Drama

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Apie Graikijos miestą žr. Drama (miestas).

Drama (gr. Δρα´μα „darbas“, „kūrinys“, „veikalas“) – viena iš literatūros formų (šalia lyrikos ir epikos), kurioje įvykiai perduodami per veikėjų dialogus. Nuo seniausių laikų folklorine ar literatūrine forma egzistavo skirtingose tautose. Nepriklausomai vieni nuo kitų dramos tradicijas sukūrė Antikos graikai, senovės indai, kinai, japonai, Amerikos indėnai. Esminis dramos pobūdis, tai meniškai išbaigtas kūrinio pavidalas spektaklyje, kuris su įvykiu supažindina ne pasakojimu, bet matomu veiksmu.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Dramos užuomazgos yra pirmykštėje poezijoje, kurioje tebebuvo susilieję vėliau atsiskyrę lyrikos, epo ir dramos elementai kartu su muzika ir mimikos judesiais. Anksčiau nei kitose tautose drama kaip atskira poezijos forma susiformavo pas indus ir graikus.

Vakarų drama atsirado senovės Graikijoje iš apeiginių dievo Dioniso švenčių V a. pr. m. e. VI a. pr. m. e. buvo sukurtas klasikinis antikos dramos modelis. Pirmieji tragikai buvo Aischilas, Sofoklis ir Euripidas, pirmasis komediografas – Aristofanas. XVI a. graikų drama buvo pavyzdys Europos dramai, kuri iki tol rėmėsi religiniais ir pasakojamaisiais pasaulietiniais siužetais (misterijos, mokyklinės dramos ir intermedijos).

Prancūzų dramaturgai, remdamiesi graikais, griežtai laikėsi tam tikrų nuostatų, kurie buvo laikomi būtinais dramos estetikai, pvz., laiko ir vietos vienovė; scenoje vykstančio epizodo trukmė negali būti ilgesnė nei para; veeiksmas turi vykti toje pačioje vietoje; drama turi taisyklingai vystytis per 3-5 aktus, nuo užuomazgos (herojų charakterių ir pradinės padėties išaiškinimas) per viduriniąsias peripetijas (padėties ir santykių pasikeitimai) iki atomazgos (paprastai katastrofiškos); dalyvaujančių asmenų skaičius labai ribotas (paprastai nuo 3 iki 5); veikėjai išskirtinai aukščiausieji visuomenės atstovai (karaliai, karalienės, princai ir princesės) ir jų artimiausi tarnai, kurie įvedami į sceną dialogo patogumui ir replikavimui. Tokie buvo klasikinės prancūzų dramos bruožai (Kornelis, Rasinas).

Dramų sandara[taisyti | redaguoti kodą]

Dramos paprastai prasideda prologu. Taip vadinama veikalo dalis nuo pradžios iki choro atėjimo. Choras įžengdavo į sceną, vadinamą orchėstra, dainuodamas parodu vadinamą dainą. Kitos choro giesmės buvo vadinamos stasimais.

Veikiančių asmenų tarpusavio pokalbiai bei jų dialogai su choru vadinami epeisodijais. Graudulinga tragedijos veikėjo ir choro pakaitomis giedama rauda buvo praminta komu.

Komedijos turėjo dar dvi tik joms būdingas dalis: parabasę ir agoną. Parabasė – tai su komedijos turiniu nesusijusi choro daina, publicistinis nukrypimas. Jame autorius kalba apie įvairius jį dominančius visuomenės gyvenimo įvykius ar reiškinius, samprotauja literatūrinėmis temomis. Agonas yra pagrindinių veikėjų ar svarbiausių komedijos idėjų ginčas.

Dramos baigiasi eksodu – išėjimu. Choras truputį pasišneka su vienu ar dviem dramos veikėjais ir išeina dainuodamas išvados giesmę.

Jau Kretos-Mikėnų epochoje (II tūkstantmečio prieš m. e. antroji pusė) pirmykštis dramos elementas turėjo tendenciją virsti savarankišku teatriniu vaidinimu. Tačiau drama kaip savarankiškas meninis kūrinys atsirado Graikijoje ne anksčiau kaip VI a. prieš m. e. Drama suponavo didelį asmenybės savarankiškumą ir asmenybių tarpusavio susidūrimą su gamta arba visuomene.

Šiam procesui itin pravertė dar pirmykštėje bendruomenėje kilęs dievybių kultas, kuris daugiausia ir buvo tų gamybinių – kūrybinių procesų apibendrinimas.

