Radviliada

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
1592 m. išspausdintos „Radviliados“ antraštinis puslapis nurodo, kad knyga išleista Vilniuje, „lietuvių metropolijoje

„Radviliada“ (lot. Radvilias) – iškilus Lietuvos renesanso kūrinys, herojinė 4 giesmių poema, XVI a. sukurta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės poeto reformato Jono Radvano. Tai ne tautosakinis, iš liaudies padavimų bei legendų sudėtas, o literatūrinis epas, sukurtas vieno autoriaus.

Lotynų kalba parašytame kūrinyje aprašomas didiko, valstybės veikėjo Mikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki mirties, jo kovos, iškeltas LDK savarankiškumo siekis. Aprašomi įvykiai, susiję su Livonijos karu (1558–1583), vykusiu tarp Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės ir jos vakarinių kaimynų. Poema yra bene pirmas lietuvių literatūros kūrinys, kuriame veikia ne tik teigiamas herojus Tėvynės gynėjas, bet ir ryškus antiherojus – tironas caras Ivanas Rūstusis, kovojantis dėl buvusio Livonijos ordino teritorijos kontrolės.

Vienintelis Lietuvoje XVI a. lotyniškos „Radviliados“ egzempliorius saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.[1] Kūriniui atlikta nedidelė restauracija, per kurią buvo šiek tiek išvalytas leidinio popierius, išryškintas tekstas, priauginti nutrupėję kampučiai. Karcanų spaustuvėje atspausdinta originali knyga pasižymi masiniam, dideliam tiražui būdingomis ypatybėmis. Anuomet tokios knygos buvo kuriamos be dailininkų, patys spaustuvininkai juos atstodavo. Šią knygą išspausdinęs Jonas Karcanas derino mažąsias ir didžiąsias raides, šriftus, iliustravo Radvilų herbu. Šis egzempliorius vienu metu priklausė garsiai Pliaterių giminei, vėliau pateko į Tado Vrublevskio rinkinius.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

J. Radvanas, pats būdamas ilgamečio karo laikų įvykių liudininkas, rašė pirmiausia norėdamas palikti atminimą apie pagrindinę to karo laimėtoją – senąją Lietuvą. Didžiausių aukų karo frontas Rytuose pareikalavo iš LDK. To karo įvykius, pirmiausia lietuvių karvedžių pergales kaimyninėse šalyse arba nutylėdavo, arba apie jas atsiliepdavo vos vienu kitu žodžiu, arba netgi prisiskirdavo sau. Poetas matė, kad buvo pergalių, kurias verta įamžinti iškeliant tikruosius laimėtojus.

„Radviliadoje“ pavaizduota Lietuva – Vytauto Didžiojo laikų valstybė. Radvila Vytautą laiko didžiausia Lietuvos viltimi. Valstybingumo sumenkimas po 1569 m. sudarytos Liublino unijos, prarastos didžiulės teritorijos, LDK karinės galios silpnėjimas poemoje ignoruojamas, lenkai beveik neminimi. M. Radvila unijos akto nepasirašė. Įtakingam visuomenės elitui buvo sunku susitaikyti su skausmingais unijos padariniais. Radvanas tai priėmė tik kaip laikiną nesėkmę. Pasak poeto versijos, Livonija buvo lietuvių tėvonija, o Livonijos kare ne Abiejų Tautų Respublika, bet Lietuva grūmėsi dėl savo teritorijų su Maskva, ir ją nugalėjo, – unijos tarsi nebūtų buvę. Išskiriamas Ulos mūšis, tuomet išgarsinęs M. Radvilą Europoje.

Poemos tema[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Keturiose poemos dalyse pasakojama:

  • apie Mikalojaus Radvilos Rudojo kilmę, būsimojo Tėvynės gynėjo asmenybę,
  • apie Livonijos karo pradžią,
  • apie lemiamą karvedžio vaidmenį ir pergalę,
  • apie karo pabaigą ir herojaus mirtį.

Sekdamas Vergilijaus epinės poemos „Eneida“ pavyzdžiu bei naudodamas jos įvaizdžius, poetas aprašo J. Radvilos skydą, kurio reljefe pavaizduota valstybės istorija. Remiamasi ir Motiejaus Strijkovskio „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronikos“ puslapiais apie Kijevo Rusios kunigaikščius, taip parodant, kad Ukraina per amžius buvo ir turi likti LDK dalimi.

