Lietuvių liaudies architektūra

Lietuvių liaudies architektūra – lietuvių liaudies kultūros sudedamoji dalis, viena iš pasaulio architektūros formų, paplitusi lietuvių valstiečių tarpe. Ji buvo kuriama neprofesionalių žmonių ir tuo skyrėsi nuo tuo pat metu Lietuvoje kuriamos profesionaliosios architektūros, atsispindinčios miestų, dvarų ir bažnytinėje kultūrose. Liaudies architektūra egzistavo iki XX a., o šiuo metu šios architektūros formos yra nunykę arba transformavęsi. Lietuvos liaudies architektūra priskiriama Šiaurės rytų ir Vidurio Europos arealui.

Sandara ir raida

Sąspara

Medžiagos

Dėl gamtos sąlygų lietuvių liaudies architektūra yra išimtinai medinė, ir tuo ji yra panaši į gretimų slavų, germanų tautų architektūrą, paplitusią šiaurinėje Europos dalyje. Gausūs miškai ir akmenų trūkumas labai apribojo mūrinės architektūros galimybes: mūras naudotas tik pavieniais atvejais ir tik tam tikroms pastato dalims (pamatams, kaminui). Be to, medis buvo naudojamas ne tik sienoms, bet ir sutvirtinimo detalėms, kadangi metaliniai daiktai buvo brangūs ir sunkiai įgyjami.

Architektūros pobūdį nulėmė ir labai ilgai išlikę primityvūs įrankiai, tarp kurių pagrindiniai buvo kirvis ir kaltas. Pjūklas Lietuvą pasiekė tik XVIII a., bet dar XIX a. daugybė pastatų buvo statomi be jo. Tai nulėmė, kad lentos buvo praktiškai neįmanomos, ir viską stengtasi konstruoti iš rąstų. Tik vėlyvuoju laikotarpiu lentos naudotos kaip puošybinis elementas.

Rąstai iš pradžių buvo apvalūs, paprasčiausi nužievinti kamienai, jungiami sąsparomis, vėliau naudojami tašyti, t. y. kvadratinio perimetro rąstai.

Stogo formos

Primityvi klėtis Žemaitijoje

Troba

Pirkia

Gryčia

Rūmas su gonkomis

Klėtis su čiukuriniu stogu

Lietuvoje yra didelė stogų formų įvairovė. Čia priskaičiuojami 6 pagrindiniai stogų tipai (pvz., rusų liaudies architektūroje paplitę tik 2):

• Keturšlaičiai stogai, kur dvi ilgosios stogo plokštumos yra trapecijos formos, o trumposios – trikampio. Tai – seniausias stogo tipas;
• Stogai su čiukuru – stogo galuose atsirado trikampės angos čiukurai, skirtos dūmams išleisti iš namo;
• Stogai su langu – atsiradus kaminui, čiukuras yra nebereikalingas, todėl čiukuro anga padidinama ir įrengiamas trikampis langas, skirtas palėpei apšviesti;
• Nusklembtas stogas – artimas dvišlaičiui, tik galiniai kampai daromi nuožulnūs. Jie daugiausia paplito Mažojoje Lietuvoje, tačiau vėliau tapo populiariausia stogo forma Lietuvoje;
• Nusklembtas stogas su čiukuru – ankstesniojo tipo variacija;
• Dvišlaitis stogas – vėlyviausia stogo forma. Tokio tipo namai buvo labai sunkiai statomi iš rąstų, nes reikalingas trikampis frontonas. Todėl galėjo atsirasti tik tada, kai atsirado galimybės daryti lentas ir karkasines konstrukcijas.

Tradiciškai stogas buvo dengiamas šiaudais, nendrėmis, malksnomis. Suvalkijoje, dėl Vokietijos įtakos, paplito čerpės, kurios naudotos pasiturinčių ūkininkų. TSRS laikais labai daug liaudies architektūros buvo perdengta šiferiu.

Architektūros formos

Gyvenamųjų pastatų tipai

Viena seniausių lietuvių liaudies architektūroje pasitaikanti forma buvo klėtis, iš pradžių tikriausiai naudojama iš gyvenimui, bet vėliau – tik kaip sandėlis. Ją dažniausiai sudarydavo viena keturkampė patalpa, prieš kurią neretai buvo surenčiamas ir prieklėtis. Vėlyvesniais laikais klėties prototipas vystėsi keletu krypčių, ir skirtinguose regionuose įgaudavo skirtingas formas.

Žemaitijoje klėtis išsivystė į primityviausią namo formą – numą. Šis statinys turėjo vieną patalpą, prie kurios buvo prijungiamas numogalis gyvuliams laikyti, kamarėlė (miegamasis). Prieš numą būdavo išorinė patalpa liepys, kurioje valgydavo ir leisdavo laiką karštuoju metų laiku. Iš numo išsivystė troba – vienas sudėtingiausių ir didžiausių lietuvių liaudies architektūros tipų, turintis ypač sudėtingą planą. Jo centre būdavo mūrinis kaminas, skirtas produktams laikyti, kuris skirdavo „gerąją trobą“ nuo kitų patalpų: alkieriuko, kamaraitės, priešinės ir lunginės.

