Bronius Radzevičius
| Bronius Radzevičius | |
|---|---|
| Gimė | 1940 m. gruodžio 24 d. Radviliškyje |
| Mirė | 1980 m. spalio 10 d. (39 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Vyžuonų kapinėse |
| Sutuoktinis (-ė) | Genė Radzevičienė |
| Veikla | aštunto dešimtmečio Lietuvos prozininkas. |
| Žymūs apdovanojimai | |
Bronius Radzevičius (1940 m. gruodžio 24 d. Radviliškyje – 1980 m. spalio 10 d. Vilniuje) – aštuntojo XX a. dešimtmečio Lietuvos prozininkas.[1]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rašytojo vaikystė prabėgo Utenos rajono Vyžuonų miestelyje, į kuriuos jo šeima persikėlė 1941 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Motinos neteko karo metu, tėvas nuskendo 1959 m. Likęs našlaitis dvejus metus gyveno internate. 1960 m. B. Radzevičius baigė vidurinę mokyklą. Įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti fizikos ir matematikos, bet, pasijutęs „sėdįs ne savo rogėse“, studijas metė. Dėl sunkios materialinės padėties gausioje pamotės šeimoje B. Radzevičius kurį laiką dirbo gamyklose, įsigijo tekintojo specialybę. Vėliau įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1968 m. baigęs universitetą, metus mokytojavo, vėliau dirbo redaktoriumi. Mokytojavo, dirbo „Šluotos“, „Komjaunimo tiesos“, „Girių“ redakcijose, moksliniame metodiniame kultūros centre. 1972 m. vedė Genę Radzevičienę. Sūnus – Kostas Radzevičius (g. 1973).
1980 m. spalio 10 d. nusižudė, palikęs priešmirtinį atsisveikinimo laišką. Surastas Vilniuje, Neryje, prie Žirmūnų tilto.[2] Buvo palaidotas Vyžuonų kapinėse.
Rašytojo kūryba – pirmasis sovietiniu laikotarpiu ryškus moderniosios prozos proveržis, skausmingai atskleidęs pokario kartos egzistencinę aklavietę, savitai reiškęs niūrią laiko dvasią ir žmogaus bejėgiškumo totalitarinės sistemos gniaužtuose. Pirmą kartą lietuvių literatūroje atsiranda toks sudėtingas žmogus, jo komplikuotas dvasinis pasaulis, gili savianalizė.[3] Jis paženklintas nuolatinio nepasitenkinimo savimi ir aplinka. Tai – „nervinga literatūra“, uždaros, įkalintos sąmonės reiškinys, simptomiškas, laikotarpiui būdingas psichikos bruožas.
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Link debesijos: [apsakymų rinkinys]. Vilnius: Vaga, 1984. 383 pp.
- Balsai iš tylos: [novelių rinkinys]. Vilnius: Vaga, 1970
- Priešaušrio vieškeliai: [romanas]. Vilnius: Vaga, 1979
- Raštai. 3 tomai. Vilnius: Vaga. 1984–1985
- Žolė po šerkšnu: [apysaka, novelės]. Kaunas: Varpas, 1994
- Vakaro saulė: [apsakymų rinkinys]. Vilnius: Baltos lankos, 1996
- Proza. Vilnius: Žaltvykslė, 2006
Įvertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Žemaitės literatūrinė premija už romaną „Priešaušrio vieškeliai“, 1980 m.
- Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, po mirties, 1991 m.
Atminimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Paminklas Vyžuonų seniūnijos ir mokyklos skvere (2007 m., skulpt. Henrikas Orakauskas).
- Rašytojų kalnelyje Vyžuonose pastatytos dvi skulptūros, skirtos pagerbti rašytoją Bronių Radzevičių ir poetą Antaną Masionį (2000 m., skulpt. Henrikas Orakauskas).
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Radzevičius Bronius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. 450 psl.
- ↑ Juozas Aputis. Iš dienoraščių. 1969–1990 m. 1980 metai tekstai.lt
- ↑ http://www.kaunorasytojai.lt/naujienos/alfas-pakenas-bronius-radzevicius-rase-sau-o-parase-visam-pasauliui-ii/ Alfas Pakėnas. „Bronius Radzevičius. Rašė sau, o parašė visam pasauliui“ (II)
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Novelės iš knygos „Žolė po šerkšnu“ Archyvuota kopija 2008-02-02 iš Wayback Machine projekto.
