Lotynų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lotynų kalba
Lingua Latina
Kalbama: Vatikane
Kalbančiųjų skaičius: kalbančiųjų kaip gimtąja kalba nėra
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: nepatenka tarp šimto kalbamiausių
Kalbos išnykimas:
Kilmė:

Indoeuropiečių;
italikų;
Lotynofaliskų kalbos;
Lotynų kalba

Rašto sistemos:
Oficialus statusas
Oficiali kalba: Vatikano vėliava Vatikanas
Prižiūrinčios institucijos: Opus Fundatum Latinitas [1]
Kalbos kodai
ISO 639-1: la
ISO 639-2: lat
ISO 639-3: lat

Lotynų kalba (lot. lingua Latīna, tariama [laˈtiːna]) – indoeuropiečių šeimos kalba, priklausanti italikų kalbų grupei. Kilusi iš istorinio Lacijaus regiono, kurio šiaurėje yra Roma. Lotynų kalba buvo visos Romos imperijos oficialioji kalba.

Lotynų kalba – oficiali Romos Katalikų Bažnyčios, Vatikano kalba. Bažnyčia iki 1960 m. vartojo ją kaip savo pirminę liturginę kalbą. Lotynų kalba tebevartojama medicinoje ir biologijoje (pvz., mokslinėje organizmų klasifikacijoje taksonams pavadinti).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Lotynų kalba iš pradžių kalbėjo Lacijaus tautos Romos apylinkėse. IV a. pr. m. e. prasidėjo romėnų ekspansija Apeninų pusiasalyje. Visą Apeninų pusiasalį Roma nukariavo III a. pr. m. e. pirmojoje pusėje. Lotynų kalba, asimiliuodama kitas kalbas bei tarmes, pasidarė romėnų valstybine kalba. Nukariautuose kraštuose lotynų kalba buvo įvedama kaip administracijos ir teismo kalba.

Mūsų eros pradžioje lotynų kalba, nustelbdama vietines Romos imperijos provincijų kalbas, įsigalėjo Galijoje (dabartinės Prancūzija, Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas, dalis Vokietijos ir Austrijos, Šveicarija), Pirėnų pusiasalyje (dabartinės Ispanija ir Portugalija), Dunojaus baseine (dabartinės Rumunija ir Moldavija) ir Šiaurės Afrikoje (dabartiniai Alžyras, Marokas, Tunisas). Šių šalių tautų kalboje atsirado lotynų kalbos elementų. Vakariniuose Romos imperijos pakraščiuose susidarė vadinamoji romaniškoji kalba (lingua Romana). Žlugus Romos imperijai, romaniškoji kalba kiekviename krašte pradėjo savaimingai plėtotis. Nuo VII a. ėmė formuotis naujos kalbos, vadinamos romanų kalbomis: (italų, ispanų, portugalų, prancūzų, rumunų ir kt.). Paplitus lotynų kilmės kalboms (ispanų, portugalų, prancūzų) Amerikos žemyne, Pietų ir Centrinė Amerika imta vadinti Lotynų Amerika.

Ankstyvoji literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Vienas seniausių išlikusių lotynų rašto paminklų

Seniausi lotynų raštijos paminklai yra įrašai (inscriptiones): Prenesto sagties (Fibula Praenestina) įrašas (VI a. pr. m. e.), rastas Prenesto mieste; sakralinio įrašo (V a. pr. m. e.) liekanos ant „Juodojo akmens“ (Lapis niger), rasto kasinėjant Romos forumą, ir Dveno molinio indo įrašas (IV a. pr. m. e.), rastas Romoje.

III a. pr. m. e. pradeda kurtis tautinė romėnų literatūra ir literatūrinė lotynų kalba, kurios istorijoje skiriami trys laikotarpiai: ikiklasikinis, klasikinis ir poklasikinis.

Žymiausias ikiklasikinio lotynų literatūrinės kalbos laikotarpio atstovas yra komedijų rašytojas Plautas (254-184 m. pr. m. e.), kurio palikimą sudaro 21 komedija.

