Fašizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Benitas Musolinis – fašizmo ideologas, pradininkas.

Fašizmas (itališkai fascismo) – politinė ideologija, masių judėjimai ir režimai, įsigalėję tarpukario Europoje (Italijoje, Vokietijoje ir kitur). Po Antrojo pasaulinio karo ideologija buvo sukompromituota ir „fašizmo“ terminas naudojamas siekiant pažeminti asmenis ar judėjimus, dažnai nieko bendro neturinčius su fašizmu. Pirmuoju fašistiniu judėjimu buvo dešiniosios pakraipos autoritarinis politinis judėjimas, kuris nuo 1922 m. iki 1943 m. valdė Italiją, vadovaujant Benito Musoliniui;

Ideologiniai bruožai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skirtingose šalyse veikiantys fašistiniai judėjimai skyrėsi savo ideologiniais pagrindais. Pavyzdžiui, A. Hitlerio Vokietijoje propaguotas antisemitizmas buvo iš pradžių neįtvirtintas B. Musolinio Italijoje. Fašistinius judėjimus vienijo grupė bruožų, kuriuos judėjimai viešai pripažindavo ir tarp kurių buvo:[1]

Kelių šių bruožų buvimas politinėje ideologijoje nėra pakankamas nusakyti ją „fašistine“. Taipogi, tuos pačius bruožus skirtingi fašistiniai judėjimai suprasdavo skirtingai. Ryškus skirtumas yra tarp fašistų ir nacistų požiūrio į žydus.

Itališkasis fašizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Italijoje fašistų politinis judėjimas susiformavo 1920-23 m., vadovaujant Benito Musoliniui. Benito Musolinis su savo bendraminčiais kritikavo silpną liberalų vyriausybę, socialistus, vėliau pradėjo kovą dėl valdžios. Fašistai pasiekė, kad 1922 m. spalio 29 d. Italijos karalius pavestų Musoliniui sudaryti vyriausybę. Gyvavo iki 1945 m. (Antrojo pasaulinio karo pabaigos).

Pavadinimas kilo iš Musolinio grupuotės, pasivadinusios Fasci di combattimento. Fasci reiškė Senovės Romoje naudotą valdžios simbolį.

Fašizmas artimas nacionalizmui, remiasi socialdarvinizmu, linkęs iškelti tam tikrą žmonių grupę – tautą. Tauta realizuojasi per valstybę, dėl to valstybės vaidmuo taip pat sureikšminamas. Valstybė fašizmui – vientisas organizmas, pagrįstas vientisa tauta. Tautos sureikšminimas pereina į agresyvų nacionalizmą. Šalia tautos ir valstybės fašizmui būdingas trečio elemento – vado, elitinės asmenybės – sureikšminimas. Lyderis prisiima atsakomybę, todėl kiti turi aklai vykdyti jo įsakymus. Ekonomika ir visuomeninis gyvenimas organizuojamas korporaciniu principu.

Fašizmo idėjų paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ispanijoje po teisėto demokratinio socialdemokratinių jėgų atėjimo į valdžią rinkimų keliu 1936 m. prasidėjo dešiniųjų nacionalistinių jėgų maištas, perėjęs į pilietinį karą, daugiau ar mažiau atvirą užsienio valstybių – hitlerinės Vokietijos, fašistinės Italijos, TSRS karinį kišimąsi, pasibaigęs kairiųjų jėgų pralaimėjimu ir generalisimo Franco įsitvirtinimu valdžioje daugeliui dešimtmečių. Kai kurie istorikai ir autoritarinį prezidento Antano Smetonos, simpatizavusio Mussolini idėjoms, valdymo periodą linkę vadinti fašistiniu, tačiau, šiam režimui nebuvo būdingas Lietuvių tautinio išskirtinumo akcentavimas, represijos prieš kitaminčius, lyginant su aplinkiniais kraštais buvo menkokos, užsienio politika, ir norint, negalėjo tapti agresyvia, o opozicionieriams buvo palikta tam tikra veikimo laisvė. Dėl šių priežasčių A. Smetonos režimas laikytinas autoritariniu, tačiau besiskiriančiu nuo fašizmo.

Fašizmo nusikaltimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aušvico koncentracijos stovyklos krematriumas
Karių, žuvusių II pasauliniame kare, kapinės

Fašistinės Italijos armija dalyvavo II pasauliniame kare ir Rytų fronte kaip hitlerinės Vokietijos sąjungininkė. Fašizmo bei jam giminingo nacizmo aukomis tapo milijonai įvairių tautybių gyventojų – skaičiuojama apie 50 mln. Išskirtinis tautinės neapykantos ir pigios politinės konjunktūros padiktuotas reiškinys – holokaustas.

Pasipriešinimas fašizmui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

 Ambox scales.svg  Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).

Nusikaltėliška karinga fašistinė ideologija sukėlė ne tik II pasaulinį, pasmerkusį pražūčiai milijonus piliečių, karą, bet ir atitinkamą pasipriešinimą. Geopolitiniame lygmenyje, TSRS susilaukė vakarų Sąjungininkų paramos ir II fronto atidarymo, pasibaigusiu hitlerinio bloko sutriuškinimu 1945 m. Prieš fašizmą priešinosi tiek valstybių koalicija, tiek ir pavieniai asmenys, bei pogrindinės antifašistinės organizacijos (surengusios net atentatą prieš Hitlerį), kurių daugelio veikla pasibaigė tragiškai.

