Antrasis pasaulinis karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Antrasis pasaulinis karas
WW2Montage.PNG
Iš viršaus pagal laikrodžio rodyklę: Kariniai daliniai dykumoje; Kinų civiliai japonų karių laidojami gyvi; Sovietų pajėgos žiemos puolimo metu; Japonų lėktuvai ruošiasi pakilimui nuo lėktuvnešio; Sovietų kariai kelia vėliavą Berlyne; Atakuojamas vokiečių povandeninis laivas
Data 1939 m. rugsėjo 1 d. – 1945 m. rugsėjo 2 d.
Vieta Europa, Afrika, Ramusis vandenynas, Pietryčių Azija, Kinija, Artimieji Rytai
Rezultatas Sąjungininkų pergalė
Kariaujančios pusės
Sąjungininkai

Sovietų Sąjungos vėliava Sovietų Sąjunga (1941–1945)
Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava Jungtinės Amerikos Valstijos (1941–1945)
Jungtinės Karalystės vėliava Jungtinė Karalystė
Flag of the Republic of China.svg Kinijos respublika (kariauja 1937–1945)
Prancūzija Prancūzija
Lenkija Antroji Lenkijos Respublika
Kanados vėliava Kanada
Australijos vėliava Australija
Naujosios Zelandijos vėliava Naujoji Zelandija
Flag of South Africa (1928-1994).svg Pietų Afrikos sąjunga
Flag of SFR Yugoslavia.svg Jugoslavija (1941–1945)
State Flag of Greece (1863-1924 and 1935-1970).svg Graikijos karalystė (1940–1945)
Norvegijos vėliava Norvegija (1940–1945)
Nyderlandų vėliava Nyderlandai (1940–1945)
Belgijos vėliava Belgija (1940–1945)
Čekoslovakijos vėliava Čekoslovakija

Ašies jėgos

Trečiasis Reichas Trečiasis Reichas
Japonija Japonijos imperija
(kariavo 1937–1945)
Flag of Italy (1861-1946) crowned.svg Italijos karalystė (1940–1943)
Flag of Hungary (1915-1918, 1919-1946).svg Vengrijos karalystė (1940–1945)
Rumunija Rumunija (1941–1944)
Bulgarija Bulgarija (1941–1944)


Bendradarbiaujančios
Suomija Suomija (1941–1944)
Tailandas Tailandas (1942–1945)
Flag of Iraq (1921–1959).svg Irako karalystė (1941)


Satelitinės valstybės
Flag of Manchukuo.svg Mandžukas
War flag of the Italian Social Republic.svg Italijos Socialinė Respublika (1943–1945)
Flag of Independent State of Croatia.svg Kroatija (1941–1945)
Flag of First Slovak Republic 1939-1945.svg Slovakija

Vadovai ir kariniai vadai
Sąjungininkų lyderiai

Jungtinė Karalystė Winston Churchill
Jungtinės Amerikos Valstijos Franklin Roosevelt
Sovietų Sąjunga Josifas Stalinas
Flag of the Republic of China.svg Čiang Kai-ši

Ašies lyderiai

Trečiasis Reichas Adolfas Hitleris
Japonija Imperatorius Šiova
Flag of Italy (1861-1946) crowned.svg Benito Mussolini

Nuostoliai
Aukos:
Kariai: virš 14 000 000
Civiliai: virš 36 000 000
Iš viso aukų:
virš 50 000 000
smulkesnės detalės
Aukos:
Kariai: virš 8 000 000
Civiliai: virš 4 000 000
Iš viso aukų
Virš 12 000 000
smulkesnės detalės

Antrasis pasaulinis karas – karinis konfliktas, trukęs nuo 1939 iki 1945 m., kuriame dalyvavo dauguma pasaulio valstybių, tame tarpe visos didžiosios valstybės, susiskirsčiusios į du karinius blokus: Sąjungininkus ir Ašį. Tai buvo didžiausias karas žmonijos istorijoje[1]. "Totalinio karo" sąlygomis pagrindiniai varžovai karo tikslams sutelkė visus savo ekonominius, pramoninius ir mokslinius pajėgumus, peržengiant civilinių ir karinių resursų skirtį.