I a. pr. m. e. – II m. e. a. yra klasikinės lotynų kalbos laikai. Tuo metu sukuriami geriausi romėnų literatūros kūriniai, pasaulinės reikšmės šedevrai: Cicerono (106-43 m. pr. m. e.) ir Cezario (100-44 m. pr. m. e.) proza, Vergilijaus (70-19 m. pr. m. e.), Horacijaus (65-8 m. pr. m. e.) ir Ovidijaus (43 m. pr. m. e. – 18 m. e. m.) poezija. I a. pr. m. e. Terencijus Varonas parašo mokslinį traktatą apie lotynų kalbą „De lingua Latina“. Klasikinės lotynų kalbos laikais prasideda ryškesnis literatūrinės lotynų kalbos atotrūkis nuo liaudies šnekamosios kalbos, vadinamos vulgarine lotynų kalba (sermo vulgaris).

III-VI amžiai lotynų kalbos istorijoje vadinami vėlyvosios lotynų kalbos laikais. IV a. Elijus Donatas parašo garsiąją lotynų kalbos gramatiką „Ars grammatica“, turėjusią didžiulį poveikį visai paskesnei gramatinės minties raidai Europoje.

Viduramžiai[taisyti | redaguoti kodą]

Po Romos imperijos žlugimo, susikūrus romanų kalboms, lotynų kalba nustojo būti gyva liaudies bendravimo priemone, bet ji liko rašomoji, nes jos literatūrinė forma buvo ir toliau vartojama kaip administracijos, tarptautinių santykių, oficialių dokumentų, mokyklų ir katalikų bažnyčios kalba. Lotynų literatūrinė kalba tampa valstybės ir mokyklos kalba Frankų karalystėje, kuri susikūrė V a. pabaigoje ir prisijungė nemažą buvusios Vakarų Romos imperijos dalį. 843 m. Frankų imperijai suskilus į tris savarankiškas valstybes – Italiją, Prancūziją ir Vokietiją, tų kraštų literatūra kuriama taip pat daugiausia lotynų kalba. Jos vartojimo plotai viduramžiais dar labiau išsiplėtė, apimdami visą Vakarų ir Vidurio Europą. Tuomet ji ėmė plisti ir Pabaltijo kraštuose. Nuo XIII a. lotynų kalba pradėta plačiai vartoti ir Lietuvos valdovų diplomatiniams susirašinėjimams su Vakarų Europa.

Renesanso laikais (XIV-XVI a.) kilo didžiulis susidomėjimas antikine kultūra bei literatūra. Rašytojai humanistai, ėmę rašyti gražia literatūrine lotynų kalba, apvalė ją nuo viduramžių stilistikos ir sintaksės iškraipymų, grąžino ciceronišką stilių, toliau turtino gausų jos žodyną. Žymiausi iš tokių rašytojų buvo anglas Tomas Moras (14781535), olandas Erazmas Roterdamietis (14691536), italas Tomazas Kampanela (15681639).

Vakarų pasaulyje lotynų kalba buvo laikoma lingua franca, vartota politikoje ir moksle, ją XVIII a. pakeitė prancūzų kalba ir XIX a. anglų kalba.

Fonologija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Lotynų kalbos fonologija.

Gramatika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Lotynų kalbos gramatika.

Lotynų kalba yra sintetinė, kaitoma kalba: afiksai (dažnai galūnės, paprastai koduojančios daugiau nei vieną gramatinę kategoriją) yra prijungiami prie pastovių kamienų ir taip būdvardžiai, daiktavardžiai ir įvardžiai kaitomi gimine, skaičiumi ir linksniu. Veiksmažodžiai taip pat kaitomi prie pastovių veiksmažodžių kamienų pridėjus afiksus, nurodančius asmenį, skaičių, laiką, rūšį, nuosaką ir veikslą.

Ortografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Lotynų abėcėlė.

Romėnai rašė savu raidynu, kilusiu iš senovės italikų raidyno, kuris buvo kilęs iš graikiškojo. Šiandien lotynų alfabetas pasaulyje gerai žinomas ir išplitęs.

