Pasvalys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Pasvalys
   Pasvalys COA.gif   
Pasvalys2009.JPG

Pasvalys
56°3′40″N 24°24′10″E / 56.06111°N 24.40278°E / 56.06111; 24.40278 (Pasvalys)Koordinatės: 56°3′40″N 24°24′10″E / 56.06111°N 24.40278°E / 56.06111; 24.40278 (Pasvalys)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis: Panevėžio apskritis Panevėžio apskritis
Savivaldybė: Pasvalio rajono savivaldybė
Gyventojų (2017): 6 768
Plotas: 7,22 km²
Tankumas (2017): 937 žm./km²
Altitudė: 55 m
Pašto kodas: LT-39001
Commons-logo.svg Vikiteka: PasvalysVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(3b kirčiuotė)
Vardininkas: Pasvalỹs
Kilmininkas: Pãsvalio
Naudininkas: Pãsvaliui
Galininkas: Pãsvalį
Įnagininkas: Pãsvaliu
Vietininkas: Pasvalyjè

Pasvalys – miestas šiaurės Lietuvoje, Panevėžio apskrityje, 38 km į šiaurę nuo Panevėžio, Mūšos-Nemunėlio žemumoje. Pasvalio rajono savivaldybės centras, Pasvalio miesto seniūnija, yra apylinkių seniūnijos centras. Urbanistikos paminklas.

Stovi Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (pastatyta 1787 m.) su XVIII a. varpine. Yra mineralinių šaltinių. Ties Pasvaliu į Mūšos upę įteka Lėvuo ir Pyvesa, tačiau miestui vardą suteikė mažesnė upė – Svalia (dešinysis Lėvens intakas). Didesnioji miesto dalis yra dešiniajame Lėvens krante. Miesto centre, prie upių santakos, yra Vytauto Didžiojo aikštė, biblioteka, kultūros namai, krašto muziejus, šiek tiek į rytus – sporto rūmai. Kairiajame krante – Žalsvasis šaltinis, Girnų muziejus, rajoninė ligoninė. Pasvalio pietvakariuose yra miesto parkas.

Miesto riboženklis

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1557 m. Pasvalio sutarties tarp ATR karaliaus Žygimanto Augusto ir Livonijos ordino pasirašymas (Maurycy Gottlieb, 1856-1879)

Pasvalys – senas miestas. Miesto apylinkės iki viduramžių pabaigos buvo gyvenamos žiemgalių genties. Pirmąkart miesto vardas paminėtas XIII a. pabaigoje. Manoma, kad Gedimino laikais čia jau buvo medinė pilaitė. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1494 m. LDK Aleksandro iniciatyva. Šis kunigaikštis leido Jonui Grotui steigti miestą – atidaryti parduotuves, smukles, rengti turgus, tačiau miesto teisės gautos tik 1546 m. Nuo XVI a. Pasvalys su apylinkėmis priklausė Vilniaus kapitulai. Miestas kūrėsi prie judraus kelio į Rygą, todėl greit tapo pirklių ir amatininkų centru.

Lietuvos istorijai svarbi Pasvalio taika, kai Lietuvos didysis kunigaikštis sudarė karinę sutartį su Livonijos magistru prieš rusus. Krašto muziejuje tai liudija nežinomo dailininko paveikslas „Kalavijuočių ordino magistras Vilhelmas Fiurstenbergas Pasvalyje atsiprašo Žygimantą Augustą 1557 m. rugsėjo 14 d.” Vilniuje gyvenančių iš Pasvalio krašto kilusių mokslo ir meno žmonių iniciatyva paveikslą atkūrė dailininkas Jonas Vaitekūnas. Turėjęs kilti karas tarp Livonijos ir Lietuvos dėl Livonijos valdovo represijų Rygos arkivyskupui, Lietuvos valdovo giminaičiui, buvo sustabdytas, kai Pasvalyje susitiko abu valdovai. V. Fiurstenbergas atsiprašė ir sudarė net tris sutartis, nuslopinančias kivirčus, atnaujinančias prekybinius ryšius, įsipareigojimus kovoti išvien, jei į žygį dėl Baltijos kils Ivano Rūsčiojo kariauna.