Karo veiksmai daugiausiai vyko Europoje ir Viduržemio jūroje, Atlanto vandenyne, Šiaurės Afrikoje, Azijos rytuose ir Ramiajame vandenyne. Karo metu susiformavo du kariniai aljansai, kurie vadinami Ašimi ir Sąjungininkais. Kare tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvavo daugiau nei 60 valstybių (karo veiksmai vyko 40 valstybių teritorijoje), jo metu buvo mobilizuoti daugiau nei 110 milijonų karių.[2] Beveik visos šalys, kariavusios Pirmajame pasauliniame kare, kariavo ir Antrajame. Karo metu žuvo daugiau kaip 50-70 milijonų žmonių, kurių dauguma – civiliai.[3][4]

Kare plačiai naudota partizaninio karo taktika ir civilinių objektų bombardavimas. Atominis ginklas, reaktyvinis lėktuvas, raketos ir radaras, masinis tankų, povandeninių laivų panaudojimas yra tik dalis Antrojo pasaulinio karo metų išradimų. Karo eigą nulėmė gerokai didesnis antinacistinės koalicijos ekonominis potencialas bei žmogiškieji resursai, taip pat subjektyvus faktorius – nacistinės ideologijos antihumaniškumas. Karui buvo būdinga stipri ideologizacija, dažnai turinti rasistinių bruožų, kuri lėmė daugybę karo nusikaltimų, žiaurų elgesį su civiliais ir karo belaisviais. Dėl Vokietijos nacionalsocialistų kelto karo tikslo išplėsti vokiečių gyvybinę erdvę bei holokausto politikos buvo nužudyti 6 mln. žydų ir 4 mln. žmonių, priklausiusių kitoms nacionalsocialistų išskirtoms grupėms (čigonai, homoseksualai, politiniai kaliniai).

Karo pradžia paprastai laikoma 1939 m. rugsėjo 1 d., kai Trečiasis Reichas užpuolė Lenkiją, ir karą Vokietijai netrukus paskelbė Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. Tuo metu kai kurios šalys jau kariavo - vyko Antrasis Italijos - Etiopijos karas bei Antrasis Kinijos-Japonijos karas. Nuo 1939 m. pabaigos iki 1941 m. vidurio per keletą sėkmingų kampanijų Vokietija nugalėjo ir okupavo didelę dalį Prancūzijos, Jugoslavijos ir Graikijos, okupavo Nyderlandus, Belgiją, Liuksemburgą, Daniją, Norvegiją, Čekiją ir Lenkiją. Dalis okupuotų teritorijų buvo tiesiogiai įjungtos į Trečiąjį Reichą, kitose valdė marionetinės vyriausybės. Vokietija taip pat sutartimis susaistė su savimi Rumuniją, Vengriją ir Bulgariją. Vienintele valstybe Europoje, kuri kovojo su Vokietija ir Italija liko Jungtinė Karalystė. 1940 m. italų pajėgos puolė britų kariuomenę Egipte, tačiau patyrė didelius nuostolius ir prarado Italijos Rytų Afrikos kolonijas. Nuo 1941 m. kovose Šiaurės Afrikoje pradėjo dalyvauti ir Vokietijos Afrikos korpusas.