Kita vertus, pasitaiko žmonių, daugiausia priklausantys jaunimo sluoksniams, kurie dėl įvairių priežasčių simpatizuoja fašizmui ir buriasi į neonacistinius sambūrius bei organizacijas. Daugelyje valstybių, tarp jų ir Lietuvoje, tautinės neapykantos, karo kurstymas yra persekiojamas įstatymu, tad šitokios grupuotės balansuoja ant teisėtumo ribos. Vokietijoje menki neonacių išpuoliai – manifestacijos, sukelia dešimteriopai didesnes, tūkstantines protesto akcijas.

Asmenybės, organizacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Fašizmo ar su fašizmu susijusios svarbiausios asmenybės:[2]

Organizacijos:[3]

Požiūriai į fašizmą, vertinimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Marksistai pabrėžė fašizmo ryšį su kapitalizmu ir smulkiaja buržuazija. Pasak Komunistų Internacionalo 1935 m. suformuoto pareiškimo: „Fašistinė valdžia yra pačių reakcingiausių, pačių šovinistiškiausių ir pačių imperialistiškiausių finansinio kapitalizmo elementų atvira, teroristinė diktatūra“.[4] Kominterno nuomone, intensyvėjant darbininkų judėjimams dėl savo teisių, kapitalistai griebsis teroro tam, kad apsaugotų savo nuosavybę, tačiau įprasta diktatūra tam buvo nepajėgi, todėl kapitalistai pasitelkė fašizmą, kad sunaikintų socializmą.[5] Pasak kominterno, fašizmas rėmėsi smulkiaja buržuazija, kuri, nors ir nebuvo palanki stambiesiems kapitalistams, tačiau buvo paveikta fašistinių pažadų apsaugoti nuosavybę nuo socialistų.

Vėberininkų požiūriu, fašizmas kilo dėl perdėtai didelės įtakos, kurią visuomenėse turėjo senųjų socialinių santvarkų valdančiųjų klasių atstovai: stambieji žemvaldžiai Rytų Vokietijoje ir Po slėnyje Italijoje, latifundininkai Ispanijoje ir karinė aristokratija Japonijoje. Kadangi šiose šalyse neįvyko visavertės buržuazinės liberaliosios revoliucijos, todėl senųjų santvarkų atstovai išsaugojo įtaką ir rėmė nacionalistinius judėjimus, kad apsaugotų savo interesus, skatino reakcingas ideologijas ir pasipriešinimą socializmui. Tokiu būdu fašizmas jiems tarnavo kaip antimodernistinė ideologija, kuri juos suvienijo su smulkiaja buržuazija ir valstietija, sluoksniais, taip pat reakcingai nusiteikusiais modernizmo atžvilgiu.[6]

Ernst Nolte apibūdino fašizmą „pasipriešinimu transcendencijai“. Šioje vietoje „transcendencija“ suprantama dvilypiai: žmogaus siekis progresuoti, emancipuotis („praktinė transcendencija“) ir siekis išsaugoti išganymo idėją per tikėjimą Dievu ir anapusiniu pasauliu („teorinė transcendencija“). Tokiu būdu E. Noltė vertino fašizmą ir kaip antimodernistinį, ir kaip antitradicionalistinį judėjimą. E. Noltė vertino fašizmą kaip charakteringą tarpukario Europos epochos reiškinį, visų pirma atmetantį komunizmą, tačiau keliantį pavojų ir buržuazijai.[7]

Roger Griffin tvirtino, kad fašizmas geriausiai suprantamas kaip „politinės ideologijos rūšis, kurios mitinis pagrindas savo įvairiais pavidalais yra palingenetinė populistinio ultranacionalizmo forma“. Šioje vietoje „palingenetinis“ supratamas kaip atsinaujinimas, tad fašizmas yra nacionalizmo forma, apibūdinanti naciją dekadentinėje būsenoje ir reikalaujanti atsinaujinimo nacionalistinės revoliucijos keliu.[8]

Pasak Emilio Gentile, fašistinė ideologija atitiko sekuliariąją religiją. Pasak jo, modernizmas naikino tradicinę religiją, kartu nuvertindamas žmogaus siekį tikėti. Fašizmas šį siekį patenkino sakralizuodamas partiją, valstybę ir lyderį. Tokiu būdu fašizmas įvedė savus savotiškus ritualus, kanoninius tekstus ir dvasininkus bei siekė sukurti „fašistinį žmogų“, kuris būtų atsidavęs fašizmui.[9]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Passmore, Kevin. Fascism: A Very Short Introduction. OUP Oxford, 2014
  2. Zander, Patrick G. The Rise of Fascism: History, Documents, and Key Questions. ABC-CLIO, 2016, p. ix
  3. Zander, Patrick G. The Rise of Fascism: History, Documents, and Key Questions. ABC-CLIO, 2016, p. x
  4. Passmore, Kevin. Fascism: A Very Short Introduction. OUP Oxford, 2014, p. 7
  5. Passmore, Kevin. Fascism: A Very Short Introduction. OUP Oxford, 2014, p. 8
  6. Passmore, Kevin. Fascism: A Very Short Introduction. OUP Oxford, 2014, p. 9
  7. Kershaw, Ian. The Nazi Dictatorship: Problems and Perspectives of Interpretation. Bloomsbury Publishing, 2015, p. 35
  8. Renton, Dave. Fascism: Theory and Practice. Pluto Press, 1999, p. 22
  9. Passmore, Kevin. Fascism: A Very Short Introduction. OUP Oxford, 2014, p. 9

Vikiteka