Dramų bruožai[taisyti | redaguoti kodą]

Dramai – ir tragedijai, ir komedijai – būdingas intensyvus išorinis veiksmas ir vidinis personažų gyvenimas bei kaita. Dramoje suartinami įvykiai, kuriuos paprastai skiria ilgas laiko tarpas. Palyginti trumpame draminiame kūrinyje kiekvienas personažas paprastai atsiduria įvairiausiose padėtyse. Įspūdis sustiprėja, kai rodomos kritinės, kulminacinės, didžiausios žmogaus įtampos situacijos.

Epas pasakoja veiksmą kaip atsitikusį praeityje, o drama jį rodo vykstantį dabar. Dramos veiksmas praeina prieš skaitytojų ar žiūrovų akis kaip realybė, yra betarpiškas, matomas.

Epe pasakotojas dažnai komentuoja įvykių aplinkybes, apibūdina personažus, o dramoje jis tarsi išnykęs. Dramaturgas slepiasi už personažų, kurie dramoje gyvena savarankišką gyvenimą, veikia tarsi be autoriaus valios. Dramoje autorius paprastai neaiškina nei veikėjų poelgių, nei jausmų, nei susidariusios situacijos – visa tai turi savaime paaiškėti iš pačių personažų poelgių, kalbos, santykio su kitais personažais.

Dramoje atskleidžiama buitinė, socialinė, etinė, psichologinė problematika. Kūrinyje vyrauja šeimos ir visuomenės, žmogaus ir tautos santykių, socialinės negerovės, tematikos.

Dramos veiksmas rutuliojamas kalba (dialogais, monologais, replikomis) bei poelgiais. Kadangi dramos esmė yra veiksmas, o draminį veiksmą sudaro kova, tai turi būti bent dviejų asmenų susidūrimas, kuris išreiškiamas dialogu. Veikėjo kalba su savimi, kad atskleistų savo tikslus, norus ar sumanymus, vadinama monologu. Dramoje vienas asmuo yra svarbiausias – tai pagrindinis herojus ir jo vardu dažnai yra pavadinamas visas dramos kūrinys.

Drama kartais pradedama prologu, kuriame papasakojama apie įvykius atsitikusius iki rodomo veiksmo pradžios. Atsitikimas, davęs pradžią draminei kovai, vadinamas dramos užuomazga. Veikėjo padėtis, kuri verčia pradėti kovą – draminė veikėjo padėtis. Draminė padėtis, vedanti prie dviejų interesų susidūrimo yra kolizija, o kovos sunkėjimas – intriga. Veikėjų padėties, priklausomai nuo intrigos, pasikeitimai – peripetijos. Rezultatas – dramos atomazga. Pabaigoje kartais yra epilogas, kuris supažindina su tolimesniu veikėjų likimu. Tarp atskirų dramos veiksmų būna pertraukos, reikalingos pakeisti scenoje dekoracijas, duoti laiko artistams persirengti.

Kiekvienas draminis veikalas skirstomas skyriais, vadinamais aktais ar veiksmais. Kiekvienas aktas turi duoti užbaigtą draminės kovos momentą. Aktų skaičius turi atitikti momentų skaičiui, kuriais išsemiama kova, atvaizduota veikale. Pagal šią schemą drama dalijama į tris veiksmus (arba aktus): užuomazga, vidurys (veiksmo eigą) ir pabaiga (atomazga). Veiksmai skirstomi scenomis, priklausomai nuo naujo veikėjo įėjimo į sceną ar išėjimo iš jos arba paveikslais, kai reikia parodyti veiksmus vienu metu vykstančius įvairiose vietose.

Dramos turinys įkūnijamas scenoje matomais vaizdais. Sukuriamos dekoracijos, reikalingos figūros. Artistai, vaidindami veikiančius asmenis, savo išvaizdą pritaiko kostiumu ir grimu, vidinį sielos išgyvenimą išreiškia deklamacija, veido išraiška, judesiais ir mimika.

Draminiai žanrai[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbiausi dramos žanrai: tragedija, komedija ir tragikomedija. Baletas, opera, operetė – tai taip pat draminio žanro kūriniai.

Periferiniai žanrai: farsas, ferija, intermedija, melodrama, tragikomedija, vodevilis ir kt.

Išnykę draminiai žanrai: misterija ir moralitetas.

Tragedija[taisyti | redaguoti kodą]

Tragedija vadinamas dramos kūrinys, atskleidžiantis aštrius, visuomeniškai reikšmingus prieštaravimus. Jos herojai – ryškios asmenybės, kurios susiduria su likimu, dievais, visuotinai vyraujančia tvarka. Personažų aistros tragedijoje labai stiprios, kraštutinai įtemptos, įvykiai neretai pasibaigia vieno ar kelių personažų mirtimi. Tragiška baigtis dažnai laikoma esminiu tragedijos bruožu.

