Albrechtas Brandenburgietis

Albertas Brandenburgietis Hohencolernas vok. Albrecht von Brandenburg-Ansbach lot. Albertus Brandenburgensis

Hohencolernai

Albrechto Brandenburgiečio herbas

Gimė	1490 m. gegužės 17 d. Ansbachas, Vokietija
Mirė	1568 m. kovo 20 d. (77 metai) Tepliava, Prūsija,
Palaidotas (-a)	Karaliaučiaus katedroje
Tėvas	Frydrichas V Brandenburgietis
Motina	Sofija Jogailaitė
Sutuoktinis (-ė)	Darata, Danijos karalaitė Ona Marija iš Braunšveigo
Vaikai	Ona Sofija Albrechtas Frydrichas Prūsas
Religija	liuteronybė

Vikiteka	Albrechtas Brandenburgietis

Albrechtas Brandenburgietis (Albertas Brandenburgietis Hohencolernas, vok. Albrecht von Brandenburg-Ansbach, lot. Albertus Brandenburgensis, 1490 m. gegužės 17 d. Ansbachas, Vokietija – 1568 m. kovo 20 d. Tepliava, Prūsija, palaidotas Karaliaučiaus katedroje) – paskutinis Vokiečių ordino didysis magistras, pirmasis Prūsijos kunigaikštystės kunigaikštis.

Biografija

Kilęs iš Hohencolernų dinastijos. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio dukters Sofijos (1464–1512 m.) ir Ansbacho bei Bairoito markgrafo Frydricho V (1460–1536 m.) sūnus, Žygimanto Senojo sūnėnas. Aštuntas vaikas 15 vaikų šeimoje.

Šeima

1526 m. vedė, pirmoji žmona – Danijos karaliaus duktė Darata, su ja gimė duktė Ona Sofija (1527-1591 m.), hercogo Johano Albrechto I Meklenburgiečio žmona. 1547 m. žmonai mirus, 1550 m. vedė antrą kartą. Antroji žmona Ona Marija iš Braunšveigo, jų sūnus Albrechtas Frydrichas Prūsas (1553-1618 m.) – Prūsijos sosto paveldėtojas, hercogas.

Mokėsi Kelno arkivyskupo Henriko IV dvare, 1510 m. kanauninkas.

Didysis magistras

1511 m. Vokiečių ordino riteriai jį išrinko Ordino didžiuoju magistru. 1514 m. su Lietuvos Didžiaja kunigaikštyste sudarė amžinosios taikos sutartį, kuri buvo pratęsta 1529 m.

1519 m. pradėjo paskutinįjį Ordino karą su Lenkija, tačiau riteriai neberodė didelio noro kariauti. Vokiečių ordinui 1521 m. pralaimėjus karą Albrechtas tapo Lenkijos karaliaus vasalu.

Prūsijos kunigaikštis

1522 m. susipažino su Martynu Liuteriu ir susidomėjo reformacija. 1523 m. vasario 28 d. atviru laišku kreipėsi į Vokiečių ordino riterius, įtikinėdamas, kad Ordinas ir kaip dvasinė, ir kaip pasaulietinė institucija išsigimė, kad daugelis ordino brolių, nors ir priėmę celibato įžadus, paleistuvauja, todėl būtų geriau, jeigu jie galėtų gyventi normalų šeimyninį gyvenimą. Beje, ir pats 33 metų amžiaus didysis magistras tuo metu buvo įsimylėjęs, netrukus jam gimė duktė Ona Sofija. Albrechto laiškas susilaukė didžiulio susidomėjimo ne tik tarp ordino brolių, bet ir kitose šalyse, pirmiausia kaimyninėje Lenkijoje.

1525 m. balandžio 10 d. Krokuvoje buvo pasirašyta sutartis, kuria Lenkija pripažino jai pavaldžios pasaulietinės Prūsijos kunigaikštystės įkūrimą, jos sosto paveldimumą, o pats Ordino didysis magistras prisiekė vasalo ištikimybe savo dėdei Žygimantui Senajam. 1525 m. su daugeliu Vokiečių ordino riterių priėmė evangelikų liuteronų tikėjimą, pasidalijo Katalikų bažnyčios ir dvasininkų turtus, Vokiečių ordino valstybę paskelbė pasaulietine Prūsijos kunigaikštyste, o pats tapo hercogu. 1525–1568 m. Prūsijos kunigaikštystės kunigaikštis. Prūsija tapo pirmąja Europos protestantiškąja šalimi.

Albrechtas ir kultūra

Albrechtas buvo įžvalgus valdovas. 1529 m. Karaliaučiaus pilyje įsteigė biblioteką, kuri netrukus tapo vienu svarbiausių Prūsijos kultūros židiniu. Įvedė privalomąjį knygos egzempliorių – kiekvienas knygų leidėjas ar prekiautojas privalėjo po vieną knygos egzempliorių neatlygintinai perduoti bibliotekai. Taip buvo sukauptas neįkainojamas knygų fondas, kuris iki Albrechto Brandenburgiečio gyvenimo pabaigos turėjo daugiau, kaip 9000 knygų. Rėmė ir pirmąją Prūsijoje H. Veinreicho spaustuvę.