Senovės romėnai nenaudojo skyrybos, brūkšnelio virš raidės (tačiau atskirti ilgus ir trumpus balsius naudojo į akūtą panašų ženklą, lo. vns. vard. apex), raidžių j, u, mažųjų raidžių (tačiau turėjo greitraštį (kursyvą)) ar tarpų tarp žodžių (nors tais atvejais, kai žodžius galėjo būti sunku atskirti, tarp jų buvo dedami taškai). Sakinys atrodė šitaip:

lvgeteovenerescvpidinesqve

Dabar rašoma:

Lugete, o veneres cupidinesque

arba

Lūgēte, ō venerēs cupīdinēsque

Reikšmė:

Apraudokite, o veneros ir kupidonai

Romėnų greitraštis paprastai randamas ant daugelio vaško lentelių iškasamų vietose, tokiose kaip buvusios romėnų tvirtovės, iš kurių ypač gausiai tokių lentelių rasta Vindolandoje, ties Adriano siena, Britanijoje. Gana netikėta tai, kad daugumoje Vindolandos lentelių raštų žodžiai skiriami tarpais, kai to laikmečio paminkliniuose įrašuose tarpai nenaudoti.

Lotynų ir lietuvių kalba[taisyti | redaguoti kodą]

Abiejų šių kalbų gramatinė sandara panaši. Lotynų ir lietuvių kalbose randama nemažai ne tik giminingų, bet ir visai panašiai skambančių žodžių; jie paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės, pvz., rota – ratas, senex – senis, vir – vyras, anguis – angis, linum – linas, aro – ariu, iungo – jungiu, duo – du, tres – trys, septem – septyni, gentes – gentys, mensis – mėnesis, dentes – dantys, noctes – naktys, sedi – atsisėdau ir t. t. Kai kurie giminingi lotynų kalbos žodžiai skamba panašiai kaip lietuviški, bet jų reikšmė pasikeitusi, pvz., lot. semen reiškia sėklą apskritai, o lietuvių sėmenys – tik linų sėklas, lot. rete reiškia tinklą, o lietuvių – rėtį, lot. mater reiškia motiną, o lietuvių – moterį ir t. t.

Kadangi ir lotynų, ir lietuvių kalbos rutuliojosi savarankiškai, kiekviena pagal savo dėsnius, tai per kelis tūkstančius metų šios dvi viena nuo kitos nutolo. Lotynų kalba, priklausydama kentuminių kalbų grupei, turi palatalinį k ten, kur sateminės kalbos (pvz., lietuvių) turi s arba š. Todėl indoeuropiečių *porkos lotynų kalboje skamba porcus, o lietuvių – paršas; indoeuropiečių *kmtom lietuvių kalboje virto šimtu, o lotynų – centum.

Lyginamoji fonetika nurodo lotynų ir lietuvių kalbų kitimo dėsnius. Jais remdamiesi, galime susekti giminingus šių dviejų kalbų žodžius. Tie dėsniai rodo, kuo virto vienoje ir kitoje indoeuropiečių prokalbės garsai.

XV-XVI a. Lietuvos poetas Mikalojus Husovianas (Nicolaus Hussovianus), ilgą laiką gyvenęs Vilniuje, lotyniškais dvieiliais parašė poemą „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ (De statura, feritate ac venatione bisontis carmen) – pirmą grožinės literatūros kūrinį, apdainuojantį Lietuvą.

XVI a. Vilniaus poetas Jonas Radvanas (Ioannus Radvanus) sukūrė lotynų kalba poemą „Radviliada“ (Radvilias), kurioje poetine forma pateikė Lietuvos istorijos apžvalgą nuo Gedimino iki Radvilos Rudojo. Jis pirmasis iš poetų su dideliu įkvėpimu apdainavo Vilniaus miesto įkūrimo legendą. Populiarus visoje ano meto Europoje poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus gyveno Lietuvoje ir ją garsino savo lotyniškomis eilėmis – apdainavo Žemaičių krašto grožį, Lietuvos sostinę Vilnių ir jo apylinkes. Sarbievijus Romoje buvo vainikuotas laurų vainiku, jo eilėraščių rinkinys „Lyrikų knyga“ (Lyricorum libri) pasirodė net 60 leidimų.

Lotynų ir graikų kalbas puikiai mokėjo lietuvių raštijos pradininkai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis ir Martynas Mažvydas. Kulvietis ir Rapolionis iš pradžių jas dėstė savo įsteigtoje Vilniaus aukštesniojoje mokykloje, vėliau – Karaliaučiaus universitete.