Į konfliktą 1941 m. įsitraukė ir kitos šalys - Sovietų Sąjunga, kai ją užpuolė Vokietija, taip pat Jungtinės Valstijos po Japonijos atakos prieš Pearl Harborą. 1941 m. žiemą Vokietijos puolimas Sovietų Sąjungoje buvo sustabdytas prie Maskvos. 1942 m. Japonija pralaimėjo keletą jūrų mūšių, tačiau iki to laiko užėmė Honkongą, Britų Malają, Filipinus, dalį Birmos, Nydelandų Indiją ir dalį Naujosios Gvinėjos. Italijos ir Vokietijos puolimas po pralaimėjimo El Alameino mūšyje buvo sustabdytas Šiaurės Afrikoje. 1942 m. lapkričio mėn. britų ir amerikiečių pajėgos išsilaipino Šiaurės Afrikoje ir 1943 m. gegužės mėn. privertė kapituliuoti Tunise. 1943 m. Vokietija patyrė pralaimėjimą Stalingrado mūšyje, Sąjungininkai išsilaipino Sicilijoje, o JAV pasiekė naujų pergalių Ramiajame vandenyne. Ašis prarado iniciatyvą ir prasidėjo jos atsitraukimas visais frontais. 1944 m. birželio mėn. Rytų fronte buvo sumušta armijų grupė Centras ir Vokietijos kariuomenė iki metų galo buvo priversta atsitraukti iki Trečiojo Reicho sienų. 1944 m. birželio mėn. Vakarų sąjungininkai išsilaipino Normandijoje, o rugpjūčio mėn. Pietų Prancūzijoje. 1944 m. spalį sąjungininkai prie Aacheno įsiveržė į Vokietiją, o 1945 m. sausį į Rytų prūsiją įsiveržė Raudonoji Armija. Iki 1945 pavasario Reicho politinė ir karinė vadovybė tęsė akivaizdžiai pralaimėtą karą, per kurį žuvo dar šimtai tūkstančių žmonių.[5] 1945 m. prie Elbės susitiko JAV ir sovietų kariuomenės. Karas Europoje baigėsi 1945 m. gegužės 8 d. sovietų ir lenkų pajėgoms užėmus Berlyną ir Vokietijai besąlygiškai kapituliavus.

Ramiojo vandenyno karo teatre 1945 m. JAV pajėgos užiminėjo Japonijos salas Ramiajame vandenyne ir artėjo prie pagrindinio Japonijos salyno, nors didžioji dalis Peitryčių Azijos tebebuvo užimta Japonijos pajėgų. Japonijos laivynas buvo JAV nugalėtas ir grėsė amerikiečių išsilaipinimas Japonijos salyne. Po atominio Hirosimos ir Nagasakio bombardavimo ir sovietų įsiveržimo į Mandžiūriją Japonija besąlygiškai kapituliavo 1945 m. rugpjūčio 15 d.

Sąjungininkų pergalė iš esmės pakeitė pasaulio politinę sistemą: pasauliniam bendradarbiavimui skatinti ir užkirsti kelią ateities konfliktams buvo įkurta Jungtinių Tautų Organizacija, o JAV ir Sovietų Sąjunga iškilo kaip dvi pasaulinės supervalstybės, kurių santykiai greitai peraugo į Šaltąjį karą, kuris truko iki 1991 m. Europos valstybių susilpnėjimas paskatino Azijos ir Afrikos dekolonizaciją. Vakarų Europoje prasidėjo ekonominės ir politinės integracijos procesai, kuriuos paskatino siekis išvengti karinės konfrontacijos ateityje. Rytinė Europos dalis pateko į sovietų įtakos sferą ir liko už "geležinės uždangos" iki komunizmo žlugimo. Kinijoje po Antrojo pasaulinio karo tęsėsi pilietinis karas, pasibaigęs komunistų pergale ir Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimu.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antrojo pasaulinio karo priežastys tebėra diskutuotinos, tarp priežasčių minima Versalio taikos sutartis, Didžioji depresija, nacionalizmo, nacionalsocializmo, Japonijos imperializmo ir militarizmo reikšmės išaugimas ir komunistinė sovietų ekspansija.

