Salys Šemerys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Salys Šemerys
Salys Semerys.jpg
Gimė: 1898 m. gegužės 21 d.
Vilkaviškis
Mirė: 1981 m. gegužės 14 d. (82 metai)
Klaipėda
Palaidotas: Karklės kapinės
Tėvas: Juozapas Šmerauskas
Sutuoktinis(-ė): Leonija Šmerauskienė
Veikla: poetas, mokytojas, buriuotojas

Salys Šemerys (tikr. Saliamonas Šmerauskas, 1898 m. gegužės 21 d. Vilkaviškyje – 1981 m. gegužės 14 d. Klaipėdoje) – Lietuvos poetas avangardistas, „Keturių vėjų“ sąjūdžio dalyvis.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė karstadirbio ir bitininko Juozapo Šmerausko šeimoje. Pirmuosius savo kūrinius – pasakėčias, anekdotus ir humoristinius pasakojimus išspausdino 1914 m. „Garnio“ satyriniame laikraštyje, pasirašęs slapyvardžiu Tadas Mardonius. Vėliau slapyvardžių turėjo daug: Duoga Liutauris, Escecha, Esperantininkas, Es-ša, Express, Gedvila Rimvydas, Janulaitis Salys, Jasulaitis S., Jasulaitis Salys, O Si mas, Ošimas M., Rauskas M., Salmanasaras, Salmanasaras el., Skamas, Skomantas, Sl. Šm., Šerys, Šerp, Šlamas L., Šmergarbas Algirdas, Šmergarbas Selmas, Vaiduoklis. Slapyvardis Šemerys Salys – išliko visam gyvenimui.

Pirmasis pasaulinis karas S. Šemerį nubloškė į Voronežą, kur jis 1918 m. baigė gimnaziją, išsamiau susipažino su tuo metu madingomis literatūros srovėmis – simbolizmu ir ekspresionizmu. 1917 m. „Aušrinės“ žurnale buvo išspausdintas pirmasis jo eilėraštis „Auštant“. 1920 m. išvyko studijuoti į Kauną, čia 1921 m. dirbo „Lietuvos“ literatūros priedo „Sekmoji diena“ (Nr. 32-45) redaktoriumi, pavertė jį avangardinio meno tribūna, publikavo savo ir kitų ekspresionistinius poetinius bandymus, buvo aktyvus „Keturių vėjų“ pirmųjų numerių bendradarbis.

1927 m. atvyko į Klaipėdą. Poetas Vytauto Didžiojo gimnazijoje dėstė lietuvių literatūrą, savitai papildė tuo metu mieste gyvenusių lietuvių inteligentų būrį. Vokiečiams užėmus Klaipėdos kraštą, persikėlė į Vilkaviškį, vėliau į Kybartus. Čia jis išgyveno 1940 m. įvykius, kurie padarė didžiausią perversmą jo pasaulėžiūroje – „iki tol aš buvau grynojo meno šalininkas, o dabar mano sieloje atsirado spraga. Pradėjau abejoti savo estetinių pažiūrų teisingumu“ (Granata krūtinėj: rinktinė. – Vilnius, 1969, p. 116–117). 1944 m. poetas su šeima buvo ištremtas į Vokietiją. Karo metu dingo Vlado Eidukevičiaus tapytas Salio Šemerio portretas, buvo išgrobstyta unikali poeto biblioteka.

1945 m. rudenį Šmerauskų šeima visam laikui sugrįžo į Klaipėdą. S. Šemerys vėl įniko į pedagoginį darbą. Kurį laiką dirbo suaugusių gimnazijos direktoriumi (1998 m. ši mokykla pavadinta S. Šemerio vardu ir veikia iki šiol), po to dėstė 1-oje Jūreivystės, nuo 1952 m. Amatų mokyklose.

Klaipėdoje mokytoju dirbo iki 1957-ųjų. Per tą laikotarpį ir vėliau kūrė eilėraščius, pasakėčias, libretą operai, prozos kūrinius, balades, poemas, atsiminimus, rinko ir užrašinėjo Klaipėdos krašto padavimus, iš vokiečių kalbos išvertė Mažosios Lietuvos „sakas“ ir legendas, vertė į rusų ir esperanto kalbą savo kūrybą.

Buriuotojas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Salys Šemerys (dešinėje) buriuotojų parade

Salys Šemerys buvo ne tik mokytojas, poetas, bet ir aistringas buriuotojas – vienas šios sporto šakos pradininkų Lietuvoje. Apie buriavimą jis ėmė svajoti 1927 m., kai prikalbintas rašytojo Prano Mašioto sūnaus atvyko iš Kauno į Klaipėdą. „Apsigyventi Klaipėdoje mane, be visa ko, dar viliojo jūrų romantika. Plaukiojant jūromis, fantazijai erdvė – be ribų!“.

Teoriškai pasiruošęs, aktyviai buriuoti pradėjo 1934 m., kai iš centrinės vaistinės provizoriaus K. Mažono nusipirko dvistiebę jachtą, pavadintą „Gulbė“. „Puiki buvo jachta, tik „Gulbės“ vardas jai netiko. Tai juk pelkių ir kūdrų paukštis! Vardą reikėjo pakeisti… Ir aš daviau jai vardą „Tegu“ (Salio Šemerio rankraščiai).

1935 m. S. Šemerys pirmą kartą išplaukė su savo jachta į Baltijos jūrą. Vėliau daug plaukiojo po Kuršių marias, nusigavo iki Visbio, Stokholmo, Helsinkio, aplankė didesnius Baltijos uostus, dalyvavo tarptautinėse regatose. 1946 m. dalyvavo atkuriant Lietuvos jachtklubą, mokė jaunuosius buriuotojus, buvo miesto kvalifikacinės komisijos narys, teisėjavo vietinėse ir respublikinėse buriavimo varžybose. Jis buvo Lietuvos buriavimo sporto federacijos garbės narys. Palaidotas Karklės kapinėse.[1]

Palikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iškili S. Šemerio figūra buvo įaugusi į miesto panoramą, vertingos jo keltos idėjos dėl miesto literatūrinio muziejaus įsteigimo, senųjų gatvių pavadinimų keitimo ir kt. Šemeriai gyveno H. Manto g. 23-30, name šalia Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (dabar šioje vietoje – viešbutis „Navalis”). Bibliotekoje vyko jo kūrybos vakarai, čia saugomas rinkinys iš jo asmeninio archyvo, kurį po poeto mirties perdavė žmona L. Šmerauskienė. Bibliotekoje Kraštotyros ir B. Aleknavičiaus fonduose saugomos bibliotekai ir B. Aleknavičiui dedikuotos S. Šemerio knygos. 2007 m. vasario 7 d. Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje atidaryta marinistinio paveldo skaitykla, pavadinta S. Šemerio vardu.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Karklės kaimo I senosios kapinės“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2017-08-21.