Mažvydas yra ne tik pirmosios lietuviškos knygos autorius, bet ir žymus lotyniškosios epistoliarinės lietuvių literatūros atstovas. D. Kleinas lotyniškai parašo pirmąją spausdintą lietuvių kalbos gramatiką (1653), kurioje lietuvių kalbos reiškiniai jau lyginami su prūsų ir latvių kalbų faktais. Lotynų ir graikų kalbas bei literatūrą buvo gerai išstudijavęs grožinės lietuvių literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis.

Senajame Vilniaus universitete antikinių kalbų studijos buvo labai aukšto lygio. Lotynų kalba buvo dėstomoji kalba, ja rašomos disertacijos, leidžiami įvairių sričių mokslo veikalai. Dar XVII a. Konstantinas Sirvydas parašė trikalbį žodyną Dictionarium trium linguarum; Vilniaus universiteto rektorius Albertas Kojelavičius lotynų kalba parašo plačią Lietuvos istoriją, iš Žemaitijos kilęs lietuvis Žygimantas Liauksminas (Sigismundus Lauxmin) garsėja savo retorikos veikalu „Iškalbos praktika arba retorikos meno taisyklės“ (Praxis oratoria sive praecepta artis rhetoricae), kuris net 11 kartų išleistas užsienyje ir 2 kartus Lietuvoje.

Lotynų kalba Žygimantas Liauksminas parašė pirmąjį Lietuvoje muzikos vadovėlį „Muzikos menas ir praktika“ (Ars et praxis musicae), trumpą graikų kalbos gramatiką „Graikų kalbos taisyklių sąvadas“ (Epitome institutionum linguae Graecae) ir kt. Lietuvis Kazimieras Simonavičius lotyniškai išleido veikalą apie raketas ir jų technologiją. Šis darbas buvo išverstas į daugelį Europos kalbų. Pilypas Ruigys (Philippus Ruhigius) 1708 m. parašė lotynišką studiją apie lietuvių kalbą ir liaudies dainas.

XIX a. pradžioje, profesoriaus Gotfrido Grodeko dėka, lotynų ir graikų kalbų tyrimu ir dėstymu Vilniaus universitetas nenusileido žymiausiems ano meto Vakarų Europos universitetams. Grodeko seminare dalyvavo Adomas Mickevičius, Simonas Daukantas, Silvestras Valiūnas ir kiti kultūros veikėjai.

Pažymėtina, kad Grodeko mokinys Daukantas parašė pirmąją lotynų kalbos gramatiką lietuviškai („Prasma lotynų kalbos“), išleistą Peterburge 1837 m., ir ja pradėjo gretinamųjų lietuvių gramatikų istoriją. Jis pirmasis ėmė versti lotynų autorius į lietuvių kalbą – išleido 95 Fedro pasakėčias ir K. Nepoto „Gyvatos didžiųjų karvedžių senovės“. Taip pat rašė bet nebaigė pirmąjį lietuvių-lotynų kalbų žodyną.

Lotynų kalbos poveikis lietuvių kalbai[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvių kalba beveik niekada tiesiogiai nekontaktavo su lotynų kalba. Dėl to lotynų kalbos poveikis lietuvių kalbai buvo (ir tebėra) netiesioginis. Iš lotynų pirmiausia turime daugybę vadinamųjų tarptautinių žodžių, vartojamų įvairiose mokslo, politikos, ūkio ir kultūros srityse.

Mokymo ir švietimo srityse sutinkama lotyniškos kilmės: egzaminas (examen), studentas (studens), auditorija (auditorium), semestras (semestris), konspektas (conspectus), konsultacija (consultatio), institutas (institutum), universitetas (universitas), klasė (classis), daktaras (doctor), profesorius (professor), docentas (docens), asistentas (assistens), klasifikacija (classificatio), diferenciacija (differentiatio), integracija (integratio), lingvistika (linguistica) ir daugybė kitų.

XVI a. Lietuvos humanistai, kaip savotišką filosofinę atramą Lietuvos savarankiškumui stiprinti, sukūrė teoriją apie lietuvių romėnišką kilmę. Jie siūlė lotynų kalbą padaryti oficialia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba. Lietuvos humanistas Mykolas Lietuvis (Michalo Lituanus) XVI a. parašė veikalą „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ (De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moschorum), kurio santrauka buvo išspausdinta 1615 m. Bazelyje. Šiame kūrinyje pateikiami pirmieji lietuvių ir lotynų kalbų žodžių lyginimai (74 pavyzdžiai).