Siekdamas platinti liuteronybę, Albrechtas pradėjo plačią liaudies švietimo programą – statė mokyklas, savo lėšomis leido mokyklinius vadovėlius, į šalį kvietė žymesnius reformacijos šalininkus, mokslininkus, mokytojus. Įsteigė pirmąją Karaliaučiaus gimnaziją.

1544 m. Karaliaučiaus universiteto (lot. Collegium Albertinum) įkūrimo iniciatorius. Tačiau 1548 m. jo pakviestas vienas iš liuteronybės pradininkų Andreas Ozianderis universitete subūrė religinę opoziciją Albrechtui, kuri tęsėsi net ir po Ozianderio mirties 1552 m.

Albrechtas prie savo dvaro įsteigė chorą, instrumentinį ansamblį, į kurį pakvietė žymiausius to meto Europos muzikantus. Jo iniciatyva buvo išleisti Prūsijos dainų dainynai. Netgi pats Albrechtas yra parašęs choralą „Tebūnie taip, kaip nori Dievas“.

Albrechtas ir Lietuva

Jo pakviesti iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės į Karaliaučių pasitraukė Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis ir kiti protestantai, vėliau tapę Mažosios Lietuvos kultūros veikėjais. Rūpinosi lietuvių ir prūsų evangelikų liuteronų kunigų rengimu, skyrė jiems 7 stipendijas.

Albrechto rūpesčiu ir lėšomis Martynas Mažvydas parengė ir Karaliaučiuje 1547 m. išleido pirmąją lietuvišką knyga „Katekizmas“, jo iniciatyva ir lėšomis išleisti 3 katekizmai prūsų kalba. Pirmojo katekizmo išleisti 2 skirtingi variantai, 1545 m. ir 1561 m. Dėl reformacijos Prūsijos viešajame gyvenime imta plačiau vartoti prūsų, lietuvių, lenkų kalbas. Albrechtas skyrė lėšų lietuviškoms parapijoms ir pradžios mokykloms Mažojoje Lietuvoje steigti, religinei literatūrai leisti. Rėmė reformaciją Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir Lenkijoje, čia stiprino savo įtaką.

Siekė tapti pusbrolio, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto regentu ar Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didžiuoju kunigaikščiu. Tuo tikslu 1546 m. pavasarį Albrechtas buvo atvykęs į Vilnių.^[1]

Literatūra

Johannes Voigt (Hrsg.): Briefwechsel der berühmtesten Gelehrten des Zeitalters der Reformation mit Herzog Albrecht von Preussen. Gebr. Bornträger, Königsberg 1841 Archyvuota kopija 2007-09-26 iš Wayback Machine projekto.;
Johannes Voigt (Hrsg.): Briefwechsel des Freiherrn Sigismund v. Herberstein mit dem Herzog Albrecht von Preussen. Wien 1856 Archyvuota kopija 2007-09-26 iš Wayback Machine projekto.;
Carl Alfred von Hase: Herzog Albrecht und sein Hofprediger. Brietkopf & Härtel, Leipzig 1879;
Johannes Rindfleisch: Herzog Albrecht von Hohenzollern, der letzte Hochmeister und die Reformation in Preussen. Danzig 1880;
Erich Joachim: Die Politik des letzten Hochmeisters in Preußen Albrecht von Brandenburg. 3 Teile. Hirzel, Leipzig 1892–1895 ;
Walther Hubatsch: Albrecht von Brandenburg-Ansbach. Deutschordens-Hochmeister und Herzog in Preußen 1490–1568. Heidelberg 1960;
Ruth Engelhardt: Artikel Albrecht von Preußen. In: Wolfgang Herbst (Hrsg.): Komponisten und Liederdichter des Evangelischen Gesangbuchs. Göttingen 1999;
Thomas Anselmino: Medizin und Pharmazie am Hofe Herzog Albrechts von Preußen (1490–1568). Heidelberg 2003;
Literatūra apie Albertą Brandenburgietį Vokietijos Nacionalinėje bibliotekoje^{[neveikianti nuoroda]}.

Šaltiniai

↑ Algirdas Matulevičius. Albrechtas Brandenburgietis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 289 psl.

Nuorodos

Prieš tai: Frydrichas Vetinas	Vokiečių ordino magistras 1511–1525	Po to: Valteris fon Kronbergas
Prieš tai: nebuvo	Prūsijos hercogas 1525–1568	Po to: Albrechtas Frydrichas Prūsas

[1] Algirdas Matulevičius. Albrechtas Brandenburgietis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 289 psl.

[1]