Konstantinas Sirvydas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Konstantinas Sirvydas

Konstantinas Sirvydas (Širvydas, 15791631 m. rugpjūčio 23 d.) SJ, – vienas lietuviškos raštijos pradininkų, leksikografas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė 1579 m. Gimimo vieta tiksliai nežinoma. Buvo rytų aukštaitis. Spėjama, kad kilęs nuo Anykščių. Nuo 1598 m. priklausė jėzuitų ordinui. Mokėsi Vilniaus, Tartu, Rygos, Nesvyžiaus jėzuitų kolegijose. 1601-1603 m. mokytojavo Nesvyžiuje. Po to studijavo Pultuske (iki 1606 m.) ir Vilniaus akademijoje (iki 1610 m.). Baigęs mokslus nuo 1612 m. profesoriavo Vilniaus akademijoje, kur dėstė teologiją, aiškino Bibliją, buvo rektoriaus tarėjas. Daugiau kaip dešimtį metų šv. Jono bažnyčioje du kartus per dieną sakydavo pamokslus lietuvių ir lenkų kalbomis. Turėjo filosofijos ir laisvųjų mokslų magistro laipsnį. Daug dirbo, ir susirgęs džiova, mirė 1631 m. rupgjūčio 23 d. Vilniuje.

Darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sirvydo veiklos kryptį ir pobūdį nulėmė, iš vienos pusės, kultūrinis pakilimas, reiškęsis XVI a. antrojoje pusėje, ir kova dėl valstybės savarankiškumo, o iš kitos pusės, religinės kovos, jo paties priklausymas jėzuitų ordinui. Tačiau neigiama jėzuitų ordino įtaka Sirvydo veikloje buvo atsverta patriotinių tendencijų. Jis išsiskyrė iš kitų jėzuitų tuo, kad pirmas atsidėjo tik lietuviškiems raštams.

Sirvydas buvo geriausias XVII amžiuje lietuvių kalbos žinovas. Jo kalbinių darbų paruošimas susijęs su jėzuitų mokymo programa. Ratio studiorum leido vartoti žemesnėse klasėse gimtąją kalbą.

Jėzuitų istorikai mini, kad Sirvydas 1630 m. buvo parašęs lietuvių kalbos gramatiką, pavadintą „Lietuvių kalbos raktas“ (Clavis linguae Lituanicae), bet jos niekas nėra matęs. Kai kas manė, kad tokios gramatikos iš vis nėra buvę. Kiti linkę manyti, kad 1737 m. bet autoriaus pavardės išleista gramatika „Universitas linguarum Lituaniae“ ir esanti Sirvydo.

„Trijų kalbų žodynas“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kitas Sirvydo darbas yra „Trijų kalbų žodynas“ (Dictionarium trium linguarum). Tai lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodynas. Pirmą kartą jis buvo išleistas 1629 m. Deja, šis pirmasis leidimas nėra gerai ištirtas. Jis turi 432 puslapius. Vienintelis išlikęs egzempliorius yra Maskovje ir yra defektinis, be pradžios ir pabaigos. Jo pagrindas buvo lenkų kalbininko N. Folkmaro keturkalbis žodynas. Sirvydo žodyno leidime kai kur lenkiškam žodžiui nėra lietuviško atitikmens, bet kitiems lenkiškiems žodžiams jų duodama po kelis. Išlikusiame defektiniame pirmojo leidimo egzemplioriuje yra apie 8000 antraštinių ir apie 6000 lietuviškų žodžių.

Išleidęs žodyną, Sirvydas jį toliau papildinėjo ir tobulino. 1631 m. išėjo antras žodyno leidimas, bet jo neišliko nei vieno egzemplioriaus. Manoma, kad šis, kaip ir trečias, leidimas buvo parengtas jau ne pagal N. Folkmaro žodyną, o pagal žymaus lenkų filologo G. Knapskio lenkų-lotynų-graikų kalbų žodyną.

Sirvydui mirus, 1642 m. išėjo trečias žodyno leidimas. Jo yra išlikę trys egzemplioriai. Palyginti su pirmu leidimu, šis yra praplėstas ir perredaguotas. Jame yra jau apie 14000 antraštinių žodžių, o lietuviškų pagausėjo arti 10000, pridėta ir daugiau sinonimų. Šį leidimą ruošė kas nors iš Sirvydo mokinių, spėjama, kad J. Jaknavičius. Jame įdėti lietuviški žodžiai ten, kur pirmame leidime jų nebuvo. Vėliau žodynas nebebuvo tobulinamas.

1677 m. išėjo ketvirtas jo leidimas, kurio išlikę apie 10 egzempliorių. 1713 m. pasirodė penktas žodyno leidimas; jo yra išlikę daugiau egzempliorių.

Stengdamasis vengti skolinių, Sirvydas  kūrė nemažai naujadarų. Deja, naudodamas lietuvių kalbos priesagas, priešdėlius, sudurdamas daiktavardžius, dažnai paskiemeniui vertė lenkų ir lotynų kalbos žodžius. Didžiausias tų naujadarų trūkumas yra tai, kad jie buvo sudarinėjami su priesagomis iš priešdėlėtų žodžių. Tai būdinga lenkų, bet ne lietuvių kalbai. Vis dėlto dalis Sirvydo žodyno naujadarų ir dabar vartojama. Sirvydo žodynas – vienintelis spausdintas lietuvių kalbos žodynas Lietuvoje iki XIX a. pabaigos. 

„Punktai sakymų“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš Sirvydo religinio turinio raštų svarbiausi yra „Punktai sakymų“. Tai originalių sutrumpintų pamokslų rinkinys. Pamokslai ne plačiai parašyti, bet nurodytos tik pagrindinės mintys. Leidinio I dalis išėjo 1629 m., II dalis – 1644 m., jau po autoriaus mirties. Spėjama, kad II dalį spaudai paruošė J. Jaknavičius.

Pamokslai išspausdinti lygiagrečiai dviem kalbom: kairėje puslapio skiltyje išduotas lietuviškas, o dešinėje lenkiškas tekstas. Lenkiškas tekstas verstas iš lietuviško, o ne atvirkščiai. Tai pirmas toks atvejis lietuvių kultūros istorijoje. Lotyniškoje prakalboje Sirvydas pabrėžė, kad savo knyga norėjęs padėti pamokslininkams, nemokantiems lietuvių kalbos, ir ragino tą kalbą studijuoti. K. Sirvydas apgailestauja neturėjęs galimybės pažymėti lietuviškų kirčių.

„Punktuose sakymų“ Sirvydui svarbiausia rūpėjo skleisti katalikybę, kovoti su reformacija. Visa jo mintis sukasi tikybos pasaulyje. Jis daugiausia remiasi Biblija, aiškina ją, visur įžiūrėdamas paslėptą prasmę. Savo pamoksluose Sirvydas taip pat propaguoja asketizmą ir skelbia bažnyčios primatą. Nori, kad bažnyčia apimtų visą pasaulį. Šis asketizmo idealas jaučiamas visuose Sirvydo pamoksluose. Kartu jie nukreipti daugiausia prieš valdančiąsias klases, feodalus.

„Punktai sakymų“ reikšmingiausi yra kalbos, literatūrinės išraiškos ir stiliaus atžvilgiu. Jo stilių veikė akademinė retorika, biblinė alegorizacija. Tačiau – tai irgi būdinga Barokui – taikėsi jis  ir prie nemokyto ar mažai mokyto klausytojo. Dėl trumpo, glausto dėstymo būdo juose nedaug tėra plačiau apmestų vaizdų. Sakinys dažniausiai nėra ilgas, tačiau išbaigtas, turintis retorinį atspalvį. Kaip konstravimo priemones, Sirvydas panaudoja pakartojimą, išskaičiavimą, sintaksinį paralelizmą, anaforinį jungimo būdą, sinonimų sugretinimą, dvinarius. Dažniausiai jis vartoja vaizdinį veiksmažodį, taiklų epitetą ir palyginimą, kartais virstantį ilgu paralelizmu. Ypač pažymėtini jo natūralūs, liaudiški, iš gamtos ir kasdieninės buities paimti palyginimai. Nors pamokslai rašyti dvasininkams, bet pagrindinis kalbos šaltinis autoriui buvo gyvoji liaudies kalba.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Jurgis Lebedys „Senoji lietuvių literatūra“
  2. Eugenija Ulčinaitė ir Albinas Jovaišas „Lietuvių literatūros istorija XIII-XVIII amžiai“