Vertiniai iš lotynų kalbos[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvių ir kitose Europos kalbose yra lotynų kalbos vertinių, t. y. žodžių arba posakių, sudarytų iš gimtosios kalbos elementų, bet lotynų kalbos semantinės, morfologinės arba sintaksinės struktūros pavyzdžiu. Pavyzdžiui, žodis įtaka padarytas pagal lot. influxio pavyzdį (kaip ir lenkų wpływ, vok. Einfluss, rusų влияние), arba įspūdis – pagal impressio.

Lotyniški tarptautiniai žodžiai[taisyti | redaguoti kodą]

Įvairiose meno srityse randame žodžius: spektaklis (spectaculum), dekoracijos (decorationes), aktorius (actor), skulptūra (sculptura), figūra (figura), statula (statua), monumentalus (monumentalis), ornamentas (ornamentum), stilius (stilus), sonata (sonata), iliustracija (illustratio), koloritas (color), kompozicija (compositis), dirigentas (dirigens) ir kitus. Lotyniški yra ir gaidų pavadinimai, kilę iš lotyniškos giesmės strofų pirmųjų skiemenų ir sudarę vadinamąją solmizaciją (do, re, mi, fa, sol, la, si).

Medikai paveldėjo: receptas (receptum), medikamentai (medicamenta), infekcija (infectio), pacientas (patiens), inhaliacija (inhalatio), operacija (operatio), apendicitas (appendix), sterilizacija (sterilisatio) ir daugybę kitų.

Visuomenės bei politiniai mokslai ir filosofija taip pat prisotinti lotyniškų skolinių: revoliucija (revolutio), klasė (classis), partija (pars), materija (materies), konkretus (concretus), abstraktus (abstractus), terminas (terminus), formacija (formatio), radikalus (radicalis), liberalas (liberalis), depresija (depressio), kapitalizmas (capitalis), ministras (minister), konstitucija (constitutio), reakcija (reactio), progresas (progressus), regresas (regressus), kultūra (cultura) ir kiti.

Finansininkai taip pat vartoja nemažai lotyniškų žodžių: dividendas (dividendum), valiuta (valere), debetas (debet), kreditas (credit), depresija (depressio), kapitalas (capitalis).

Lotynų kalba davė daugybę žodžių ir gamtos mokslams: eksperimentas (experimentum), difuzija (diffusio), emulsija (emulsio), generacija (generatio), fauna (iš lotyniško dievaičio Fauno, kaimenių globėjo, vardo), flora (iš gėlių ir pavasario deivės Floros vardo). Planetų pavadinimai yra kilę iš senovės romėnų dievų vardų: Mercurius, Venus, Mars, Juppiter, Saturnus, Neptunus, Pluto.

Technikos ir pramoninės gamybos srityje turime tokius skolinius: instrumentas (instrumentum), motoras (motor), aparatas (apparatus), konstruktorius (constructor), transmisija (transmissio), fabrikas (fabrica), industrija (industria), traktorius (tractor) ir daug kitų.

Visi minėti žodžiai į lietuvių kalbą atėjo naujaisiais laikais. Tačiau lietuvių kalba, būdama indoeuropiečių kilmės, turi labai senų žodžių, rodančių bendras šaknis. Tai yra ne skoliniai, o bendras indoeuropiečių žodyno paveldas. Jų yra pastebėjęs dar Mykolas Lietuvis ir nurodęs per 70 žodžių, lietuvių ir lotynų kalbose panašiai skambančių ir dažnai tą patį reiškiančių. Veikiant lotynų kalbai Europos kalbose susidarė daug žodžių hibridų, kurių atskiros dalys yra skirtingų kalbų. Dažniausiai jie turi lotyniškus priešdėlius: ex- (eksčempionas, ekskunigas), pro- (provokiškas), super- (supermandagus), kartais ir priesagas: -fikacija (elektrifikacija, mistifikacija).

Pagaliau rašydami ir šnekėdami vartojame įvairius sparnuotus lotyniškus posakius ir junginius, pvz., alma mater (motina maitintoja); carpe diem (griebk dieną); veni, vidi vici (atėjau, pamačiau, nugalėjau); cogito ergo sum (mąstau, vadinasi, esu); in vino veritas (vyne teisybė); festina lente; status quo; de facto; de jure ir t. t.