„Radviliadoje“ apdainuojama Didžioji Lietuva (Lituania Magna) yra didžiulė, stipri ir turtinga valstybė, kaimynams kelianti pagarbią baimę, šlovinamos Lietuvos karių pergalės ir jų kaina. Aprašytos garsiosios Lietuvos girios poetui mena šalies didybę, nors to meto Vakarų europiečiams tai buvo tik akivaizdus šalies ekonominio bei kultūrinio atsilikimo požymis. Sostinė Vilnius poetui yra pasididžiavimo šaltinis, lietuvių metropolija. Kaip ir dera tokio žanro kūriniams, negailima panegirikų pagrindiniam herojui, pasižyminčiam visomis patrioto dorybėmis. Poemoje pabrėžiama, kad tikrasis atlygis tobulo herojaus laukia tik danguje, todėl būtina gyventi ne dėl esamo pasaulio malonumų, o elgtis kukliai ir dorai, veikti nesavanaudiškai. Poetui herojaus aukšta kilmė – tai ne gimus gautas pranašumas prieš kitus žmones ir įvairios privilegijos, o didžiulis Apvaizdos siųstas įpareigojimas. Priešmirtinėje maldoje herojus prašo Dievą dovanoti Lietuvai garbę ir skeptrą. Taip išsakoma viltis, kad LDK dar galėtų tapti ne tik savarankiška valstybe, bet ir karalyste. Toks poemos herojaus paveikslas sukurtas kaip sektinas pavyzdys Lietuvos bajorams.

Ištrauka iš kūrinio:[2]

…Radvila! Patį dabar apdainuosiu, atmintinus darbus
tavo, Senoli, ir tau šią pierišką auką aukosiu.
Nors apie tavo žygius po Europą ir barbarų kraštą
garsas skersai išilgai iš trilypio rago pasklido,
ryšiuosi savo giesmėn vis viena, Didysis, sudėti
tavo garbingus vardus ir karus, ir šlovę nemarią…

Reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tuo metu, kai eiliavo J. Radvanas, pasaulietinės literatūros lietuvių kalba dar nebuvo. Bėgant amžiams, lotynų kalbos reikšmė blėso, mokančiųjų ja skaityti skaičius mažėjo. Tik 1997 m. Sigitas Narbutas išvertė į lietuvių kalbą šio kūrinio 3302 lotyniško hegzametro eilutes. Lietuvių tautos herojiniu epu pripažintas kūrinys 2011 m. įtrauktas į vidurinių mokyklų lietuvių literatūros mokymosi programą.[1] „Radviliada“ nebuvo deramai pripažinta tarpukario Lietuvoje, kai Vilniaus kraštas buvo okupuotas lenkų. Nenorėta prisiminti, kad su tais pačiais lenkais kadaise kartu kovota. Sovietmečiu dėl suprantamų priežasčių apie ją tylėta – nebuvo kaip viešinti faktų, kaip lietuviai su lenkais laimėjo daug mūšių Rytuose, prieš Maskvą.

„Radviliada“ nėra istorinis dokumentas, nors ir remiasi istoriniais faktais. Tačiau ji buvo kuriama norint atspindėti, perduoti žinias apie tai, kaip LDK ir gretimos tautos gyveno, kariavo, kaip atrodė jų gyvenamosios vietos, miškai, upės, keliai. Kūrinys pateikia aprašomų laikų kasdienybę, pasako ir kai kurių labai svarbių detalių apie įvykius ar asmeninį Radvilos gyvenimą. Pavyzdžiui, šis kūrinys yra išsaugojęs Mikalojaus Radvilos Rudojo gimimo datą. Iš jokio kito dokumento to nebuvo žinoma.[1]

Prie panašių herojinių epų priskirtinas vienas ankstyviausių kūrinių lotyniškoje Lietuvos literatūroje – Laurencijaus Bojerio lotyniška poema Carolomachia („Karolių mūšis“). Ji buvo išleista Vilniuje 1606 m., pasakoja apie 1605 m. įvykusį Salaspilio mūšį – kaip Jonas Karolis Chodkevičius įveikė Švedijos kariuomenę.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 „Karingos tautos turi savo epus. Kuo mes prastesni?“. lzinios.lt. 2011-11-21. Suarchyvuotas originalas 2016-05-01. Nuoroda tikrinta 2016-05-01. 
  2. „Radviliados“ tekstas lietuvių k. (vert. Sigitas Narbutas)

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]