Smolenskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Smolenskas
rus. Смоленск
   Coat of Arms of Smolensk (Smolensk oblast) (2001).png      Flag of Smolensk (Smolensk oblast).png   
Russia 3760 - Kremlin Walls (large is good) (4175015140).jpg
Smolensko ir kremliaus reginys

Smolenskas
54°47′00″N 32°03′00″E / 54.78333°N 32.05000°E / 54.78333; 32.05000 (Smolenskas)Koordinatės: 54°47′00″N 32°03′00″E / 54.78333°N 32.05000°E / 54.78333; 32.05000 (Smolenskas)
Valstybė: Rusijos vėliava Rusija
Sritis: Smolensko sritis Smolensko sritis
Įkūrimo data: 863 m.
Gyventojų (2016): 328 906
Plotas: 288,5 km²
Tankumas (2016): 1 140 žm./km²
Commons-logo.svg Vikiteka: SmolenskasVikiteka
Kirčiavimas: Smoleñskas
1404 m. Smolensko sukilimas.
1514 m. Maskvos kariuomenė užima Smolenską
Smolensko Kremlius. 2014 m.

Smolenskas – miestas Rusijoje, prie Dniepro upės, srities centras, geležinkelio mazgas. Įsikūręs 400 km į pietvakarius nuo Maskvos ir 500 km. į šiaurės rytus nuo Vilniaus. Pagal 2016 m. gyventojų surašymo duomenis yra 54 pagal dydį Rusijos miestas, turintis 328 906 gyventojus[1].

Smolenske išvystyta mašinų gamyba, lengvoji ir maisto pramonė. 7 vidurinės mokyklos, 2 teatrai. Smolensko linų muziejus, Didžiojo tėvynės karo muziejus, dailės galerija, skulptūrų muziejus. Yra istorijos, architektūros ir dailės muziejus – draustinis.

Smolenskas daugiau kaip pusantro šimto metų, – nuo 1395 m. iki 1514 m. ir nuo 1611 m. iki 1667 m. buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas, katalikų ir unitų Smolensko vyskupysčių centras, čia veikė jėzuitų akademija. ATR valdovas Zigmantas Vaza miestui buvo suteikęs Magdeburgo teisę. Smolensko dailės galerijoje saugomi LDK didikų giminių Pacų, Sapiegų ir su jais susijusių giminių portretai.

Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 863 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienas seniausių Rusijos miestų, Kijevo amžininkas, rašytiniuose šaliniuose minimas jau 863 metais. Tuomet jis buvo krivičių žemių centras, susikūręs Rytų Europos didžiojo vandens prekybos kelio iš Skandinavijos į Graikiją ir kitų svarbių prekybos kelių kryžkelėje. Greta vietos gyventojų krivičių IX a. Smolenske ėmė kurtis iš Skandinavijos atvykę plėšikaujantieji vikingų pirkliai. 882 m. vikingų kunigaikštis Olegas užkariavo Smolenską ir prijungė prie Kijevo Rusios, kaip forpostą tarp Kijevo ir Naugardo. Kijevo Rusios valstybei skylant, nuo XII a. miestas tapo savarankiškos Smolensko kunigaikštės sostine. 1137 m. Smolenske įkurta stačiatikių bažnyčios vyskupija. Smolenske nuo pat įkūrimo pradžios buvo svarbi tvirtovė. Iš kitų Rusios kunigaikštysčių miestų Smolenskas išsiskyrė ir mūrinių šventovių gausa: XII–XIII a. čia veikė keliolika cerkvių.[2] Kunigaikštis Rostislavas XII a. Smolenską apjuosė pilies siena.[3]

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo XIII a. pradžios ir Mindaugo laikais Smolenską bei jo žemes ima dažnai puldinėti lietuviai. Po mongolų totorių antplūdžio susilpnėjęs miestas XII a. pabaigoje pateko į Lietuvos įtaką. Gedimino valdymo pradžioje Smolenskas buvo vasalinėje LDK priklausomybėje. Vytautas valdymo pradžioje Smolenską kontroliavo per savo skiriamus vasalinius kunigaikščius, bet 1395 m. mieste pasodino savo vietininką. 1399 m. Vytautui pralaimėjus Vorsklos mūšį Smolenskas ėmė maištauti prieš LDK ir 1401 m. išvijo jo skirtą vietininką. 1404 m. maištą Smolenske pavyko numalšinti ir Vytautas miestą bei visą sritį prijungė prie LDK. Smolensko kariuomenės daliniai pasižymėjo Žalgirio mūšyje. [4]

