Jonas Aistis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jonas Aistis
Jonas Aistis. Piešinys.jpg
Poeto Jono Aisčio portretas
Gimė: 1904 m. liepos 7 d.
Kampiškės, Panemunės valsčius, Kauno apskritis
Mirė: 1973 m. birželio 13 d. (68 metai)
Vašingtone
Tėvai: Kazimieras Aleksandravičius
Marijona Razulevičiūtė
Veikla: lietuvių lyrikas, eseistas
Alma mater: VDU, 1936 m. Grenoblio universitetas

Jonas Aistis-Aleksandravičius (1904 m. liepos 7 d. Kampiškėse, Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje1973 m. birželio 13 d. Vašingtone, 2000 m. birželio 29 d. perlaidotas Rumšiškių kapinėse) – lietuvių lyrikas, eseistas.

Poeto Jono Aisčio muziejus Rumšiškėse

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė 1904 m. liepos 7 d. Kampiškėse, netoli Rumšiškių, tuometinėje Kauno apskrityje. Augo kalvio šeimoje.

Mokėsi Rumšiškių pradžios mokykloje, vėliau Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Rumšiškių mokytojų buvo vertinamas kaip gabus vaikas, tačiau gimnazijos mokslus krimto gana sunkiai (trečioje klasėje net buvo paliktas antriems metams).

1927 m. įstojo į Kauno universitetą studijuoti lituanistikos, tuo pat metu dirbo raštininku Žemės banke. Studijavo iki 1932 m.

1926 m. „Ateities“ žurnale išspausdino pirmąjį eilėraštį „Gegutėlė“. Pirmuosius poetinius bandymus palaikė Jono klasės draugai - būsimasis „Pjūvio“ redaktorius Petras Juodelis ir Antanas Miškinis. Poeto eilėraščius gerai įvertino ir Kazys Binkis. Tai buvo didelis padrąsinimas droviam, užsisklendusiam jaunuoliui.

1936 m. poetui skiriama Švietimo ministerijos stipendija ir jis išvyksta į Prancūziją, Grenobilio universitetą studijuoti prancūzų kalbos ir literatūros. Nuo to laiko į Lietuvą jis nebegrįžo.

Prancūzijoje uoliai kibo į mokslus, 1940 m. gavo Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos stipendiją tęsti studijas, 1944 m. apgynė disertaciją „Lingvistinis etiudas apie Evangelijos tekstų vertimus į senąją provansalų kalbą“. Kurį laiką dirbo Nicos archyve, Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje.

Kryžius poeto sodybos vietoje (aut. L.Juozonis, V. Markevičius)

Iki 1940 m. pasirašinėjo kaip Kossu-Aleksandravičius, Aleksandriškis, Kuosa-Aleksandriškis, nuo 1952 m. oficiali pavardė Aistis.

1946 m. persikėlė gyventi į JAV. Iš pradžių dirbo Marianapolio kolegijoje, dėstė lietuvių, prancūzų ir ispanų kalbas. 1952 m. persikėlė į Niujorką ir dirbo Laisvosios Europos komitete, rengė okupuotos Lietuvos laikraščių ir knygų analitines apžvalgas. Nuo 1958 m. dirbo JAV Kongreso bibliotekoje Vašingtone.

1973 m. birželio 13 d. mirė Vašingtone.

2000 m. birželio 29 d. perlaidotas Rumšiškių kapinėse.

1994 m. minint 90-ąsias poeto gimimo metines Rumšiškėse pastatytas paminklinis biustas.

1997 m. atidarytas poeto vardo muziejus Rumšiškėse.

2004 m. švenčiant 100-ąsias poeto gimimo metines sugrąžino Jono Aisčio literatūros premija (buvo įsteigta sovietmečiu). Ji skiriama už Jono Aisčio kūrybos tyrinėjimą ir sklaidą, už aistiškos lyrizmo dvasios puoselėjimą poetinėje kūryboje.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Akcentavo neoromantikų kartos idealus. Vėlyvojoje kūryboje daug dėmesio skyrė Lietuvai ir lietuvybei.
Eleginio, melodingo eilėraščio kūrėjas.

Populiariausias savo kartos lietuvių poetas: besimokantis jaunimas atmintinai mokėjo kone visą jo kūrybą.

Aisčio eleginių eilėraščių subjektas – nusivylęs, pavargęs žmogus, pasmerktas pralaimėti.
Poetas rėmėsi romantizmo atgaivinta katarsio teorija: lyrika gimsta iš kančios, liūdesys ir grožis – neatskiriamos lyrikos vertės sąvokos („Daina graudyn ir įstabyn“).

Poetinį išgyvenimą, vaizdinę medžiagą ir kompoziciją sieti su judriu vidiniu muzikalumu – esminis Aisčio kūrybos principas. Aisčio eilėraštis – pustonių ir punktyrinių linijų žaismė, subtiliai derinanti gamtos vaizdo detalę su emociniu šūksniu, elegišką deminutyvą su ritmikos pianissimo, ištirpydama garsų sraute fizinius žodžio kontūrus. Žmogaus ir gamtos paralelizmą, būdingą lietuvių lyrikai, Aistis glaudžia į kanoniškas soneto ir rondo formas, nusižiūrėtas iš prancūzų senosios poezijos.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eilėraščių rinkiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Eilėraščiai (1932),
  • Imago mortis (1934),
  • Intymios giesmės (1935),
  • Užgesę chimeros akys (1937, Valstybinė premija),
  • Be tėvynės brangios (1942),
  • Nemuno ilgesys (1947),
  • Sesuo buitis (1951),
  • Kristaliniam karste (1958);

Kita[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikicitatos

Wikiquote logo

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka