Esė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Esė (pranc. essai – „bandymas“) – rašinys, straipsnis, kuriame autorius filosofuoja moralės, istorijos, politikos, meno temomis, kritiškai žvelgia į dabartį, būdingas subjektyvus vertinimas, laisvas stilius ir kompozicija. Esė (meniškasis paaiškinimas) – savo brangiausių minčių išsakymas.

Esė autorius vadinamas eseistu. Vieno laikotarpio, šalies, autoriaus ar kt. esė visuma – eseistika. Esė forma: laiškas (SenekaLaiškai Lucilijui“); dialogas (M. T. Ciceronas „Pokalbiai apie santarvę ir bičiulystę“); straipsnis, apybraiža, eiliuota forma, tiesiog esė.

Esė bruožai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kriterijai Paaiškinimas
Turinys Analizuojamos moralės, istorijos, politikos, meno temos; filosofinės, religinės problemos. Svarbu aktualumas.
Autoriaus požiūris Subjektyvus vertinimas; kritiškas žvelgimas; remiamasi sava patirtimi, kultūrine bei socialine; savais jausmais, emocijomis; ironiškumas; autoironiškumas; paslėptas dialogas su skaitytoju.
Kompozicija Laisva kompozicija (kartais gradacinė), būdingos netikėtos minčių paralelės, asociacijos, tų pačių motyvų, įvaizdžių kartojimas.
Teksto tipas Samprotavimas
Raiška Pasakojama 1- uoju asmeniu; daug metaforų ir palyginimų; paradoksai; aforizmai; simboliai; ironija; autoironija; paralelės; priešpriešos; retoriniai klausimai ir sušukimai; platus kultūrinis kontekstas.
Funkcinis stilius Publicistinis stilius; gali būti derinami mokslinio ir meninio stiliaus elementai.

Mokyklinė esė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Susiaurinta sąvokos esė reikšmė – tai poleminis samprotavimas, duota tema arba pagal duotą tekstą ir su juo pateikiamą užduotį. Poleminis samprotavimas – tai samprotavimas klausimu, į kurį negali būti vienareikšmio atsakymo arba kurį galima vertinti skirtingais požiūriais. Mokyklinei esė keliami reikalavimai: tekstas samprotaujamojo tipo; savo nuomonės reiškimas ir jos argumentavimas; oponentų nuomonių (jei yra) argumentuota analizė ir kritika; kritinio mąstymo parodymas; aiški pastraipų struktūra, logiški ryšiai tarp pastraipų ir tarp sakinių pastraipose; įvairus ir taisyklingas lietuvių kalbos gramatinės sistemos realizavimas; rašybos ir skyrybos normų laikymasis; turtingas žodynas; esė apimtis – 1,5-2 A4 formato lapai.

Lietuvių eseistai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Donaldas Kajokas (gimęs 1953 m.), jo kūriniai išversti į dvylika užsienio kalbų. Parašė „Komentarus“ (1990 m.), „Dykinėjimus“ (1999 m.) ir „Lietaus migla Lu kalne“ (2002 m.). Taip pat ir poetas.

Sigitas Parulskis (gimęs 1965 m.), jo kūriniai išversti į užsienio kalbas. Parašė „Miegas ir kitos moterys“ (2004 m.). Taip pat ir poetas.

Kęstutis Navakas (gimęs 1964 m.). Parašė „Gero gyvenimo kronikas“ (2005 m.). Taip pat poetas, literatūros kritikas ir vertėjas.

Sigitas Geda (1943–2009) Žymiausi rinkiniai – „Man gražiausias klebonas – varnėnas“ (1998), „Žydintys lubinai“ (1999), „Adolėlio kalendoriai“ (2003).

Giedra Radvilavičiūtė (gimė 1960 m.). Prozininkė, eseistė, penkios esė paskelbtos kolektyviniame rinkinyje „Siužetą siūlau nušauti“(2002 m.). Esė rinkiniai: „Suplanuotos akimirkos“ (2004 m.), „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ (2010 m.).

Žinomi užsienio eseistai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]