Lietuvos kinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
 KWrite icon.svg  Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų.
Jei galite, pakoreguokite stilių (kiek įmanoma – moksliniu stiliumi). Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Lietuvos kultūra
Lietuvos kultūraBaltic Cross.JPG
Praktikos
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Kinas Lietuvoje buvo rodomas nuo XIX amžiaus pabaigos, kuriamas – nuo XX amžiaus pradžios.

Patogumo dėlei šiame straipsnyje kalbama tiek apie kiną Lietuvoje, tiek apie lietuvių kuriamą kiną.

Kino rodymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Į Lietuvą kinas atkeliavo 1897 m., kai Vilniuje įvyko pirmasis viešas kino seansas. Pirmieji kino teatrai atsirado 1905 m.

Šiuo metu Lietuvoje veikiantys kino teatrai bei kino salės:

Daugiausia rodomi užsienio komerciniai filmai, tačiau vis populiarėja nekomercinis kinas. Daug žiūrovų sulaukia festivaliai „Kino pavasaris“, „Tinklai“. Lietuvišką kiną pastaraisiais metais populiarino festivalis „Trispalvis kinas“. 2005 metais rengiamas pirmasis komercinio lietuviško kino festivalis – konkursas „AXX“.

Kino Lietuvoje istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos kino istoriją galimą sąlyginai padalyti į tris nelygius laikotarpius: pirmąjį (1896–1941), sovietinį (1941–1989) ir naujausią (nuo 1990 m.)

Pirmąjį laikotarpį ženklina nacionaliniam kinui nepalankios istorinės sąlygos ir naivūs entuziastų bandymai žengti pirmuosius žingsnius. Antrasis laikotarpis – profesionalaus nacionalinio kino pamatų kūrimas ir tolesnė raida suvaržytos laisvės sąlygomis. Pagaliau trečiasis, kol kas pats trumpiausias, bet daugiausia vilčių teikiantis laikotarpis – tai filmų kūrėjų bandymas tapti pasaulinio kino konteksto dalimi neprarandant savojo identiteto.

Pirmieji kino seansai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1896 m. liepos 28 d. Vilniaus Botanikos sodo koncertų salėje įvyko JAV išradėjo ir kino pionieriaus Tomo Edisono „gyvosios fotografijos“ seansas. O po metų panašius amerikiečių filmus galima buvo ne tik žiūrėti, bet ir seanso metu klausytis į specialias plokšteles įrašyto garso. Kai 1897 m. liepos 3 d. taip pat Botanikos sode pirmą kartą buvo parodyti prancūzų kino pradininkų brolių Liumjerų (Lumiere) filmai, kino populiarumas dar labiau išaugo. Labiausiai vilniečiams, kaip ir viso pasaulio žiūrovams, patiko „Traukinio atvykimas į stotį“ ir komiška scenelė „Aplietas laistytojas“. Nuo to laiko kinas tapo rimtu teatrų ir koncertų konkurentu. Panaikinus spaudos draudimą, nuo 1905 m. Vilniuje, vėliau ir kituose Lietuvos miestuose duris atveria pirmieji stacionarūs kino teatrai. Didelė konkurencija priverčia jų savininkus formuoti savo veidą ir specifinį repertuarą. Ankščiausiai įsikūrusioje „Iliuzijoje“ vyrauja Prancūzijos ir Danijos produkcija.

„Edene“ dominuoja „aristokratiškas“ repertuaras – istorinės tematikos italų superprodukcija ir prancūzų „meninio kino“ kūriniai. Štremerio kino teatras greitai įgavo „šeimyninio“ kino teatro reputaciją. Geriausiems Peterburgo kino teatrams prilygstančios Kauno „Oazės“ koziriai – orą gaivinantys galingi ventiliatoriai ir fontanas vestibiulyje. Kauno centre, miesto sode įsikūrusi „Lyra“ žiūrovus viliojo prieš seansus ir per pertraukas grojančiu orkestru. 1910 m. Vilniuje atidarytas prabangus kino teatras „Bronislava“ (su pirmos, antros ir trečios klasės eilėmis, ložėmis ir balkonu) ne tik rodė svetur sukurtus filmus, bet ir pradėjo kurti savus. 1912 m. „Bronislavos“ repertuare pasirodo dokumentinė Vilniaus karo apygardos kariuomenės apžiūra, o po metų – pirmas vaidybinis filmas „Plikas basas Don Žuanas“ (jame vaidino Vilniaus teatro aktoriai).