Lotynų kalbos mokėjimas padėtų studijuoti ir lietuvių kalbą. Kalbininkai (kaip Jonas Jablonskis, bendrinės lietuvių kalbos tėvas, gramatikas) – geras lotynų kalbos žinovas ir mokytojas. Lotynų kalbos sintaksės studijavimas pratina logiškai galvoti, tiksliai reikšti mintis. Be to, lotynų kalbos gramatika yra Europos gramatikų prototipas.

Lotynų kalbos įtaka Europos kalboms[taisyti | redaguoti kodą]

Lotynų kalba sudaro dabartinių romanų kalbų pagrindą. Romanų kalbose ir daugelyje naujų kalbų, tokiose kaip anglų kalba yra randama daug žodžių, kurių kilmė yra lotyniška. Yra manoma, kad apie 80 proc. akademinės anglų kalbos žodžių yra kilę iš lotynų kalbos.

Į Britaniją pirmą kartą romėnai įsikėlė Julijaus Cezario vadovaujami 55 m. pr. m. e., o imperatorių Klaudijaus ir Domiciano laikais (I m. e. a.) Britanija tapo Romos provincija. Apie lotynų kalbos įtaką Britanijoje liudija miestų pavadinimai, turintys elementus caster, cester, chester (iš lotynų castrum) – Lancaster, Gloucester, Manchester, Leicester; col, coln (iš lotynų colonia) – Colchester, Lincoln; foss (iš lotynų fossa) – Fossway, Fossbrock; port (iš lotynų portus) – Portsmouth, Plymouth, Bridgeport; strat (iš lotynų strata) – Stratford; wich (iš lotynų vicus) – Greenwich, Harwich, Ipswich, Norwich ir kiti.

Seniausią skolinių sluoksnį sudaro materialinės kultūros daiktų ir romėnų prekių pavadinimai: pepper (iš lotynų piper), cheese (caseus), butter (butyrum), wine (vinum), copper (euprum), pound (pondo), inch (uncia), pear (pirum) ir kt. Į kulinariją ir gydymo praktiką įėjo beet (beta), lily (lllium), mint (mentha), mallow (malva), parsley (petroselinum), plant (planta) ir pan. Kultūros ir švietimo srityje prigijo lotyniškos kilmės school (schola), verse (versus), circle (circulus) ir kt.

Poveikis prancūzų ir anglų kalboms[taisyti | redaguoti kodą]

Prancūzų kilmės žodžiai anglų kalboje labai stiprino lotyniškų elementų plitimą. Anglų veiksmažodžio formantas -ate siejasi su lotynų perfekto dalyvio formanto -atus (narrate – narratus, separate – separatus), o formantas -ute su lotynų -utum (constitute – constitūtum, attribute – attribūtum). Nemažai anglų veiksmažodžių kilę iš lotynų III asmenuotės bendraties kamieno (permit – permittere, conclude – conclūdere).

Bendros šaknys ir formantai -ant, -ent rodo, kad nemažai anglų būdvardžių yra susiję su lotynų kalbos esamojo laiko dalyviais (arrogant, evident, obedient, patient). Yra ir lotyniškos kilmės būdvardžių (superior, inferior, interior, senior, junior, minor), kai kurių daiktavardžių formantų: -tion ir kt. Didelį poveikį anglų kalbai lotynų kalba turėjo renesanso laikais.

Poveikis germanų kalboms[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo seno glaudūs romėnų ekonominiai ryšiai su germanais vyko per romėnų legionus prie Reino ir Dunojaus. Apie tai byloja vokiečių miestų pavadinimai: Koln (Colonia), Koblenz, Regensburg (Regina castra), Viena (Vindobona) ir t. t. Buitinės leksikos skoliniai ir prekių pavadinimai rodo didelį romėnų poveikį germanams: vokiečių kaufen iš lotynų caupo, Pfund – pondus, Sack – saccus, Korb – corbis, Wein – vinum, Pfeffer – piper, Kohl – caulis, Minze – mentha, Pflaume – prunum, Trichter – tractarius, Becher – bicarium, Fenster – fenestra,, Mauer – mūrus, Kiste – cista, Tisch – discus, Strasse – strata ir daug kitų. Vokiškas Kaiser kilo iš lotynų Caesar. Germanų sąlytį su romėnais rodo daug gyvulių, paukščių pavadinimų, mėnesių, savaitės dienų vardai ir pan.