Pasvalio kraštą dažnais žygiais į Rusiją XVII amžiuje ir XVIII amžiaus pradžioje niokojo švedų kariuomenė. Mieste buvo apsistoję Napoleono kariuomenės daliniai. Šio krašto žmonės dalyvavo ir 1863 m. sukilime. Prie vieno iš sukilimo vadų, Antano Mackevičiaus, būrio, žygiavusio pro Kriklinius Biržų link, prisidėjo ir Pasvalio gydytojo Boleslovo Dluskio sutelkti vyrai.

Spaudos draudimo metai (18641904) – tikras knygnešių sąjūdis Pasvalio krašte. „Knygnešių karalius“ biržietis Jurgis Bielinis iš kelionių su knygų ryšuliais savo vežimėlį ir arkliuką pastatydavo Pasvalio Avižonio sodyboje netoli Svalios. Ten knygnešiai jau patys išsidalindavo leidinius. Prie Pasvalio gyvenęs Petras Šimbelis net 32 kartus slaptai perėjo sieną, vis iš Prūsijos gabendamas knygas. Net ir dabar knygnešių talkininko Kazio Gumbelevičiaus sodybos gyvenamajame name Vaškų gatvėje tebėra išlikusios spaudinių slėptuvės.

Pirmasis pasaulinis karas visu baisumu Pasvalio krašto nepalietė, tačiau gerokai nuvargino žmones. Tačiau kaizeriniai okupantai padarė ir gerą darbą – 1916 m. pirmieji iš Joniškėlio į Šiaulių priemiestį Guberniją nutiesė siaurąjį geležinkelį, o vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, jo linijos buvo nutiestos iš Pasvalio į Biržus ir nuo Joniškėlio į Panevėžį, tačiau pradėjus gausėti autotransporto, siaurojo geležinkelio išlaikyti jau neapsimokėjo, todėl Pasvalio krašte siaurukas nebeveikia.

1918 m. pabaigoje, silpstant kaizerinės Vokietijos karinėms jėgoms, prasidėjo judėjimas už krašto nepriklausomybę, jo savarankiškumą. Į tėviškes po karo sugrįžusių krašto inteligentų iniacityva parapijose buvo išrinktos veikliausių, įžvalgiausių atstovų tarybos, kurių nariai įkūrė Pasvalio valsčiaus tarybą. Jai vadovavo diplomuotas agronomas Juozas Tonkūnas. Tačiau jaunai valsčiaus, kaip ir kitų valsčių, įėjusių į kaizerinių okupantų tyčia „sulipdytą“ Joniškėlio apskritį, vadovybei teko ginklais susiremti su socialistinės santvarkos entuziastais, nes pastarieji, besimokantieji Rusijoje, iš ten parsivežė idėjų, mėgino jomis sudominti dvarų kumečius, dalį samdinių. Jiems į pagalbą skubėjo Vilniaus revoliucinės vadovybės pakviesti Rusijos raudonarmiečiai. Iki pat 1919 m. vasaros vyko nelengva kova. Fronto linija svyravo Mūšos ir Lėvens upių ruožose. Joniškėlyje broliai Antanas ir Jonas Stapulioniai su bendražygiais subūrė vyrus į „mirties batalioną“. Raudonarmietiškoji jėga buvo atremta, o Joniškėlio, Pasvalio ir kitų miestelių savanoriai nužygiavo Daugpilio link ir dalyvavo Rytų Lietuvos išvadavimo žygyje.