Pirmieji lietuviški kino filmai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmąsias kronikas 1909 m. Lietuvoje ėmė filmuoti Antanas Račiūnas. Tais pačiais metais Kauno fotografas Vladislovas Starevičius sukūrė filmą „Prie Nemuno“. V. Starevičius žinomas kaip tūrinės animacijos pradininkas, tačiau „savu“ jį laiko ne tik lietuviai, bet ir rusai, lenkai, prancūzai.

Kino kroniką vėliau ėmė kurti Stepas Uzdonas, Stasys Vainalavičius, Antanas Uibas, Alfonsas Žibas, Kazys Lukšys ir kt.

1925 m. vasario 14 d. Kaune įsikūrus Lietuvos kinematografininkų sąjungai, prasidėjo kino aktorių rengimo vajus. Pirmoji buvo bendrovė „Lietfilm“. Jai įkandin pasirodė lenkaitės Kotrynos Senkevič įsteigta „Filmos“ mokykla. Pradeda veikti filmų gamybos bendrovė „Akis“. Buvo parengta apie 40 diplomuotų kino aktorių, tačiau lietuviško vaidybinio kino reikalai iš vietos beveik nepajudėjo. Iš grandiozinių sumanymų pavyko pastatyti vos kelis kuklius filmus. Sukurtas pirmasis pilnametražis lietuviškas filmas „Onytė ir Jonelis“ (1931 m.) Tai pat pasirodo keli trumpametražiai filmai: „Rūpestingas tėvas“, „Filmos“ mokyklos auklėtinio Stasio Narijausko ir jo kolegos iš „Akies“ studijos Petro Malinausko „Sužieduotinis per prievartą“, kuriame nesudėtingą siužetą (turtuolis priešinasi savo dukros ir prasčioko santuokai) paįvairina gaudynės miesto gatvėmis, „Kareivis – Lietuvos gynėjas“ (operatorius Feognijus Dunajevas), kurio autoriai turėjo du tikslus – sukurti kuo daugiau komiškų situacijų ir įrodyti, kad kariuomenė net iš puskvailio gali išugdyti tikrą vyrą. Dauguma šių juostų neišliko.

Pasimetė už Atlanto ir filmo „Jonukas ir Onutė“ arba „Nelįsk, kur nereikia“ pėdsakai. Šio vaidybinio filmo premjera įvyko 1931 m. spalio 9 d. „Forumo“ kino teatre (vėliau – „Laisvė“). Tai komedija apie kaimo bernioką, išvykusį laimės ieškoti į miestą. Scenarijų rašė Jurgis Linartas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Vladas Sipaitis, režisavo Dunajevas. Ir žiūrovams ir recenzentams filme patiko Kaunas, o kaimas atrodė kažkoks „butaforiškas“: „Kaunas daro tikrai gražaus turtingo miesto įspūdį. Bet sodžiaus gyvenimo vaizdų labai mažai“, – rašė „Naujoji Romuva“ 1931 m. spalio 18 d. Po filmo premjeros Kipras Petrauskas pasakė: „Visai nieko, kaip pirmai pradžiai mūsų Lietuvai pakanka ir tiek!“

Pirmasis lietuviškas garsinis dokumentinis filmas vadinosi „Konrado kavinė“ ir buvo demonstruojamas Kauno kino teatruose 1936 m. rudenį. Pirmasis garsinis fabuliarinis filmas buvo Henriko Kačinsko režisuotas „Storulio sapnas“ (1938 m.) Šio marionečių filmo premjera įvyko 1938 m. lapkričio 24 d. „Metropolitene“ (lėles pagamino Stasys Ušinskas). Lietuvoje filmas sutiktas entuziastingai, o JAV animacinių filmų bendrovė „Dalcompany“ ne tik nupirko „Storulio sapną“, bet ir užsakė S. Ušinskiui naują filmą pagal Hanso Kristiano Anderseno pasaką „Lakštingala“. Šį darbą atlikti sutrukdė Antrasis pasaulinis karas.