Lotynų kalba šiandien[taisyti | redaguoti kodą]

Nežiūrint stiprėjančios vietinių literatūrinių kalbų konkurencijos, lotynų kalba iki XIX a. pradžios tebebuvo dėstomoji kalba Europos aukštosiose mokyklose.

Tik XIX a. nuo lotynų kalbos palaipsniui buvo atsisakyta diplomatijoje, moksle ir kitose kultūrinio gyvenimo srityse. Tačiau ir XIX a. atskiruose universitetuose dalis filosofijos ir kitų disciplinų tebebuvo dėstoma lotyniškai, lotynų kalba tebebuvo rašoma nemaža įvairių sričių mokslinių veikalų, ypač disertacijos. XX a. daugelyje Europos ir europinės kultūros kraštų lotynų kalba tebevaidina tam tikrą kultūrinį vaidmenį.

Medicinos mokslo terminai (anatominiai, klinikiniai, farmakologiniai ir kt.) tebėra lotyniški; gydytojai receptus teberašo lotyniškai; tarptautinėje diplomatijoje ir juridinėje kalboje tebevartojama daug lotyniškų posakių (pvz., status quo, persona non grata, veto, alibi, in flagranti delicto ir kt.); gamtos moksluose (zoologijoje, botanikoje ir kt.) tebevartojami lotyniški terminai.

Įvairioms naujoms mokslinėms ir politinėms sąvokoms, naujiems išradimams ir naujiems darbo įrankiams pavadinti tebesinaudojama lotynų kalba (pvz., partija, komunizmas, revoliucija, evoliucija, frakcija, oportunizmas, revizionizmas, imperializmas, motoras, reaktyvinis, aviatorius, ekskavatorius, traktorius, komutatorius, kondensatorius ir kt.). Mokant lotynų kalbą galima išsiaiškinti daugelio terminų bei tarptautinių žodžių kilmę, raidą ir prasmę.

Lotynų kalba per pastaruosius du amžius pasipildė 60 000-čių naujų terminų, tokiais kaip: vis atomica – atominė energetika, res inexplicata volans – NSO (neatpažintas skraidantis objektas). Tai iš dalies paneigia teiginį, kad lotynų kalba yra mirusi, nes kuriami nauji terminai tam, kad kalba atitiktų šiuolaikinį gyvenimą.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Lotyniški posakiai ir sparnuoti žodžiai (sud. Kazimieras Kuzavinis). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. – 327 p. – ISBN 5-420-01552-8
  • Lotynų kalbos pratimų ir užduočių rinkinys: mokomoji priemonė (sud. Nijolė Litevkienė). – 2-asis patais. ir papild. leid. – Šiauliai: Šiaulių kolegijos leidybos centras, 2005. – 132 p.: iliustr. – ISBN 9955-643-08-0
  • Lotynų kalba: vadovėlis teisininkams (sud. Aleksandra Teresė Veličkienė). – 2-oji patais. ir papild. laida. – Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2005. – 279 p.: iliustr. – ISBN 9955-19-016-7
  • Lotynų-lietuvių kalbų žodynas (sud. Kazimieras Kuzavinis). – 2-oji patiksl. ir papild. laida. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. – 1147 p. – ISBN 5-420-01587-0
  • Lotynų kalba: žodžių daryba: mokomoji knyga (sud. Birutė Strakšienė). – Kaunas: Technologija, 2007. – 33 p. – ISBN 978-9955-25-289-4
  • Lotynų kalba: vadovėlis (sud. Aleksandra Teresė Veličkienė). – 2-oji patais. ir papild. laida. – Vilnius: Mykolo Romerio universiteto leidykla, 2010. – 280 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-19-194-0

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Opus Fundatum Latinitas yra Romos Katalikų Bažnyčios organas, kalbą reguliuojantis visų pirma todėl, kad tai valstybinė Vatikano kalba.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Lotynų kalba – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Wikipedia
Vikipedija Lotynų kalba