1919 m. Pasvalys tapo apskrities, kuri iki 1925 m. buvo vadinama Pasvalio-Biržų apskritimi, centru. Vėliau apskrities įstaigos persikėlė į Biržus, Pasvalys tapo tik valsčiaus centru. Po Pirmojo pasaulinio karo jau nepriklausomos Lietuvos valdžia įvykdė žemės reformą. Prie dvarų centrų buvo palikta nustatyta norma, papildomai daugiau žemės skirta tik kuriantiems pavyzdingus ūkius.

Sovietmetis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasvalio kraštas labai nukentėjo nuo bolševikų teroro. 1941 m. birželio viduryje į Sibirą buvo ištremti daugelis veikliausiųjų mokytojų bei valstybės tarnautojų. Po ilgų tremties metų grįžo tik ištvermingiausieji – agronomas Kostas Leinartas, mokytojas Aleksandras Kuprys, dar vienas kitas.

Kelis kartus buvo tremiama ir pokario metais, ypač ruošiantis bei pradėjus kurti kolchozus, į kuriuos kaimo žmonės buvo varomi prievarta, stambesnieji ūkininkai apdedami didžiuliais mokesčiais, grasinama naujomis tremtimis už Uralo. Ištremta šimtai šeimų.

Tremtiniai buvo skaičiuojami prasidėjus Atgimimui, kad Lietuvos sąjūdžio Pasvalio skyriaus iniciatyva į miesto Kultūros namus buvo sukviestos tremtinių šeimos. Vėliau jos organizavo Tremtinių sąjungos Pasvalio skyrių. Atkūrus nepriklausomybę, buvo prisiminti už Lietuvos laisvę žuvę Pasvalio krašto savanoriai, partizaninio judėjimo dalyviai.

1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Sovietmečiu veikė didelė sūrių gamykla. 1973 m. pastatyta skulptūra „Laukuose“ (A. Dimžlys), 1984 m . – kultūros rūmai (architektai R. Ruškys, R. Kamaitis, V. Vizgirda).

Atgimimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senosiose Pasvalio kapinėse atnaujinta palaidotų savanorių ir karių ankapiai, krašto tremtiniams ir politikams kaliniams pastatytas memorialinis paminklas iš granito. Vytauto aikštėje, prie šventoriaus tvoros, kur mesdavo žuvusiųjų partizanų kūnus, atidengta memorialinė lenta. 1997 m. rudenį atsatyta dalis partizanų slėptuvės-bunkerio Žadeikių girioje. 1994 m. pavasarį pastatytas Arūno Grušo sukurtas stogastulpis Pasvalio krašto knygnešiams atminti, kuriame iškaltos jų pavardės, o ąžuolinės skulptūrėlės simboliškai atspindi knygnešystės esmę ir prasmę.

Prasidėjus Atgimimui, užsimezgė ir tolydžio plečiasi ekonominis ir kultūrinis bendradarbiavimas su Skandinavijos kraštais: Švedija, Norvegija, Danija, taip pat su Prancūzijos Vitrolio miesto savivaldybe. Pasvalio ir minėtų šalių Giotenės, Gundso ir kitos komunos keičiasi delegacijomis, mokytis ūkininkauti išvyksta jaunimas, kuris ruošiasi tapti ūkininkais ir ūkininkų konslultantais. Iš tų kraštų gauta ir toliau gaunama labdara: žemės ūkio technika, medicinos įranga, autotransportas. Ryšius su Skandinavijos ir kai kuriomis kitomis šalimis simboliškai atspindi jau minėto dailininko pasvaliečio Arūno Grušo obeliskas Pasvalio centrinėje Vytauto aikštėje.