„Laiškai iš tėvynės“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1909 m. tėvynę dažnai lanko Niujorke apsigyvenęs Amerikos lietuvis Antanas Račiūnas. Jis filmuoja Lietuvos vaizdus ir grįžęs rodo juos lietuvių kolonijose. Šie „judantys paveikslėliai“ (išeiviai juos tiesiog vadino „judžiais“) tokie populiarūs, kad A. Račiūnas daug kartų vyksta į Lietuvą jų filmuoti. Vyrauja graži Lietuvos gamta, miestelių, pilių ir bažnyčių vaizdai, taip pat visokios sueigos – lauko darbai, gegužinės, liaudies šokiai.

1919 m. A. Račiūnas su keliais bendraminčiais Brukline įkūrė Lietuvių kino bendrovę, kuri buvo pasiryžusi atlikti didelius darbus: įsteigti Lietuvoje kino studiją, siuntinėti po Ameriką mažiausiai tris keliaujančias grupes su lietuviškais „judžiais“, Lietuvoje sukurti keletą vaidybinių filmų, net serijinį filmą iš Lietuvos kunigaikščių gyvenimo. Per nepilnus tris bendrovės gyvavimo metus pavyko nufilmuoti nemažai kronikinių siužetų, kurie buvo rodomi Amerikos lietuviams, o kai kurie net parduoti anglams. Panašius „laiškus iš tėvynės“ į Ameriką iš Lietuvos vežė operatoriai Rapolas Kručas, Jonas Milius, Kazys Lukšys, Juozas Januškevičius, broliai Motūzai ir kiti.

Lietuvių pėdsakai Holivude[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmą ryškų pėdsaką Holivude paliko Pranas Valuskis, 1925 m. nufilmavęs vaidybinį filmą iš knygnešių gyvenimo „Naktis Lietuvoje“. Pinigai filmui buvo renkami lietuvių kolonijose, o drabužiai ir reikmenys pasiskolinti iš Holivudo bendrovės. Atsiliepimų apie „Naktį Lietuvoje“ buvo ne tik išeivijos spaudoje. Gastroliuojant po Ameriką, filmo premjerą lydi anšlagai Čikagoje, Bostone, Filadelfijoje, Niujorke. Sėkmės padrąsintas Valuskis užsimoja kurti kitus filmus, net vesterną, tačiau lėšų jiems surinkti nepavyksta.

Bendrovę „Cineova Pictures“ 1926 m. Niukorke įsteigia lietuviško profesionaliojo teatro pradininkas Juozas Vaičkus, pasiryžęs kurti vaidinimus ir „krutamuosius paveikslus“. J. Vaičkus norėjęs šiam tikslui rengti aktorius ir Lietuvoje, tačiau tokiai iniciatyvai čia buvo pasipriešinta. Bendrovė „Cineova Pictures“ greitai buvo priversta likviduotis, o pats J. Vaičkus 1929 m. grįžo į Lietuvą.

Bene reikšmingiausias ir brandžiausias lietuvių išeivijos filmas bus sukurtas tik 1965 m. Tai Birutės Pūkelevičiūtės pasakos „Aukso žąsis“ (brolių Grimų pasakų motyvais) ekranizacija. Filmavimas prasidėjo 1963 m. Monrealyje, garso įrašymo darbai atlikti Jeilio universiteto studijoje. Vaidinti buvo sukviesti lietuvių dramos aktoriai iš įvairių JAV ir Kanados miestų.

Sovietinis laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvai praradus nepriklausomybę, visą kino gamybą bei platinimą ėmė kontroliuoti sovietų valdžia. Kaune įkurta Lietuvos respublikinė kino kronikos studija, 1949 m. perkelta į Vilnių, o 1956 m. pavadinta Lietuvos kino studija. Pirmuosius pokario vaidybinius filmus kūrė „broliškos pagalbos“ principu į Lietuvą iš Sovietų Sąjungos atsiųsti „Mosfilm“ ir „Lenfilm“ specialistai. Juose vyrauja karinė – revoliucinė tematika ir sovietinio kino klišės. 1947 m. „Mosfilm“ sukūrė lietuvišku vadintą filmą „Marytė“ (rež. Vera Strojeva) – jį režisavo ir jame vaidino rusai, o pačiame filme pasakota apie Mariją Melnikaitę. 1953 m. panašiai sukurti filmai „Aušra prie Nemuno“ (rež. Aleksandras Faincimeris), „Ignotas grįžo namo“ (1956 m., rež. Aleksandras Razumnas), „Tiltas“ (1956 m., rež. Borisas Šteiberis).