1440 m. Smolensko miestiečiai, Maskvos sukurstyti, sukilo prieš LDK valdymą ir išvarė jos vietininką. Neramumams numalšinti prireikė kelerių metų.[5] Maskvos didžiajai kunigaikštystei plečiant ekspansiją į vakarus, Smolenskas tapo itin svarbus kovų tarp LDK ir Maskvos objektas. Smolenskas buvo „raktas į Maskvos valstybę“ dėl savo labai palankios strateginės padėties. Vis dėlto 1449 m. LDK valdovas Kazimieras Jogailaitis ir Maskvos didysis kunigaikštis Vasijijus II pasirašė sutartį, kuria Maskva visiems laikams atsisakė savo pretenzijų į Smolenską.[6] Tačiau šios sutarties Maskva laikėsi neilgai. 1502 m. rugsėjo 6 d. LDK-Maskvos karo metu Smolenską apsiautė Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III sūnaus Dmitrijaus Žylkos vadovaujama kariuomenė, tačiau miesto gynybai LDK didžiojo etmono Stanislovo Kiškos vadovaujama įgula atsilaikė ir puolimą atrėmė. 1508 m. įkurta Smolensko vaivaidija.

1514 m. liepos 31 d. Smolensko vaivada Jurijus Sologubas kapituliavo prieš miestą apgulusią Maskvos kariuomenę, vadovaujamą kunigaikščio Mykolo Glinskio. Ginant miestą nuo Maskvos pasižymėjo buvęs Smolensko vaivada Jurgis Hlebavičius ir jo sūnus Mykolas Hlebavičius, kuris šioje kovoje ir žuvo. Smolenskas beveik šimtmečiui pateko į Maskvos didžiosios kunigaikštystės sudėtį. Vasilijus III, kaip padėką už šią pergalę 1524 m. Maskvos Devičės lauke, iš kur prieš dešimtmetį išvyko kariuomenė Smolenskui iš LDK atsiimi, įsakė pastatyti Novodevičės vienuolyną ir jį dedikavo Smolensko Dievo Motinos ikonai (ogitrija)[7]. Smolenskui ginti nuo LDK Borisas Godunovas 1596–1602 m. miestą ir pilį apjuosė galingais mūrais.

ATR kariuomenė, pasinaudojusi didžiąja Maskvos suirute (Сму́тное вре́мя), 1609 m. Smolenską apgulė ir 1611 m. birželio 13 d., – po 20 mėnesių trukusios apsiausties, paėmė. Smolensko gynybai vadovavo vaivada Michailas Šeinas. Smolenskas tapo LDK dalimi, kaip Smolensko vaivadijos centras[8]. Deulino paliaubų sutartimi 1618 m. Maskva buvo priversta pripažinti Smolenską ATR dalimi.

1611 m. lapkričio 6 d. ATR valdovas Zigmantas Vaza Smolenskui suteikė Magdeburgo teises. [9], buvo reglamentuotasnsko vyskupu turgų organizavimas, įsteigti keturi amatininkų cechai, numatytos mūrinės rotušės statybos miesto centre, suteiktas herbas – šv. arkangelo Mykolo figūra raudoname fone. 1611 metais įkurta Romos Katalikų bažnyčios Smolensko vyskupija, gyvavusi iki 1809 m. Pirmasis Smolensko Romos Katalikų bažnyčios vyskupas buvo paskirtas tik 1636 m. Juo tapo Petras Parčevskis. 1625 m. įkurta iki 1778 m. gyvavusi Smolensko unitų vyskupija. Pirmuoju Smolensko unitų vyskupu 1625 m. paskirtas Leonas Kreuza-Rževuskis. Mieste intensyviai statomos katalikų šventovės: jėzuitų (1619-1621 m.), bernardinų (1620 m.), bažnyčios ir vienuolynai, bazilijonų vienuolynas, Zigmanto katedra. 1619 m. Smolensko vaivada Aleksandras Korvinas Gosievskis šalia miesto įsteigė iki 1654 m. veikusią, apie 700 studentų turėjusią (kurių didžioji dalis buvo stačiatikių tikėjimo) jėzuitų akademiją [10], taip pat pastatė bastioninę Smolensko citadelę. ATR-Masvos karo metu 1632 m. spalio mėnesį Michailo Šeino vadovaujama Maskvos kariuomenė apgulė Smolenską, tačiau 1634 m. kovo 1 d. buvo priversti kapituliuoti prieš Vladislovą Vazą. Dėl šios nesėkmės Maskva apkaltino Michailą Šeiną, kuriam 1634 m. Raudonojoje aikštėje buvo įvykdyta mirties bausmė.