Konflikto ištakos Europoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Pirmojo pasaulinio karo sudarytos Versalio, Sen Žermeno, Trianono sutartys pralaimėjusiųjų šalių gyventojų buvo laikomos neteisingomis, tarp Vokietijos, Austrijos, Vengrijos ir Bulgarijos gyventojų tvyrojo revanšo nuotaikos. Nuo 1920 m. iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos 1945 m. politinę valdžią didelėje Europos dalį įgijo fašistinės ir kitos dešiniųjų ekstremistų jėgos. Italijoje 1922 m. valdžią užėmė Benito Musolinio fašistai. Vokietijoje apie 1930 m. į masinį judėjimą išaugo nacionalsocializmas.

Versalio taikos sutartis nustatė griežtas sąlygas, kurios labai ribojo Vokietijos galimybes didinti savo ginkluotąsias pajėgas ir darė Vokietijos agresiją praktiškai neįmanoma. Vokietija siekė nauja ekspansija atstatyti savo galią ir statusą, prarastą Pirmajame pasauliniame kare, sukuriant kolonijinę imperiją. 1933 m. sausio 30 d. nacionalsocialistams ir jų dešiniesiems sąjungininkams buvo perduota politinė valdžia - Reicho prezidentas P. fon Hindenburgas A.Hitlerį paskyrė kancleriu. Nacionalsocialistų ir jų sąjungininkų programos dalimi buvo jau ankstesniųjų vyriausybių keltas tikslas peržiūrėti po Pirmojo pasaulinio karo susiklosčiusią pasaulio tvarką ir Versalio sutartis. 1935 m. su Vokietija susivienijo Saro žemė ir Vokietijoje buvo įvesta visuotinė karo prievolė. 1936 m. kovo 7 d. Vokietija remilitarizavo Reino sritį, 1938 m. kovo 12 d. prisijungė Austriją (Anšliusas), 1938 m. rugsėjį pagal Miuncheno sutartį prisijungė Čekoslovakijos Sudetų kraštą. 1939 m. kovo 22 d. Vokietija Lietuvai paskelbė ultimatumą, kuriuo pareikalavo grąžinti Klaipėdos kraštą, nepaklusus grasinant karine intervencija. Lietuva ultimatumą priėmė. Šiais žingsniais ankstesnė Vesalio sistema buvo sugriauta. Tai paskatino britų ir prancūzų susitaikymo politika, kuria šios šalys tikėjosi taikiai išspręsti su Vokietijos reikalavimais susijusias problemas. Šios politikos laikytasi net ir po to, kai 1939 m. kovo 13 d. dieną Vokietija okupavo likusią Čekoslovakijos dalį, nepaisydama britų ir prancūzų protestų.

Konflikto ištakos Azijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nepatenkinti tuo kaip Vakarų valstybės elgėsi su Japonijos imperija sudarant Versalio taiką bei 1922 m. Vašingtono ir 1930 m. Londono jūrų sutartimis dalis Japonijos politikų ir karinio elito, pvz., Fumimaro Konoe ir Sadao Araki atgaivino Hakkō ichiu ("pasaulis po vienu stogu") doktriną ir ėmė skleisti japonų rasės pranašumo ir teisės dominuoti Azijoje ideologiją. Pagal šią rasinę ideologiją Japonija esanti pasaulio centre ir remiasi imperinėmis institucijomis ir imperatoriumi, kuris laikomas dieviška būtybe ir deivės Amateresu Omikami palikuoniu.

1931 m. Japonija įsiveržė į Mandžiūriją, o 1937 m. ir į likusią Kinijos dalį. Japonijai atsisakius pasitraukti iš 1941 m. užimtos Prancūzijos Indokinijos ir Kinijos 1941 m. vasarą JAV įvedė Japonijai naftos embargą. Atsakydamas į tai imperatorius Hirohitas pradėjo Didžiosios Rytų Azijos karą (Dai To-A sensô) patvirtindamas planus užpulti JAV Pearl Harbore ir įsiveržti į pietryčių Aziją.


