Antanas Miškinis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Antanas Miškinis
Miskinis.jpg
Gimė: 1905 m. vasario 11 d.
Juknėnai, Daugailių valsčius
Mirė: 1983 m. gruodžio 16 d. (78 metai)
Vilnius
Tėvas: Juozapas Miškinis
Motina: Monika Miškinienė
Sutuoktinis(-ė): Aleksandra Miškinienė
Vaikai:

Jolanta Miškinytė-Garjonienė

Veikla: poetas, vertėjas, pedagogas, spaudos ir radijo darbuotojas
Alma mater: 1934 m. Vytauto Didžiojo universitetas

Antanas Miškinis (1905 m. vasario 11 d. Juknėnuose, Daugailių valsčius – 1983 m. gruodžio 16 d. Vilniuje) – Lietuvos poetas, vertėjas, prozininkas, publicistas, modernaus neoromantizmo atstovas, rezistentas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Brolis Motiejus Miškinis. 1914 m. mokėsi Daugpilio realinėje gimnazijoje, 19211922 m. Zarasų progimnazijoje, 19231926 m. Kauno „Aušros“ gimnazijoje. 1934 m. Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą.

Gimtoji sodyba Juknėnuose

Nuo 1932 m. mokytojavo rusų gimnazijoje Kaune. Įsitraukė į literatūrinę veiklą: kelis kartus iš eilės buvo renkamas į Lietuvių rašytojų draugijos valdybą, buvo vienas laikraščio „Literatūros naujienos“ steigėjų. 19361940 m. Valstybės radiofono redaktorius. 19381948 m. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Kauno 5-oje gimnazijoje.

1941 m. kartu su Klemensu Bruniumi, Vytautu Stanevičiumi, Jonu Karučiu ir Zenonu Blynu rengė Lietuvių nacionalistų partijos programą. [1]

Nuo 1944 m. priklausė „Tauro“ partizanų apygardai, redagavo laikraštį „Laisvės žvalgas“. 1948 m. vasario mėn. suimtas, iki 1951 m. rudens kalintas Mordovijoje (Potmos, Javaso lageriuose), po to pervežtas į Kemerovo sritį (Olžeraso lagerį), dar po dvejų metų – į Omsko srities lagerius. 1956 m. rugpjūčio mėn. grįžo į Lietuvą, dirbo kūrybinį darbą: vertė knygas, rašė eilėraščius, poemas, atsiminimus. 1957 m. kovo mėn. „Tiesoje“ išspausdintu eilėraščiu ir 1959 m. viešu pareiškimu spaudoje atliko prievartinę atgailą. 1964 m. priimtas į LSSR rašytojų sąjungą. Palaidotas Antakalnio kapinėse. [2][3]

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

A. Miškinis pradėjo rašyti dar gimnazijoje. Pirmieji jo kūrinėliai (eilės ir polemikos) išspausdinti „Aušros“ gimnazijos laikraštėlyje „Skaidra“. Respublikinėje spaudoje pirmą eilėraštį išspausdino 1925 m. (savaitraštyje „Lietuvis“). 1928 m. išleido pirmąjį poezijos rinkinį „Balta paukštė“, kupiną patriotizmo ir jaunatviško entuziazmo. Kaip subrendęs ir savito veido poetas pasirodo antrajame poezijos rinkinyje „Varnos prie plento“ (1935 m.), už kurį gauna „Sakalo“ leidyklos premiją. Už poemų rinkinį „Keturi miestai“ 1938 m. poetui paskiriama „Spindulio“ premija. 1956 m. grįžęs iš tremties galėjo rašyti tik optimistinius eilėraščius apie sovietinę tikrovę arba apie gamtą. Šio laikotarpio poezijoje gimtasis kaimas vaizduojamas kaip vienintelė pasaulyje vieta, kur dar žmogus gali būti laimingas.

Antanas Miškinis savo mąstymu, temomis ir žodynu laikomas artimiausias lietuviškos pasaulėjautos tipui iš visų neoromantikų. A. Miškinis grožėjosi liaudies kūryba ir laikė ją meno pagrindu. Jo poezija – tai modernaus meno ir liaudies kūrybos sintezė. Jis siekė susieti moderniąją lyriką su liaudies daina. A. Miškinio poezijai būdinga dainiškojo stiliaus tradicija: eilėraštis artimas liaudies dainai savo forma, ritmu, intonacija. Eilėraščiuose jaučiamas giesmės, liaudies dainos skambėjimas, derinamos iš liaudies dainų perimtos svaiginančio jausmo ekstazės su graudžiomis intonacijomis, suteikiančios pasakojimui nuoširdumą. A. Miškinis poeziją suvokė kaip dainą, jam buvo svarbus poetinio žodžio ir melodijos ryšys.

Bendradarbiavo leidiniuose „Akademikas“, „Ateitis“, „Gaisai“, „Į Laisvę“, „Jaunoji karta“, „Kalba Vilnius“, „Karys“, „Kultūros barai“, „Kūryba“, „Lietuva“, „Lietuvis“, „Lietuvos aidas“, „Literatūra ir menas“, „Literatūros naujienos“, „Moksleivis“, „Mūsų dienos“, „Mūsų kalba“, „Naujoji Romuva“, „Naujoji sodyba“, „Nemunas“, „Pasaulio lietuvis“, „Pergalė“, „Šviesos keliai“, „Trimitas“, „Ūkininko patarėjas“, „Vairas“, „Vapsva“, „Vėpla“, „Žiburėlis“, „Židinys“ ir kt. Pasirašinėjo slapyvardžiais A. M., A. Rugsėjis, Argus, J. G., J. Giria, Jonas Giria, Kazys Kvartūkas, J. Zadavainis, Regina Zagarytė, Stasys Skripka.