1635 m. LDK valdomame Smolenske buvo apie 6 000 gyventojų ir 1 000 namų.

ATR-Maskvos karo metu 1654 m. liepos 7 d. didžiulė Maskvos kariuomenė apgulė Smolenską. Miestas kapituliavo tų pačių metų rugsėjo 23 d. Smolensko gynybai vadovavo vaivada Filipas Kazimieras Obuchovičius. Pagal 1667 m. Andusovo paliaubų ir 1686 m. Amžinosios taikos sutartį Smolenskas atiteko Rusijai.

Rusijos sudėtyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1708 m. Smolenskas paverstas Rusijos imperijos gubernijos centru. XVIII a. pradžioje Smolenskas buvo viena iš svarbiausių Rusijos karinių tvirtovių. Šiaurės karo metu 1708 m. rugsėjo 22 d. mūšyje prie Smolensko Švedija sumušė Rusijos kariuomenę. Pagal 1780 m. surašymo duomenis Smolenske buvo apie 3000 gyventojų ir 11 000 namų. Po 1974 m. sukilimo viename iš Smolensko vienuolynų buvo kalinamas ir iš čia į tremtį Sibire išsiųstas LDK karininkas, etnografas, Kamčatkos tyrinėtojas Jozefas Kopecas. Tais pačiais metais Smolenske kalintas ir Pranciškus Ksaveras Bogušas.

ATR kariuomenė prie Smolensko 1609-1611 m.

1812 m. vasarą Napoleono karo su Rusija metu Smolenskas buvo užimtas Prancūzijos. Tų pačių metų lapkričio 15-18 d. netoli Smolensko Krasnojos mūšyje rusai sumušė atsitraukiančią Napoleono kariuomenę.

XIX a. Smolenskas augo kaip miestas prie Maskvos-Varšuvos geležinkelio.

1901 m. Smolenske paleista tramvajaus linija.

1911 m. Rusija, minėdama 300 metų „Smolensko gynybos nuo lenkų“ sukaktį, ant miesto Dievo Motinos Uspenijos soboro sienos pakabino memorialinę lentą, skirtą Smolensko arkivyskupui Sergijui, vaivadai Michailui Šeinui, kunigaikščiui Petrui Gorčakovui, taip pat „šauniesiems kariams, žuvusiems 1611 m. birželio 3 d. susprogdintos Monomacho cerkvės griuvėsiuose, piliečiams – kankiniams“.

1940 m. pavasarį netoli Smolensko esančiame Katynės miške represinės Sovietų Sąjungos struktūros sušaudė daugiau nei 21 000 Lenkijos karininkų belaisvių.

Nuo 1941 m. liepos 16 d. iki 1943 m. rugsėjo 25 d. Smolenską buvo užėmusi ir kontroliavo nacistinė Vokietija. Miestas buvo beveik visas sugriautas.

1985 m. gegužės 6 d. Smolenskui suteiktas miesto – didvyrio vardas.

2010 m. balandžio 10 d. prie Smolensko sudužo lėktuvas su Lenkijos prezidentu Lechu Kačinskiu ir kitais aukštais šalies pareigūnais, vykusiais į 70 – asias Katynės žudynių aukų pagerbimo metines.

Smolensko švč. Mergelės Marijos į dangų ėmimo (Uspenijos) soboras. 2014 m.

