Biblija

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Biblija (gr. βιβλία – „knygos“) – krikščionių šventasis raštas, jų taip pat vadinamas Dievo Žodžiu arba Šventuoju Raštu, įvairių autorių raštų rinkinys, religinės dogmatikos ir pamaldų pagrindas, sudarantis žydų tikėjimo pagrindą. Dalis Biblijos (Senasis Testamentas) yra kilęs iš judėjų religijos, todėl taip pat yra žydų šventoji knyga.

Biblija iš pradžių vadinti įvairių redakcijų „knygų“ (graikiškai biblia) rinkiniai iš Palestinos ir Artimųjų Rytų regiono, sukurti maždaug 1200 metų laikotarpiu ir kanonizuoti judėjų bei krikščionių. Knygos parašytos įvairiausiomis kultūrinėmis ir istorinėmis aplinkybėmis, gana nevienodu stiliumi ir skirtingomis kalbomis. Skeptikai mano, kad kai kurios istorijos, pvz., apie Pasaulio tvaną, yra paremtos šumerų mitu, kuris minimas prieš 2 tūkstančius metų iki Biblijos parašymo. Tiesa, nėra aišku, kuria versija galėjo remtis Biblijos autoriai, kadangi egzistuoja dar bent trys šio mito versijos (šumerų, akadų ir babiloniečių) iki Biblijos.

Biblijos struktūra

Šiais laikais Biblija paprastai vadinamos dvi nevienodos apimties knygos:

Judėjai šventu pripažįsta tik pirmąją Biblijos dalį – Senąjį Testamentą, krikščionys ir antrąją dalį – Naująjį Testamentą.

Tanachas – taip žydai vadina Senąjį Testamentą – yra judaizmo šventasis raštas. Jame jaučiama tautos istorija ir religinė mintis, duoti įvairūs pamokymai ir įstatymai. Parašytas hebrajų ir aramėjų kalbomis.

Naujasis Testamentas – tai 27 krikščionių veikalai parašyti I a. tuo metu vartota graikų kalba, dauguma jų labai trumpi. Šią knygą sudaro 4 Evangelijos, skirtingais aspektais nušviečiančios Jėzaus gyvenimą ir mokymą, kartu su Apaštalų darbais (parašytais tuo pačių stiliumi - galbūt ir to paties autoriaus - kaip ir Luko Evangelija) – juose pasakojama apie pirmuosius 30 krikščionių Bažnyčios gyvavimo metų. Taip pat – 13 Apaštalo Pauliaus laiškų, kurie buvo parašyti įvairioms bažnyčioms ir asmenims; 8 kitų pirmųjų krikščionių vadovų laiškai; galiausiai Apreiškimas Jonui – regėjimų knyga, sukurta žydų apokaliptinės literatūros pavyzdžiu.

Lietuviška Biblija

Biblijos fragmentai į lietuvių kalbą turėjo būti pradėti versti po Lietuvos krikšto (be jų neįsivaizduojama pati christianizacija).^[1] Remiantis amžininkų pasakojimais, pirmasis Bibliją į lietuvių kalbą vertė Stanislovas Rapolionis, tačiau jo vertimas neišliko. Biblija pradėta versti iš liuteroniško varianto. Pirmieji Šventojo Rašto vertimai ^[2] buvo padaryti pačioje pirmojoje lietuviškoje knygoje – Martyno Mažvydo „Katekizme“. Jame išverstos dvi psalmės, taip pat Naujojo Testamento fragmentai. 1579 m. Baltramiejus Vilentas lietuviškai pirmasis išleido evangelijas. Pirmasis visą Bibliją į lietuvių kalbą 1579–1590 m. išvertė liuteronų kunigas Jonas Bretkūnas (1536–1602). Pirmieji katalikiški vertimai padaryti M. Daukšos „Katekizme“ (1595 m.) ir „Postilėje“ (1599 m.), reformatų – 1598 m. M. Petkevičiaus „Katekizme“. Visas Šventasis Raštas lietuviškai pradėtas leisti 1657–1659 m. Londone (reformatų kunigo S. B. Chilinskio vertimas), tačiau leidimas nebaigtas.

1735 m. Karaliaučiuje išleistas bendras reformatų ir liuteronų Biblijos vertimas, pavadintas dr. Jono Jokūbo Kvanto (1686–1772 m.) vertimu. Jį rengiant prisidėjo J. Berentas, K. Milkus. Vėliau jis buvo ne kartą tobulinamas: 1755 m. pasirodė A. Šimelpenigio suredaguotas antras leidimas, 1816 m. ir 1824 m. L. Rėzos perredaguoti trečias ir ketvirtas leidimai. 1853 m. ir 1865 m. išleisti F. Kuršaičio leidimai. Ir vėliau, net iki XX a. vidurio protestantų Biblija, išleista Vokietijoje ar Anglijoje buvo laikoma Rėzos ir Kuršaičio išversta.

1911–1937 m. šešiais tomais išleistas arkivyskupo dr. Juozapo Skvirecko (1873–1959) Biblijos vertimas.

1961 m. Britų ir užsienio kraštų Biblijos draugija Londone išleido lietuvių teologo, filosofo, profesoriaus Algirdo Jurėno išverstą Naująjį Testamentą (iš graikų kalbos) ir psalmes (iš hebrajų kalbos). Šį leidinį, pasižymintį vertimo tikslumu, spausdina įvairios Vakarų krikščioniškos organizacijos. Jis yra plačiai paplitęs ir Lietuvoje. 1996 m. išleista kita šio Naujojo Testamento redakcija. 2000 m. išleido viso Šventojo Rašto vertimą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų.

1972 m. Lietuvoje išleistas kun. Česlovo Kavaliausko parengtas Naujojo Testamento vertimas, kuris dabar naudojamas beveik visuose Biblijos leidimuose lietuvių kalba.

Pasinaudojus metodistų kunigo Kosto Burbulio (1903–2001 m.) Biblijos vertimu, 1996 m. buvo išleistas „Tikėjimo žodžio“ Biblijos leidimas. 2010 m. dienos šviesą išvydo jau šeštasis paredaguotas šios Biblijos leidimas.

1998 m. Lietuvos vyskupų konferencija išleido Šventąjį Raštą, sudarytą iš skirtingų vertimų – A. Rubšio Senojo Testamento vertimas buvo sujungtas su Č. Kavaliausko Naujojo Testamento vertimu. Tokiu pat pagrindu 1999 m. Lietuvos Biblijos draugijos paredaguotas buvo išleistas pirmasis ekumeninis lietuviškas Šventojo Rašto leidimas. Šiuo metu jis plačiai naudojamas katalikų ir protestantų tarpe.

2000 m. išleistas liuteronų kunigo dr. A. Jurėno verstas visas Šventasis Raštas, kuris pasižymėjo pažodiniu vertimu.