Tik 1957 m. pasirodo pirmasis pilnametražis filmas, sukurtas Lietuvos kino studijos pajėgomis. Tai Vytauto Mikalausko „Žydrasis horizontas“, ir dabar žavintis poetiniu stiliumi, nuoširdžia romantika, nebanaliais personažais (ypač įsimena Eustachijus Aukštikalnis, valiūkiškai suvaidinęs avantiūristą Tiburcijų). Antras Mikalausko filmas „Kalakutai“ (1959 m.) bandė į kiną perkelti liaudiškų vaidinimų („Žaldokynė“, „Amerika pirtyje“) dvasią, tačiau ryškus teatrinis grimas, karikatūriški herojai, lėkštas humoras sutrukdė filmui pasiekti Petro Vaičiūno ar Augustino Griciaus (jis buvo „Kalakutų scenaristas“) satyrinių dramų lygį.

Pirmoji nacionalinės režisūros karta pradėjo veikti „atšilimo“ metais. Maskvos Kinematografijos institute mokslus baigęs Vytautas Žalakevičius Lietuvoje sugebėjo suburti bendraminčius. Sovietmečiu buvo kuriama daug ideologinių filmų, tačiau lietuvių kūrėjai sugebėdavo apeiti cenzūrą ir menine kalba prabilti į žiūrovą. Todėl ypač dažnai kurti filmai apie vaikus ir jų pasaulį: šitaip buvo lengviau išvengti cenzūros priekabių. Svarbi tema buvo ir pokario kaimas. Šiuose filmuose bandyta parodyti kovos tarp komunistų šalininkų bei priešininkų nevienpusiškumą. Paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais kurtos užsienio autorių kūrinių ekranizacijos.

Lietuvių filmai garsėjo įvairiuose kino festivaliuose. Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m.) apdovanotas II sąjunginiame kino festivalyje, „Tas saldus žodis – laisvė!“ (1972 m.) – VIII tarptautiniame Maskvos kino festivalyje, Arūno Žebriūno novelė „Paskutinis šūvis“ iš novelių filmo „Gyvieji didvyriai“ (1960 m.) – Karlovy Varuose, „Paskutinė atostogų diena“ – Lokarne, apdovanojimų gavo Raimondas Vabalas, Algimantas Puipa, Robertas Verba ir kiti.

Išeivijoje išgarsėjo lietuvis Jonas Mekas, vienas garsiausių eksperimentinio avangardinio kino kūrėjų.

1987 m. Šarūnas Bartas įkūrė pirmąją nepriklausomą kino studiją „Kinema“.

Kinas nepriklausomoje Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iškilo finansavimo problema. Kai kurie kino kūrėjai, įpratę būti finansuojami iš Maskvos, sunkiai prisitaikė prie naujų sąlygų – valstybė smarkiai sumažino filmų finansavimą. Išpopuliarėjo komerciniai užsienio filmai, lietuviški filmai vis rečiau rodyti kino teatruose. Tačiau atsirado įvairių smulkesnių kino studijų, nauja gabių kino kūrėjų karta. Tarptautiniuose festivaliuose sekėsi Šarūno Barto, Karolio Jankaus, Audriaus Stonio (Feliksas už filmą „Neregių žemė“ (1991 m.)), Arūno Matelio, Janinos Lapinskaitės, Valdo Navasaičio, Dijanos ir Kornelijaus Matuzevičių, Ramunės Kudzmanaitės filmams. Dirba jauni režisieriai Oksana Buraja, Ruslan Korostenskij, Giedrė Beinoriūtė, Ignas Miškinis ir kiti.

Asmenybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]