 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Karo priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atėjus į valdžią Adolfui Hitleriui Vokietija pradėjo ignoruoti Versalio sutarties reikalavimus – grąžino privalomąją karinę tarnybą ir sparčiai pradėjo gaminti karinę techniką. 1936 m. vokiečių pajėgos užėmė Reino demilitarizuotą zoną. Reichui atsigaunant ir imant pažeidinėti Versalio sutarties nuostatas, Vakarų valstybės tai ignoravo, tikėdamosi, kad Vokietija neplės savo agresijos, nors, Vokietijai tebesant silpnai, jos nesunkiai galėjo priversti ją grįžti prie Versalio taikos sutarties nuostatų. 1938 m. Vokietija netrukdoma prisijungė Austriją ir dalį Čekoslovakijos.

Pagrindinės II Pasaulinio Karo priežastys, visgi, buvo nacionalizmo ir militarizmo išaugimas bei tam tikri egzistavę teritoriniai nesutarimai. Vokietijoje ir Italijoje atsirado fašistiniai judėjimai. Tai įvyko dėl 3 dešimtmetyje pasaulyje vyravusio ekonominio nestabilumo ir revanšo siekio. Vokietijoje fašistams galutinai įsitvirtinus valdžioje, jų lyderis ir vadovas Adolfas Hitleris, pasižymėjęs maniakiškumu, ėmėsi realizuoti savo nacional-socialistinę doktriną.

Didelės reikšmės karo pradžiai turėjo tai, kad Vokietijai pavyko susitarti su SSRS dėl įtakos sferų pasidalinimo Rytų Europoje. Ribentropo – Molotovo pakto slaptieji protokolai sudarė sąlygas Vokietijai pirmai užpulti Lenkiją, o SSRS tai padaryti po 17 d.

Karo eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karo pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1939 m. balandį Hitleris įsakė vermachtui ruoštis pulti Lenkiją. 1939 m. rugsėjo 1 d. jis sulaužė nepuolimo ir gerų santykių paktą, pasirašytą prieš penkerius metus. Vokiečių kariuomenė įsiveržė į Lenkiją. Hitleris pasinaudojo savo paties inscenizuotu pretekstu, neva lenkų kareiviai „užpuolę“ Gleivico radijo stotį netoli Lenkijos sienos. Tačiau šįkart Prancūzija ir Didžioji Britanija nesileido į kompromisus ir, besilaikydamos įsipareigojimų ginti Lenkijos nepriklausomybę, 1939 m. rugsėjo 3 d. paskelbė karą Vokietijai.

1939 m. rugsėjo 17 d. be karo paskelbimo, sulaužiusi Lenkijos ir SSRS nepuolimo sutartį, sudarytą 1932 m. ir turėjusią galioti iki 1945 m., iš rytų į Lenkiją įsiveržė Raudonoji Armija. Tačiau, prasidėjus SSRS agresijai, Lenkija formaliai nepasiskelbė esanti karo stovyje su SSRS, kas davė pretekstą Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai irgi neskelbti karo Sovietų Sąjungai.

Per kelias „žaibo karo“ (Blitzkrieg) savaites Vermachtas ir Raudonoji Armija, veikdami išvien, priverčia Lenkiją pasiduoti. Čia ypač prisidėjo vokiečių pikiruojantys bombonešiai JU-87 „Stuka“, garsėję savo taiklumu. Prie šių bombonešių taip pat buvo primontuotos sirenos, pradėdavusios kaukti pikiruojant. Tai smarkiai paveikdavo priešo psichologinę būklę (šias sirenas imta vadinti „Jerichono trimitais“). Raudonoji armija užėmė rytinę šalies dalį, kaip buvo numatyta 1939 m. rugpjūčio 23 d. SSRS – Vokietijos nepuolimo pakte (Molotovo-Ribentropo paktas) ir 1939 m. rugsėjo 28 d. SSRS – Vokietijos sutartyje dėl sienų ir draugystės.

1940 m. lapkričio 12 d. atvykęs į Berlyną SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras Molotovas bandė derėtis su Hitleriu dėl naujo Europos ir Azijos pasidalijimo, tačiau Hitleris ir jo vyriausybė, išgirdę sovietų pretenzijas į naujas žemes paliko sovietų reikalavimus be atsako.

