuotas LSMU Medicinos akademijos pastatas

Po I pasaulinio karo suprojektavo medinę Karmėlavos bažnyčią.[8][9]

Reikšmingiausi projektuoti pastatai: Kauno meno mokykla (19221923 m.), Valstybės teatro rūmų Kaune rekonstrukcija (19231925 m.), kino teatras „Metropoliten“ (dabartinis Kauno dramos teatras; 19281929 m.), M. K. Čiurlionio kultūros muziejus (1930 m.), Vytauto Didžiojo karo muziejus (1934 m.) ir kt. Kai kuriuose pastatuose (viešbučio „Lietuva“ interjeras, 1925 m., gyvenamojo namo „Ragutis“ fasadų dekoras, abu Kaune) naudojo lietuvių liaudies dailės motyvus.

Vėlesniuose projektuose (VDU Medicinos fakulteto rūmai, 19311933 m., Vytauto Didžiojo karo muziejaus rūmai, su architektais K. Reisonu ir K. Krikščiukaičiu, 19311936 m.) susipynę klasikos ir moderniosios architektūros bruožai.[10]

Dailininkas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

V. Dubeneckis sukūrė dekoracijas spektakliams:

Sukūrė grafikos darbų, lietuvių liaudies kostiumų eskizų, parašė straipsnių architektūros klausimais.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vladimiras Dubeneckis: architektas gyvenimo ir kūrybos teatre. – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas, 2013.
  2. Vladimiras Dubeneckis (parengė Morta Baužienė, Jolita Kančienė). Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2022-01-09).
  3. Prof. M. Songaila. „Vladas Dubeneckis. Kaip dailininkas-architektorius, visuomenės veikėjas ir kaipo žmogus“. – Žurnalas „Technika ir ūkis“, 1933 m. Nr. 7. // psl. 221
  4. ДУБЕНЕЦКИЙ Владимир Иосифович (Владас Дубенецкис). Artrz.ru (tikrinta 2022-01-09).
  5. Paulius Galaunė. Dailininkas architektas Vladimiras Dubeneckis. Penkeriems metams nuo jo mirties praslinkus. – Prošvaistė, knyga I, 1937.
  6. Donaldas Strikulis. Olga Dubeneckienė-Kalpokienė. Kaunietiškoji bohema. – Literatūra ir menas, 2012-06-01, Nr. 3382.
  7. Vladimiras Dubeneckis. Vilnius 1988.
  8. Karmėlavos bažnyčia. Autc.lt (tikrinta 2022-01-08).
  9. Karmėlavos bažnyčios projektas. Fasadas. V. Dubeneckis. Limis.lt (tikrinta 2022-01-08).
  10. Jolita KančienėVladimiras Dubeneckis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 166 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]