Aristotelis aiškina tragiškos klaidos (kartais sakoma, tragiškos kaltės) sąvoką: herojus, nežinodamas kokių nors svarbių aplinkybių, pasielgia taip, kad tas poelgis tampa neišvengiama jo žūties priežastimi.

Draminio veiksmo esmę antikinėje tragedijoje lemia herojaus sprendimas, jo moralinė teisė pasielgti vienaip ar kitaip. Tragedijos personažai stovi kryžkelėje. Jie atsako už savo poelgius, kurie yra reikškimgi ir visuomeniniu, ir moraliniu požiūriu. Herojai patys patiria likimo smūgius, daro lemtingus sprendimus, dalijasi abejonėmis, išreiškia skausmą žiūrovų akivaizdoje, įtraukdami pastaruosius į savo išgyvenimus.

Tragedijoje nevaizduojami kasdienio gyvenimo rūpesčiai ir smulkmenos, čia kalbama apie svarbiausius žmogaus gyvenime dalykus, parodoma, kaip kritiniu momentu jis turėtų elgtis.

Stebėdamas dramatišką konfliktą, žiūrovas yra kviečiamas pagalvoti apie savo gyvenimą ir apie tai, kas sudaro jo esmę. Tragedijos veiksmas, herojų žūtys žiūrovui kelia baimę ir gailestį. Tragedija žiūrovą emociškai sukrečia, bet jis patiria džiaugsmą, emocinį pakilimą, nes spektaklis leidžia patikrinti vertybes, patvirtina, kad jos tebegalioja.

Žiūrovas gailisi tragedijos herojaus, tačiau kartu ir didžiuojasi juo, nes pastarasis, susidurdamas su tuo, kas jį pranoksta – su likimu, dievais, valstybės tvarka, bendruomenės nuomone, elgiasi remdamasis idealais ir nesigaili net savo gyvybės. Šią dvasinę būseną, kai spektaklio metu susitapatinama su herojumi ir išgyvenamas ypatingas apsivalymo jausmas, Aristotelis pavadino katarsiu.

Komedija[taisyti | redaguoti kodą]

Komedija – draminių kūrinių rūšis, kur vaizduojama tai, kas juokinga ar neprotinga gyvenime, išjuokiamas kuris nors nesveikas visuomenės ar buities reiškinys, žmogaus būdo bruožai. Tragizmas susijęs su baimės ir užuojautos jausmu, tragiškas herojus kelia pagarbą, o komiški dalykai nėra baisūs, juokiamasi iš to, į ką žvelgiama iš šalies, jaučiant pranašumą. Komedijoje kilnumas, aukšti idealai nėra pamirštami, tačiau jie parodomi iš kasdienybės pozicijų.

Stebėdami personažo nesėkmes, žiūrovai būna atlaidūs, jie juokiasi iš suklupusiojo lygindamiesi su juo, įsivaizduodami save panašioje situacijoje. Komedijoje nesišaipoma iš idealų, bet smerkiamas jų iškraipymas, žmogaus bandymai pritaikyti savo reikmėms. Už komedijoje patiriamas nesėkmes personažui nereikia atiduoti gyvybės, o žiūrovas nepatiria katarsio, bet labai svarbi tampa visuomenės kritikos galimybė.

Juoką paprastai kelia netikėtas sugretinimas to, kas kilnu, didinga, ir to, kas žemiška, žmogiška, arba situacija, kai kas nors elgisi netipiškai, tarkim, herojus pasielgia neherojiškai.

Dramų medžiaga[taisyti | redaguoti kodą]

Tragedijos paprastai rašytos mitų motyvais. Galbūt tokią padėtį nulėmė tradicija: iš pradžių tragedijos buvo kuriamos Dioniso mitų tematika, vėliau pradėta įterpti kitus pasakojimus. Tačiau svarbiausia buvo tai, kad mitas – universali medžiaga, teikianti daugybę galimybių išreikšti įvairiausioms situacijoms, jausmams, būsenoms.

Mitų gausybė atrodė lyg kupinas aruodas, iš kurio dramaturgai pilnomis rieškučiomis sėmėsi reikalingų pavyzdžių. Beje, kituose helėnų menuose, skulptūroje ir ypač tapyboje (sieninėje ir vazų) taip pat dažnai matome mitų veikėjus ir siužetus. Menininkus viliojo ne tik mitų įvairovė, bet ir apibendrinimo galia.