Karo veiksmai Europoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1941 m. birželis. Vokiečių kariuomenė užima Vilnių
Sąjungininkų išsilaipinimas Normandijoje
Raudonoji armija 1944 m. liepos 4 d. užėmė Polocką

Lapkričio 30 d. sovietai užpuolė Suomiją ir po atkaklaus Žiemos karo 1940 m. kovo mėnesį Suomija buvo priversta atiduoti dalį savo teritorijos. 1940 m. balandį vokiečiai užėmė Daniją ir Norvegiją.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Mūšis dėl Prancūzijos.

1940 m. gegužės 10 d. vermachtas, vėl nepaisydamas mažųjų šalių neutraliteto, pasitelkęs aviaciją ir tankus, peržengė Belgijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų sienas. Taip Vokietijos kariuomenė iš šiaurės apėjo prancūzų Mažino liniją – įtvirtintą gynybinį kompleksą, laikytą neįveikiamu. Birželio 17 d. maršalas Petenas paskelbė paliaubas. Jos įsigaliojo birželio 25 d.

1940 m. birželį SSRS okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją bei rytines Rumunijos teritorijas. 1940 m. liepos 10 d. į karą Vokietijos pusėn stoja Italija, kurios kariuomenė rugpjūčio-rugsėjo mėn. užėmė Britų Somalį, dalį Kenijos ir Sudano, įsiveržė į Egiptą. Dar 1936 m. italų armija okupavo Etiopiją. Gruodžio mėnesį jie buvo britų sumušti ir 1941 m. sausio-gegužės mėn. išvyti iš Rytų Afrikos.

Iki 1940 m. vasaros Hitleris laimėjo visur. Hitlerio povandeniniai laivai skandino Britanijos plaukiančius konvojus. Nuolatinis britų miestų bombardavimas nuo 1940 m. vasaros nepajėgė palaužti gyventojų pasipriešinimo. 1940 m. vasarą virš Lamanšo ir Britanijos vyko atkaklūs mūšiai tarp vokiečių karinių oro pajėgų (Luftwaffe) ir britų RAF(Royal Air Force – karališkosios oro pajėgos). Šį mūšį, dar vadinamą „Mūšiu dėl Britanijos“, Vokietija pralaimėjo. Hitleris buvo priverstas atsisakyti planų išsilaipinti Britų salyne.

1940 m. spalio 28 d. MusolinisAlbanijos užpuolė Graikiją. 1940 m. vyko mūšiai Anglijos danguje, o paskui graikų kontrataka spalį – pirmieji du Berlyno-Romos ašies pralaimėjimai. 1941 m. balandį Hitleris puolė Jugoslaviją ir Graikiją: dėl Kretoje patirto pasipriešinimo jis buvo priverstas atidėti intervenciją į Sovietų Sąjungą.

1941 m. kovo mėnesį Jungtinių Valstijų prezidentas sulaužė šalies neutralitetą ir leido pristatyti į Didžiąją Britaniją produkciją, būtiną karo reikmėms. Rugpjūtį Čerčilis ir Ruzveltas pasirašė Atlanto chartiją, skelbusią demokratinius principus, kurie turi sudaryti būsimą taikos pamatą.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Barbarosos operacija.

1941 m. birželio 22 d. Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą (Barbarosos operacija). Vermachtas sparčiai veržėsi į priekį, tačiau „žaibiškas“ puolimas, koks vyko per Lenkijos ir Prancūzijos kampanijas, taip ir nepavyko. 1941–1942 m. žiemą Vokiečių kariuomenė priėjo iki pat Maskvos ir Leningrado, kurį apsiautė, nes nesugebėjo paimti šturmu. 1941–1942 m. susiformavo antihitlerinė SSRS, Jungtinės Karalystės ir JAV koalicija.

Per 1942 m. rudenį vokiečių kariuomenė pasiekė Volgą ir ruošėsi užimti Stalingradą, kuris būtų leidęs pasiekti svarbius naftos šaltinius. Bet Raudonoji armija atkakliai priešinosi ir 1943 m. vasario mėnesį vokiečių pajėgos, kovoję ties Stalingradu, buvo priverstos kapituliuoti. Vėliau sekė vokiečių pralaimėjimas Kursko mūšyje (1943 m.) ir mūšyje už Dnieprą (1943 m.), kurie tapo persilaužimu Rytų fronte.

Nuo 1943 m. karo eiga vis labiau krypo sąjungininkų naudai. JAV ir Didžiosios Britanijos karinės pajėgos bombardavo Vokietijos miestus, ir nemaža jų virto griuvėsiais. 1943 m. liepos mėnesį sąjungininkai išsilaipino Sicilijoje ir pamažu užėmė visą Italiją. 1944 m. birželio 6 d. sąjungininkai išsilaipina Normandijoje. Šio išsilaipinimo metu žuvo 4500 sąjungininkių karių. Rugpjūčio 15 d. sąjungininkai išsilaipino Prancūzijos Viduržemio jūros pakrantėje.

Raudonoji armija Rytų fronte, patirdama didelius nuostolius, veržėsi į priekį. 1944 m. pabaigoje ji priėjo Vokietijos sieną. Hitlerio „Europos tvirtovė“ ėmė griūti. Tuo metu sąjungininkų kariuomenės daliniai skverbėsi į Vokietijos žemes iš vakarų. Tačiau tik tada, kai nusižudė Hitleris ir kai Sovietai užėmė Berlyną, 1945 m. gegužės 8 d. Vokietija pasirašė besąlyginį kapituliacijos aktą.

Karo veiksmai Azijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Antrasis pasaulinis karas Ramiajame vandenyne.

Po to, kai Japonija, siekdama įsitvirtinti Ramiajame vandenyne, 1941 m. gruodžio 7 d. netikėtai užpuolė amerikiečių karinę jūrų bazę Pearl Harbore, į karą įstojo JAV. Japonijos lėktuvnešiai slapta priartėjo prie Havajų ir sekmadienio rytą subombardavo bazę. Iki to laiko JAV padėjo D. Britanijai kare, tiekdama jai reikalingą karinę techniką ir amuniciją.

Karo pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Stilius, klaidos
Jei galite, sutvarkykite.

Karas, pasibaigęs 1945 m., pasirodė esąs tikras totalinis karas. Pasaulio istorijoje jis reiškia didžiulį lūžį. Europą suniokoja jėga, kurią ji iš pradžių pati išprovokavo. Dviejų supervalstybių – Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos – iškilimas atspindi Europos, iki tol dominavusios pasaulyje, smukimą.

Per masinius oro antskrydžius numestos bombos beveik su žeme sulygino šimtus miestų. Karo sugriovimai mažiausiai 50 % sumažino Europos ekonominį potencialą, o finansų sistema visai žlugo.

Niekada anksčiau ginkluotas konfliktas neatnešė tiek aukų. Žuvo apie 19,2 mln. kareivių, apie 39,2 mln. civilių, iš viso apie 58 mln. žmonių. Karas išties nepagailėjo taikių gyventojų; jie kentėjo nuo bombardavimų, trėmimų ir bado.

Vokietijos mirties stovyklose buvo sunaikinta 10 mln. žmonių. Tarp jų tie, kuriuos Trečiasis reichas laikė nepilnaverčiais: čigonai, slavų belaisviai, homoseksualai, bet daugiausia žydai. Žydų, persekiojamų visoje Europoje, buvo sistemingai sunaikinta 6 mln. (67 proc. visų gyvenusių).

Išnyko keturios nepriklausomos valstybės – Lietuva, Latvija, Estija ir Tuva; visas jas aneksavo Sovietų Sąjunga.

Karas taip pat privertė bėgti milijonus asmenų, stumiamų artėjančio sovietų fronto, be to, buvo nemaža ir planuotai perkeltų tautų, valstybių ir jų sienų pertvarkymo aukų.

