Baladė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Baladė (pranc. balladelot. ballo – šoku) – poezijos žanras. Trumpas eiliuotas istorinio arba legendinio turinio kūrinys, kuriame susilieję epiniai, lyriniai, draminiai pradai. Tai intriguojantis, neretai niūrių, šiurpių nuotykių pasakojimas apie nepaprastus įvykius. Per juos atskleidžiamas pasaulio paslaptingumas, tragiškos gyvenimo perspektyvos.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pavadinimas XII a. atsirado Provanse, kur baladė reiškė šokio dainą su refrenu. Italų poezijoje atsirado XIIIXIV a., prancūzų – XIVXVI a. Čia baladė buvo lyrinis griežtos metrinės formos eilėraštis (E. Dešanas, F. Vijonas). Vėliau toks baladės tipas išnyko, nors jį atgaivinti ir buvo bandoma (pavyzdžiui, XIX a. parnasininkų pastangos). Anglų ir škotų baladė, genetiškai nesusijusi su prancūziškąja, suklestėjo XV a. Normanų atneštu baladės vardu buvo pavadinta dramatiškos fabulos liaudies daina, kuri dažnai reiškia politines, socialines idėjas (pvz., baladė apie Robiną Hudą). Viduramžių anglų ir škotų baladėmis buvo susidomėta XVIII a. pab. – XIX a. pr. Pasirodė jų rinkinių (T. Persio, V. Skoto). Veikiamas šių tautosakinių baladžių, susiformavo literatūrinės baladės žanras, kuris sentimentalizmo ir romantizmo laikotarpiu tapo vienu populiariausių žanrų ir paplito didžiojoje Europos dalyje. Buvo sukurta baladės teorija.

Žymiausi kūrėjai[taisyti | redaguoti kodą]

Užsienyje[taisyti | redaguoti kodą]

Žymiausi baladžių kūrėjai: anglų literatūroje – R. Bernsas, S. T. Kolridžas, V. Vordsvertas, vokiečių – G. Biurgeris, J. V. Gėtė, F. Šileris, L. Ūlandas, H. Heinė, prancūzų – V. Hugo, A. de Miusė, rusų – V. Žukovskis, A. Puškinas, M. Lermontovas, E. Bagrickis, N. Tichonovas.

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Maironis įvedė baladės žanrą į lietuvių literatūrą. Vėliau baladžių parašė S. Nėris, V. Mykolaitis-Putinas, Justinas Marcinkevičius. Lietuvių tautosakoje baladžių gana mažai. Jos turi ryškų lyrinį pradą, struktūriškai artimos lyrinėms dainoms. Daugiausia paplitusios Rytų ir Pietryčių Lietuvoje.

Muzikoje[taisyti | redaguoti kodą]

Baladė yra ir muzikos žanras. Tai vokalinis ar instrumentinis laisvos muzikinės formos istorinio, herojinio, fantastinio turinio kūrinys. Iš pradžių balade viduramžiais vadinta romanų tautų šokio daina, vėliau (trubedūrų, minezingerių kūryboje) – instrumento pritariama posminė daina. XIX a. iš balade vadintos siužetinės anglų ir škotų dainos susiformavo romantinė muzikinė baladė.

Vokalinių baladžių sukūrė tokie autoriai, kaip F. Šubertas, J. K. Lėvė, M. Glinka, instrumentinių baladžių fortepijonuiF. Šopenas, F. Listas, J. Bramsas, smuikui – H. Vietanas, fortepijonui ir smuikui – G. Forė.

Kaip atskira arija baladė būdinga kai kurioms XIX a. operoms (Š. Guno „Faustas“, P. ČaikovskioPikų dama“).

Lietuvoje XX a. baladžių sukūrė S. Šimkus („Nugrimzdęs dvaras“), A. Račiūnas („Baladė apie tris kareivius“), A. Budriūnas sukūrė 7 balades chorui.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Baladė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1976. T.I: A-Bangis 578–579 psl.