Aukštaitijoje primityviausia namo forma buvo pirkia, neretai turinti tik vieną patalpą. Ši primityviausia forma ilgą laiką išsaugota Dzūkijoje, kur sunkiausiai pasiekė išorinės įtakos. Tolesnis aukštaičių pastatų vystymosi etapas buvo gryčia, kuri be pagrindinės taip pat vadinamos patalpos turėdavo ir kitų patalpų: pirmiausia priemenę (įėjimo patalpa), kartais kamarą, seklyčią. Sudėtingiausias aukštaičių gyvenamasis pastatas vadinosi rūmas, kuris dar turėjo kaminą, gonkas. Suvalkietiškas gryčios variantas buvo vadinamas stuba.

Visoje Lietuvoje paplito gonkos – išoriniai priestatai prie gyvenamojo namo, naudotos kaip veranda. Namai dažnai turėdavo vieną ar dvi gonkas prie kiekvieno įėjimo, todėl atsirasdavo ir kryžminio plano pastatų.

Ūkinių pastatų tipai

Be gyvenamųjų namų, liaudies architektūrai priklausė daugybė ūkinių pastatų ir kitų statinių, kurie visi kartu sudarydavo sodybos kompleksą.

• Klėtis ir svirnas- ilgainiui iš primityvaus gyvenamojo namo išsivystė į sandėlį, skirtą grūdams, audiniams, maistui laikyti. Turtinguose namuose klėtis buvo statoma kelių patalpų. Neretai klėtis naudota ir kaip tarnų gyvenamieji kambariai;
• Daržinė – statinys, skirtas šienui, javams sukrauti;
• Tvartas – pastatas gyvuliams laikyti. Dažniausiai statyti ilgi, masyvūs;
• Kluonas ir klojimas – pastatai nupjautiems javams laikyti ir kulti. Jie turėdavo centrinę dalį (grendymą) ir šalines.
• Jauja – pastatas javams, linams džiovinti;
• Ledainė – pastatas, dažniausiai įleistas į žemę, skirtas gendantiems produktams laikyti;
• Išvietė – lauko tualetas;
• Pirtis – pastatas, skirtas maudymuisi, švarinimuisi. Jo viduje dažniausiai buvo įrengiama garinė pirtis, kuomet ant įkaitintų akmenų pildavo vandenį;
• Šulinys – įrenginys, skirtas vandeniui semti;

Sodybos pastatai neretai dalindavo visą teritoriją į kelis kiemus, tarp kurių išskiriami gerasis, ūkinis ir pan. Dalis sklypo (dažniausiai prie tvarto) buvo naudojama kaip diendaržis gyvuliams suleisti. Didžiausios sodybos teritorijos buvo paplitę Žemaitijoje, kur tradiciškai gyventa vienkiemiuose. Tuo tarpu Aukštaitijoje dėl valakų reformos buvo daugiau paplitę gatviniai kaimai, o sklypai buvo ilgi ir siauri.

Puošyba

Vėjalentės ir lėkiai

Svirno durų puošyba

Lietuvių liaudies architektūroje naudoti ir gana įvairūs puošybos elementai, kurių įvairovė išaugo XIX a., atsiradus galimybei gaminti lentas ir jas profiliuoti. Pastebima tendencija, kad puošybos elementai labiausiai išplito rytiniuose Lietuvos regionuose, t. y. Aukštaitijoje, kur buvo stipresnė slavų įtaka. Paminėtini svarbiausi puošybos elementai yra šie:

• Durys – seniausi pastatai turėdavo labai masyvias ir neišvaizdžias duris, o visi tvirtinimo elementai (vyriai, skląstis) buvo gaminami iš medžio. Vėlesniu laikotarpiu lentinės durys tapo svarbiu pastato puošybos elementu, paplito iš lentų sudėti elementai, Aukštaitijoje išpopuliarėjo dažytos durys.
• Langai – seniausi langai pasižymėjo mažumu. Dėl stiklo brangumo ir trūkumo buvo aptraukiami kiaulės pūsle ar riebaluose mirkytu popieriumi. Langams didėjant, susiformavo langinės, skirtos naktį apsisaugoti nuo vagių. Vėlyvuoju laikotarpiu langai buvo įrėminami, puošiami dailiomis pjaustytomis lentomis.
• Stulpeliai – jais buvo puošiami prieklėčiai, gonkos. Stulpelius meniškai profiliuodavo. Gonkų puošyba XIX–XX a. Lietuvoje buvo labiausiai išvystyta. Čia buvo naudojami ne tik stulpeliai, bet ir profiliuotos lentos, kiti elementai.
• Vėjalentės ir lėkis – profiliuotos lentos užbaigdavo stogo kraštą.

Interjeras

Suvalkietiškos stubos interjeras

Gyvenamasis namas buvo dalijamas į keletą patalpų, tarp kurių svarbiausios buvo priemenė (įėjimo patalpa), gyvenamoji patalpa (dažniausiai vadinama taip, kaip ir gyvenamasis namas, t. y. gryčia, troba, stuba ir pan.), kamara (miegamasis), virtuvė, seklyčia ir pan. Patalpoms būdinga plūktinė asla ir tik vėliau svarbesnėse patalpose atsirado grindys. Ypač buvo puošiamas pagrindinis namo kampas (pvz., krikštasuolė).

Sienos rastai matėsi ir viduje. Vėliau juos pradėta dengti sienų apmušalais. Svarbesni interjero puošybos elementai buvo sodai, tekstilės dirbiniai (lovatiesės, staltiesės, kilimai, rankšluosčiai) ir panašiai