Karo metu atsirado naujos taktikos, strategijos ir technologijos. Tarp naujų strategijų buvo Blitzkrieg (greitas puolimas besiremiantis tankų, sunkvežimių ir kitos technikos panaudojimu), oro atakos. Lėktuvų aptikimui plačiai pradėti naudoti radarai. Karo pabaigoje sukurtas ir panaudotas branduolinis ginklas.

Po šio karo prasidėjęs Šaltasis karas tęsėsi beveik 50 metų.

Karas Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuva į karą įtraukta dar 1939 m. rugpjūčio 23 d. dieną, kai pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas, pagal kurį Lietuva atiteko Vokietijos įtakos sferai, vėliau – SSRS. Prasidėjus karui, 1939 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos vyriausybė paskelbė neutralitetą. Spalio 10 dieną, pagal sutartį su SSRS, Lietuvai grąžintas Vilnius, į gražintas teritorijas įvesta 20 000 sovietų kareivių, 1940 m. birželio 15 d. sovietai okupavo, o rugpjučio 3 d. ir aneksavo Lietuvą.

Karo veiksmai prasidėjo 1941 m. birželio 22 d., kai vokiečių kariuomenė praktiškai be pasipriešinimo užėmė visą Lietuvą. Tuo pat metu įvyko Lietuvių aktyvistų fronto suorganizuotas sukilimas prieš sovietų valdžią, paskelbta laikinoji vyriausybė, kuri nebuvo pripažinta nacių. Lietuva tapo Ostlando dalimi – Lietuvos generaline sritimi.

Organizuoto holokausto metu nužudyta ~ 95 % Lietuvos žydų (195 000), taip pat 50 000 kitų tautybių žmonių, dar 30 000 išvežta į koncentracijos stovyklas. Karo metu vyko nedidelis antinacinis pasipriešinimas, prieš nacių valdžią daugiausiai kovojo rusai, baltarusiai ir žydai.

1944 m. atsitraukdami vokiečiai naudojo išdegintos žemės taktiką – sprogdino svarbias pramonės įmones, tiltus, geležinkelio statinius. 1944 m. liepą Raudonoji armija pradėjo veržtis į Lietuvą, liepos 13 d. užėmė Vilnių, rugpjūčio 1 d. – Kauną, o spalio mėnesį užimta visa Lietuvos teritorija, išskyrus Klaipėdą ir Kuršių Neriją. Klaipėda užimta tik 1945 m. sausį, Kuršių Nerija – vasarį.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Jörg Echternkamp: Die 101 wichtigsten Fragen – Der Zweite Weltkrieg. C.H. Beck, München 2010, P. 11.
  2. Alexander Lüdeke: Der Zweite Weltkrieg. Ursachen, Ausbruch, Verlauf, Folgen. Parragon Books, Bath (UK) 2007, P. 299.
  3. Jim Dunnigan. Dirty Little Secrets of World War II: Military Information No One Told You About the Greatest, Most Terrible War in History, William Morrow & Company, 1994. ISBN 0-688-12235-3
  4. Sommerville, Donald. The Complete Illustrated History of World War Two: An Authoritative Account of the Deadliest Conflict in Human History with Analysis of Decisive Encounters and Engagements Landmark. [Sl]: Lorenz Books, December 14, 2008. p. 5. ISBN 0754818985
  5. John Zimmermann: Pflicht zum Untergang. Die deutsche Kriegführung im Westen des Reiches 1944/45. Schöningh, Paderborn 2009, S. 97; vgl. Stephan Burgdorff/Klaus Wiegrefe (Hrsg.): Der 2. Weltkrieg. Wendepunkt der deutschen Geschichte. Deutsche Verlags-Anstalt, 2005, P. 29.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Istorinė era[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prieš tai:
Tarpukaris
Antrasis pasaulinis karas
1939–1945 m.
Po to:
Šaltasis karas
Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.