Paveldas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miesto gynybinė siena su bokštais (Smolensko Kremlius). Pastatytas 1595-1602 m. Boriso Godunovo įsakymu. Architektas Fiodoras Konis;

Karališkasis (Zigmanto) gynybinis statinys ir Šeino bastionas (XVII a. I pusė);

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Uspenijės) barokinis soboras. Statybos metai 1732-1740;

Šv. Jono evangelisto cerkvė (XII a. 7-9 deš.);

Šv. arkangelo Mykolo cerkvė (XII a.);

Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus cerkvė (XII a. vidurys).

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Chodykinai – iš Smolensko kilusi rusėniška LDK bajorų giminė;
  • Grigorijus Potiomkinas (1739–1791) – Rusijos valstybės veikėjas, kariškis. Gimė Čiževo kaime Smolensko gubernijoje;
  • Michailas Glinka (1804–1857) – kompozitorius. Gimė Novospaskojos kaime Smolensko gubernijoje;
  • Timofėjus Michailovas (1859–1881) – revoliucionierius, pasikėsinimo į caro Aleksandro II gyvybę dalyvis. Gimė Gavrilkovo kaime Smolensko gubernijoje;
  • Jonas Moigis (1867–1933) – teisininkas. Nuo XIX a. pab. iki 1921 m. dirbo Smolensko apygardos teisme[11];
  • Aleksandras Beliajevas (1884–1942) – rašytojas. Gimė Smolenske;
  • Semionas Lavočkinas (1900–1960) – TSRS aviacijos konstruktorius. Gimė Smolenske;
  • Antanas Sniečkus (1903–1974) – Lietuvos komunistų partijos veikėjas. Nelegaliai emigravęs iš Lietuvos 1921–1925 m. Smolenske vykdė revoliucinę veiklą;
  • Isaac Asimov (1920–1992) – JAV rašytojas, fantastas. Gimė Petrovičiuose, dabartinėje Smolensko apskrityje;
  • Jurijus Nikuninas (1921–1997) – tarybinis aktorius ir klounas. Gimė Demidovo gyvenvietėje, Smolensko apskrityje[12];
  • Jurijus Gagarinas (1934–1968) – kosmonautas. Smolensko garbės pilietis;
  • Larisa Dmitrijeva (1950) – Lietuvos politikė. Gimė Smolenske.

Sportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Smolensko FK „Dniepras“ – vyrų futbolo klubas.

Įprasminimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vilniuje Naujamiesčio seniūnijoje yra Smolensko miesto vardo gatvė[13].

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Численность населения Российской Федерации по муниципальным образованиям на 1 января 2016 года
  2. Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Vilnius, 2012, p.558.
  3. Avižonis K. Rinktiniai raštai, t. IV, Vilnius, 1994, p. 507.
  4. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/perzenge-ribas-rusai-pasiskelbe-laimeje-zalgirio-musi.d?id=68508354
  5. http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/ldk-istorija-smolensko-sukilimas-1440-metais-582-377895
  6. Духовные и договорные грамоты великих и удельных князей XIV–XVI вв. М.; Л.,1950. № 53. С. 160.
  7. Новодевичий Богородице-Смоленский монастырь // Россия: Иллюстрированная энциклопедия / Редактор-составитель Ю. А. Никифоров. — М.: „ОЛМА Медиа Групп“, „ОЛМА-ПРЕСС Образование“, 2006. — С. 370–371. — 600 с. — 7 000 экз. — ISBN 5-373-00239-9, ISBN 5-94849-897-2.
  8. http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/ldk-istorija-kaip-lietuva-1611-metais-atgavo-smolenska-582-368318
  9. Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spisy, tom IV: Ziemia smoleńska i województwo smoleńskie. XIV–XVIII wiek, pod redakcją Andrzeja Rachuby, Warszawa 2003, s. 225.
  10. http://www.jezuici.krakow.pl/cgi-bin/rjbo?b=enc&n=6239&q=0
  11. http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/zmones/jonas-moigis---vaiksciojantis-teisingumas-1407271/
  12. http://pasaulis.lrytas.lt/-13182665111318194180-smolensko-srityje-atidengtas-paminklas-legendiniam-rus%C5%B3-klounui-j-nikulinui.htm
  13. http://vilnius21.lt/smolensko-g1854930.html