Eugenijus Ignatavičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Eugenijus Ignatavičius
Ignatavicius i 2010.jpg
Gimė: 1935 m. gegužės 8 d. (83 metai)
Paišlynys, Šimkaičių valsčius
Veikla: rašytojas, dramaturgas, vertėjas
Alma mater: 1960 m. Lietuvos konservatorija
Žymūs apdovanojimai:

ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius

Eugenijus Ignatavičius (g. 1935 m. gegužės 8 d. Užraguvyje, dab. Paišlynys) – Lietuvos rašytojas, dramaturgas, vertėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1945–1953 m. mokėsi Vadžgirio aštuonmetėje mokykloje, Raseinių vidurinėje mokykloje. 1953 m. suimtas už antitarybinius eilėraščius bei literatūros platinimą ir nuteistas 10 metų. Kalėjo Kuibyševo srities ir Stavropolio raj. lageriuose. Po 2 metų paleistas. 1955–1956 m. mokėsi Šilutės darbo vakarinėje vid. mokykloje. 1956–1960 m. studijavo Lietuvos konservatorijos Teatriniame fakultete, 1971–1973 m. Gorkio pasaulinės literatūros instituto Maskvoje Aukštuosius literatūros kursus.

1960–1964 m. dirbo Lietuvos televizijoje, 1964–1967 m. savaitraštyje „Literatūra ir menas“, 1967–1971 m. Kultūros ministerijos Meno reikalų valdyboje. 1973–1980 m. Kauno dramos teatro Literatūrinės dalies vedėjas. 1980–1984 m. dirbo Teatro draugijoje, 1989–1990 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje. 1991–1993 m. Kultūros ir švietimo ministerijos Teatrų skyriaus vadovas. 1994–1998 m. Lietuvos Radijo ir televizijos dokumentinių filmų studijos vyr. redaktorius. Nuo 1971 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kūrybos pagrindinė tematika – pokario ir vėlesnių metų Lietuvos kaimas, jo žmonių likimai. Būdingi spalvingi valstiečių paveikslai, realistiškas pasakojimas, sodri leksika. Novelėse daugiausia vaizduojama kaimo buitis, atskleidžiama seno žmogaus psichologija, tradicinių etinių vertybių nykimas. Romane „Marso pilnatis“ pasakojama apie pokario kaimą, regimą paauglio akimis. Parašė inscenizacijų, pjesių, pjesių vaikams, scenarijų televizijos meniniam ir dokumentiniams filmams, publicistikos. Parengė tremtinių atsiminimų knygų. Jo novelių knyga išleista rusų k., kūrinių išversta į anglų, armėnų, gruzinų, kroatų, latvių, serbų ir kt. kalbas. [1]

Vaidino kino filmuose „Svetimi“ (1962 m., rež. Marijonas Giedrys), „Kur iškeliauja pasakos“ (1973 m., rež. Algirdas Dausa).

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Sekmadienio pieva: novelės. – Vilnius: Vaga, 1966 m.
  • Baltaragio malūnas: pjesė. Kauno valstybinis dramos teatras, 1968 m.
  • Pradalgių tyla: novelės. – Vilnius: Vaga, 1971 m.
  • Svajonių piligrimas: pjesė. Kauno valstybinis dramos teatras, 1975 m., apie M. K. Čiurlionį
  • Sidabrinės skyrybos: novelės. – Vilnius: Vaga, 1976 m.
  • Šuo danguje: pjesė. Kauno valstybinis dramos teatras, 1979 m.
  • Ir namų amžinoji šviesa: novelės. – Vilnius: Vaga, 1983 m.
  • Šyvio dalia: pjesės. – Vilnius: Vaga, 1983 m.
  • Žalčio karūna: scenarijus meniniam kino filmui. – Vilnius, 1986 m., rež. Bronius Talačka
  • Chrizantemų autobuse: novelės. – Vilnius: Vaga, 1989 m.
  • Garibaldžio tyla: scenarijus dokumentiniam kino filmui. 1994 m., rež. Juozas Sabolius, apie K. Bajerčių
  • Ketvirtasis prezidentas: scenarijus dokumentiniam kino filmui. 1995 m., rež. J. Sabolius, apie J. Žemaitį
  • Marso pilnatis: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 2000 m.
  • Obelis Katedros aikštėje: apsakymų rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2005 m.
  • Kiparisų tamsa: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005 m.

Sudarė:

  • Kauno valstybinis dramos teatras (kartu su Antanu Žeku): albumas. – Kaunas: Kauno valstybinis dramos teatras, 1984 m.
  • Kryžius šiaurėje. – Vilnius: Vyturys, 1992 m.

Vertimai iš rusų kalbos:

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • dvi Boriso Dauguviečio premijos už vienaveiksmes pjeses liaudies teatrams ir už pjeses lėlių teatrams.
  • 1985 m. Žemaitės literatūrinė premija už novelių rinkinį „Ir namų amžinoji šviesa“ ir 2005 m. „Obelis katedros aikštėje“.
  • 1989 m. Petro Cvirkos premija už novelių knygą „Chrizantemų autobuse“.
  • 1994 m. ALF premija už dok. filmą „Garibaldžio tyla“.
  • 1995 m. tarptautinio dok. filmų festivalio premija už filmą „Lietuvos pajūris“.
  • 2006 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
  • 2007 m. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius (2007-05-09; 1K-952)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Jūratė SprindytėEugenijus Ignatavičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. - 748 psl.