Išvertė V. Vitmeno, A. Puškino, M. Lermontovo, J. Slovackio, J. Tuvimo, V. Bronevskio kūrinių, V. Šekspyro dramų. Parašė straipsnių apie Joną Aistį, Juozą Baltušį, Joną Biliūną, Kazį Binkį, Augustiną Gricių, Vincą Kudirką, Maironį, Vytautą Montvilą, Salomėją Nėrį, Balį Sruogą, Teofilį Tilvytį, Petrą Vaičiūną, Vaižgantą, Motiejų Valančių, Antaną Vienažindį.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Balta paukštė: eilėraščiai. – Kaunas, 1928. – 64 p.
  • Varnos prie plento: eilėraščiai. – Kaunas: Sakalas, 1935. – 127 p.
  • Keturi miestai: 6 poemos apie Lietuvą. – Kaunas: Sakalas, 1938. – 157 p.
  • Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960. – 217 p.
  • Arti prie žemės: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1965. – 142 p.: iliustr.
  • Svajonė ir maištas: devynių giesmių lyrinė poema apie Julių Janonį (dail. Laima Ramonienė). – Vilnius: Vaga, 1967. – 72 p.: iliustr.
  • Poezija: rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1970. – 2 kn.
  • Dienoraštis, 1965–1971: devintoji poezijos knyga. – Vilnius: Vaga, 1972. – 127 p.
  • Iš drobių rašto: rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1975. – 246 p.: iliustr.
  • Žaliaduonių gegužė: pasakojimai. – Vilnius: Vaga, 1977. – 274 p.
  • Ant Ligajo ežero krašto: poezija. – Vilnius: Vaga, 1980. – 406 p.
  • Klevai prie kelio: eilėraščiai (dail. Antanas Kučas). – Vilnius: Vaga, 1982. – 158 p.
  • Po saulės klevais: eilėraščiai (sud. Justinas Kubilius). – Vilnius: Vyturys, 1986. – 166 p.
  • Sulaužyti kryžiai: eilėraščiai, laiškai (sud. Vytautas Jakelaitis, iliustr. Romas Orentas). – Vilnius: Vaga, 1989. – 301 p. – ISBN 5-415-00636-2
  • Sidabro nuotrupa: eilėraščiai (sud. Rita Tūtlytė). – Kaunas: Šviesa, 1994. – 149 p. – ISBN 5-430-01918-6
  • Rinktiniai raštai / Antanas Miškinis (sud. Rita Tūtlytė). – Vilnius: Vaga, 1991–1996. – 3 t.
  • 100 eilėraščių (sud. Regina Katinaitė-Lumpickienė). – Utena: Kintava, 2005. – 108 p. – ISBN 9955-525-31-2
  • Varnos prie plento: eilėraščiai (fotogr. leidimas, orig. 1935 m.). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 127 p. – ISBN 9986-39-389-2
  • Žaliaduonių gegužė: pasakojimai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 261 p. – ISBN 9986-39-404-X
  • Poezija / Antanas Miškinis (sud. Agnė Iešmantaitė). – Vilnius: Žaltvykslė, 2005. – 86 p. – ISBN 9986-06-103-2
  • Lietuvių poetai neoromantikai: Salomėja Nėris, Jonas Aistis, Bernardas Brazdžionis, Antanas Miškinis: skaitiniai (sud. Agnė Iešmantaitė). – Vilnius: Žaltvykslė, 2006. – 280 p. – ISBN 9986-06-192-X

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

A. Miškinio premijos laureatų sąrašas Juknėnuose
  • 1986 m. Vilniuje, Antakalnio g. 8, atidengta paminklinė lenta, pastatytas antkapinis paminklas
  • 1986 m. Miškinių buvusios sodybos Juknėnuose klėtelėje įkurta Antano ir Motiejaus Miškinių gyvenimo ir kūrybos ekspozicija [4]
  • 1995 m. Utenos viešoji biblioteka pavadinta Antano ir Motiejaus Miškinių vardu
  • Utenos rajono savivaldybės tarybos sprendimu nuo 2003 m. teikiama Antano Miškinio literatūrinė premija. 2004 m. įsteigta mažoji premija už moksleivių poeziją [5]
  • 2005 m. išleistas kompaktinis diskas „Poetui Antanui Miškiniui – 100“
  • 2011 m. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi A. Miškinio kūrybos rankraščiai pripažinti nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektais ir įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą [6]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Antanas Miškinis: monografija (sud. Rita Tūtlytė). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997. – 238 p.: iliustr. – ISBN 9986-39-029-X
  • Iš dainingosios Aukštaitijos: atsiminimai apie Antaną Miškinį (sud. Vytautas Kaziela). – Utena: Kamonada, 2008. – 61 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-9989-5-2

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikicitatos