Jonas Mikelinskas
| Jonas Mikelinskas | |
|---|---|
| Gimė | 1922 m. gegužės 6 d. Žadeikėliai, Pasvalio valsčius |
| Mirė | 2015 m. sausio 25 d. (92 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Antakalnio kapinėse |
| Veikla | rašytojas, pedagogas |
| Alma mater | Vilniaus universitetas |
Jonas Mikelinskas (1922 m. gegužės 6 d. Žadeikėliai, Pasvalio valsčius – 2015 m. sausio 25 d. Vilnius) – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas, pedagogas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Būdamas moksleiviu, priklausė ateitininkų organizacijai[1]. 1942 m. išsiųstas į priverstinius darbus Vokietijoje. 1952 m. Vilniaus universitete baigė prancūzų kalbą ir literatūrą.
1944–1947 m. Saločių progimnazijos ir 1952–1954 m. Onuškio vidurinės mokyklos (Daugų rajonas) mokytojas. 1953–1962 m. Švietimo ministerijos inspektorius, 1963–1968 m. Lietuvos rašytojų sąjungos prozos konsultantas. Nuo 1960 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ankstyvojoje kūryboje vyrauja jaunimo, mokyklos temos (romanai „Vandens nešėja“, „O laikrodis eina“), medituojantis romanų herojus padėjo formuotis lietuvių vidinio monologo romanui. Apsakymuose ir apysakose (rinkinys „Senis po laikrodžiu“ ir kiti) aprašoma individo vidinės problemos, būdingas psichologizmas, lakoniška forma, meninės detalės funkcionalumas. Išspausdinus apysaką „Trys dienos, trys naktys“ (rinkinys „Lakštingala pilkas paukštis“) už tariamą tikrovės juodinimą vaizduojant atšilimo laikotarpį (romane „Nepagirtas tarp moterų“, atšilimas vertinamas ironiškai) kelerius metus nebuvo spausdinamas. Psichologiniame romane „Genys yra margas“) plėtojama asmenybės vertės, kaltės ir atsakomybės problematika.
Kūriniuose sukuriamos alternatyvios situacijos, kuriose personažas turi save išbandyti ir lemtingai pasirinkti. Pabrėžiama konkretaus žmogaus vertė, vaizduojama jo psichika ir pasąmonė, slaptos nuojautos, baimės, vaizdiniai, įkyrios būsenos, plėtojamos egzistencializmo idėjos, naudojamas psichoanalitinis sapno motyvas. Romanų ir apysakų herojus – inteligentas, dažniausiai mokytojas, išgyvenantis dvasinę koliziją, todėl jam iškyla dorovinio apsisprendimo, laisvės ir būtinybės, garbės, orumo ir sąžinės problemos. Romanas „Už horizonto – laisvė“ pagrįstas atsiminimais iš priverstinių darbų stovyklos per Antrąjį pasaulinį karą, literatūros kritikų kritikuotas kaip fašistinis. Dėl tikroviškai vaizduojamo pokario neleista skelbti romano „Juodųjų eglių šalis“ (parašytas 1962–1967 m., išleistas 1988 m.), jame bandoma pateisinti partizanų karą, kuriama sugestyvi įtampos ir grėsmės atmosfera. Romanu „Kur lygūs laukai“ atgaivinamas epopėjos žanras. Dar išleido tarybinės cenzūros neleistų spausdinti apsakymų ir apysakų rinkinį „Paskutinė korta“, apsakymų rinkinį „Žmogaus esmė“, rezistencinį romaną „Nors nešvietė laimėjimo viltis“ (1994 m.), miniatiūrų rinkinį „Pasaulis pats sau“, apysakų rinkinį „Mūsų emocijų vagis“, epistolinį politinį romaną „Čia ir dabar“. Parašė apsakymų vaikams. Išleido kritikos ir publicistikos straipsnių knygų, apmąstymų apie kūrybą ir kūrėjus, knygą apie holokaustą „Kada Kodėl taps Todėl?“.
Ankstyvajai prozai būdinga didaktika, vėlyvajai – patetika ir polinkis į pseudofilosofiją. Jo kūrybos išversta į čekų, estų, latvių, rusų, ukrainiečių kalbas.[2]
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Senis po laikrodžiu: novelės: – Vilnius: Vaga, 1960 m.
- Ir vėl mažasis: apsakymai vaikams: – Vilnius: Vaga, 1962 m.
- Šiltos rankos: novelės: – Vilnius: Vaga, 1962 m.
- Vandens nešėja: romanas: – Vilnius: Vaga, 1964 m.
- Pažinai tu jį?: novelės, 1963 m.
- Žiupsnis smėlio: novelės: – Vilnius: Vaga, 1965 m.
- O laikrodis eina: romanas: – Vilnius: Vaga, 1966 m.
- Lakštingala – pilkas paukštis: apysakos: – Vilnius: Vaga, 1969 m.
- Rugpjūčio naktį: apsakymų rinkinys: – Vilnius: Vaga, 1971 m.
- Anonimas: apysaka: – Vilnius: Vaga, 1976 m.
- Laukinė obelis: apysaka: – Vilnius: Vaga, 1976 m.
- Genys yra margas: romanas: – Vilnius: Vaga, 1976 m.
- Už horizonto – laisvė: romanas: – Vilnius: Vaga, 1978 m., 2 leid. 1986 m.
- Žiupsnis smėlio: apsakymų rinkinys: – Vilnius: Vaga, 1982 m.
- Nepalaidotos dienos: miniatiūra: – Vilnius: Vaga, 1985 m.
- Raštai, [Kūrinių serija] 5 t. Vilnius, 1982–1986 m.
- Juodųjų eglių šalis: romanas: – Vilnius: Vaga, 1988 m., 2 leid. 2006 m.
- Kur lygūs laukai: romanas: – Vilnius: Vaga, 1981 m. – 1 d. – Duonos keliu, 1990 m., LSSR valstybinė premija 1983 m., 2 leid. 1987 m.- 2 d. – Vilties ir nevilties keliu, 1990 m.
- Paskutinė korta: apsakymų rinkinys: – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993 m.
- Nepagirtas tarp moterų: romanas: – Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1993 m.
- Kelionė į Delfus: kritikos ir publicistikos straipsniai : – Vilnius: Vaga, 1994 m.
- Žmogaus esmė: apsakymai ir miniatiūros: – Vilnius: Žuvėdra, 2001 m.
- Žmogus ir jo legenda: apmąstymai: – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002 m.
- Čia ir dabar: politinis romanas – Vilnius, Mintis, 2006 m.
- Kada Kodėl taps Todėl?: Holokaustas be politikos ir komercijos: kritikos ir publicistikos straipsniai : – Vilnius: Mintis, 2004 m.
- Kodėl yra taip, kaip yra?: publicistika ir eseistika. – Vilnius, Mintis, 2006 m.
- Niurnbergo šešėlis: publicistika. – Vilnius, Mintis, 2009 m.
Įvertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1982 m. LTSR nusipelnęs kultūros veikėjas
- 1983 m. LSSR valstybinė premija už romaną „Kur lygūs laukai“
- 1986 m. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija už prozos rinkinį „Nepalaidotos dienos“
- 1989 m. Juozo Paukštelio premija už romaną „Juodųjų eglių šalis“
- 2002 m. Nacionalinė kultūros ir meno premija
- 2004 m. Literatūrinė „Varpų“ premija
- 2007 m. Juozo Tumo Vaižganto premija už knygą „Kodėl yra taip, kaip yra“
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ http://www.musu.krastas.lt/?data=2012-10-08&rub=1065924812&id=1349069642 Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Jūratė Sprindytė. Jonas Mikelinskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. - 81 psl.