1997 m. patvirtintas dabartinis Pasvalio herbas. Miesto jubiliejus 1997 m. rugsėjo 18-20 d. paminėtas etnokultūrinis renginiais. Prie Svalios žiočių pastatytas architektūrinis paminklas – memorialinė granito plokštė su miesto įkūrimo ir jubiliejinėmis datomis. Penki vertikalūs metaliniai stulpai ir penki horizontalūs spirale platėjantys žiedai žymi kiekvieno miesto raidos šimtmetį.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIX a. 2-oji pusė – 1915 m. Pasvalio valsčiaus centras  ?
1915 m. Linkuvos apskritis
1915–1918 m. Joniškėlio apskritis
1918–1919 m.
1919 m. Pasvalio apskrities centras
1919–1924 m. Biržų-Pasvalio apskritis
1924–1946 m. Biržų apskritis
1946–1947 m. apskrities pavaldumo miestas, Pasvalio valsčiaus centras
1947–1950 m. Pasvalio apskrities centras
1950–1953 m. rajoninio pavaldumo miestas, Pasvalio apylinkės centras Pasvalio rajono centras Šiaulių sritis
1953–1995 m.
nuo 1995 m. Pasvalio miesto seniūnija, Pasvalio apylinkių seniūnijos centras Pasvalio rajono savivaldybės centras Panevėžio apskritis


Gamta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasvalys iš paukščio skrydžio
Šilas, miesto stadionas
Pasvalio stadionas

Miestas įsikūręs karstinių reiškinių zonoje.

1971 m. birželio 11 d. Pasvalyje buvo viena didžiausių Lietuvoje liūčių – čia per valandą prilijo 93 mm lygio.

Mineraliniai šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lėvens žemumoje yra keli mineraliniai šaltiniai. 1887 m. Rygos politechnikos instituto profesorius G. Tomsas nustatė, kad jų vanduo yra mineralizuotas kalcio sulfato druskomis ir tinka gydymui. Čia atvykdavo nemažai ligonių, sergančių reumatu, sąnarių uždegimu, lėtinėmis odos ligomis. 1923 m. gydytojas K. Armonas iš tėvų paveldėto namo antrajame aukšte įkūrė nedidelę sanatoriją. Tuo metu Pasvalyje kasmet gydydavosi iki 200 žmonių. Nepaisant to, miestas kurortu netapo.

Prie Žalsvojo šaltinio yra liaudies meistro P. Tamulionio skulptūra, vaizduojanti Vandenį, saugantį gydomojo vandens versmes.

Švietimo ir ugdymo įstaigos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mieste yra trys mokyklos:

Sportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1868 m. ir 2015 m.
1868 m.*[2] 1966 m. 1970 m.sur. 1976 m.[3] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m.sur. 2012 m.
1 699 4 800 5 641 7 200 7 370 9 071 8 709 7 523 7 395
2015 m. - - - - - - - -
7 077 - - - - - - - -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Tautinė sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2011 m. gyveno 7523 žmonės: [4]

  • Lietuviai – 98,42% (7404)
  • Rusai – 0,74% (56)
  • Kiti – 0,84% (63)

2001 m. gyveno 8709 žmonės: [5]

  • Lietuviai – 98,76% (8601)
  • Rusai – 0,64% (56)
  • Kiti – 0,6% (52)

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miestų partnerystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Посволь. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 24А (48) : Полярные сияния — Прая. С.-Петербургъ, 1898., 658 psl. (rus.)
  2. 2,0 2,1 Посволь. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 194 psl. (rus.)
  3. Pasvalys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 317 psl.
  4. 2011 m. surašymo duomenys
  5. 2001 m. surašymo duomenys

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Pasvalio sakmės: fotoalbumas (fot. Jonas Danauskas). – Vilnius: Standartų spaustuvė, 2007. – 88 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-488-25-5
  • Pasvalio krašto istorija, XV–XVIII a. (sud. Vytautas Didžpetris). – Kaunas: Žiemgalos leidykla, 2009. – 100 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-434-30-6
  • Pasvalio ligoninė (sud. Zina Magelinskienė). – Pasvalys-Vilnius: Danielius, 2009. – 72 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-476-65-8

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]