Jurgis Savickis

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Jurgis Savickis

Gimė	1890 m. gegužės 4 d. Pagausančio dvaras, Ariogalos valsčius, Rusijos imperija
Mirė	1952 m. gruodžio 22 d. (62 metai) Rokabrunas, Ero departamentas, Langedokas-Rusijonas, Prancūzija
Sutuoktinis (-ė)	Ida Trakiner-Savickienė
Vaikai	Augustinas Savickis, Algirdas Savickis

Veikla	lietuvių diplomatas, rašytojas

Vikiteka	Jurgis Savickis

Jurgis Savickis (1890 m. gegužės 4 d. Pagausančio dvaras, Ariogalos valsčius, Rusijos imperija – 1952 m. gruodžio 22 d. Rokbriun Kap Martenas, Ero departamentas, Langedokas-Rusijonas, Prancūzija) – lietuvių diplomatas, rašytojas, lietuvių prozos modernintojas, artimas ekspresionizmui.

Biografija

Savickis buvo pirmasis vaikas šeimoje (be jo, dar gimė vienuolika vaikų, užaugo tik penki). Nors šeima nebuvo bajoriška, tačiau gyveno gana pasiturinčiai ir save laikė aukštesnio luomo žmonėmis. Gimnaziją lankė Maskvoje, kur gyveno pas dėdę. Dar gyvendamas Pagausantyje buvo susižadėjęs su kaimynų dukra Apolonija Jokimaite, Antano Jokimo ir Zenono Jokimo seserimi. Planuota santuoka neįvyko dėl Jurgio pageidavimo sudaryti ne bažnytinę, o tiktai civilinę santuoką. Išsiskyrimas su Apolonija atspindėtas novelėje „Koketė“ iš apsakymų rinkinio „Šventadienio sonetai“.

1911 m. įstojo į aukštesniuosius žemės ūkio kursus Petrograde, bet po kelių mėnesių grįžo į Maskvą studijuoti dailės, taip pat pratęsė dailės mokslus Jano Mateikos dailės akademijoje Krokuvoje.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, įsitraukė į lietuvių pabėgėlių globos organizacijų veiklą ir 1915 m. buvo išsiųstas į Daniją. Ten dirbo Raudonajame Kryžiuje, kur rūpinosi lietuvių belaisviais, atsidūrusiais vokiečių užnugaryje. Dirbdamas sutiko savo būsima žmoną Idą, su ja susilaukė dviejų sūnų – Algirdo ir Augustino.

Kadangi mokėjo lenkų, rusų, prancūzų, danų ir švedų kalbas bei buvo visapusiškai išsilavinęs, po karo tapo besikuriančios Lietuvos valstybės diplomatu Skandinavijos šalyse. Nuo 1919 m. buvo oficialus Lietuvos atstovas Danijoje, vėliau Suomijoje. Nuo 1922 m. – Norvegijoje. Vis dėlto diplomato darbas neužgesino kūrybinės ugnies: 1922 m. Berlyne pasirodė pirmasis Savickio apsakymų rinkinys „Šventadienio sonetai“. Panaikinus atstovybę Kopenhagoje, dirbo Suomijoje iki 1927 m.

1927–1929 m. tarnavo Užsienio reikalų ministerijoje Kaune, tuo pačiu metu vadovavo Valstybės teatrui. 1930–1937 m. vėl paskiriamas į diplomatinę tarnybą Skandinavijoje. 1937 m. perkeltas dirbti į Rygą. 1938 m. tapo Lietuvos atstovu Tautų Sąjungoje Ženevoje.

Su žmona atostogaudamas Pietų Prancūzijoje, Mentono apylinkėse, Rokbriuno vietovėje, rado didelę pušį, kuri jam priminė gimtinę. Ten nusipirko žemės sklypą ir pasistatė vilą. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Savickis, netekęs diplomato darbo, toje viloje ir apsigyveno. Ją pavadino gimtojo miesto vardu – „Ariogala“. Namus pavertė tarsi muziejų: į medžius, tvoros nišas įkėlė medinių skulptūrų – rūpintojėlių, koplytėlių su Dievo Motina, kitų šventųjų. Namuose Lietuvą priminė brolio Antano padarytas ąžuolinis stalas, ant sienų kabantys Adomo Varno, Petro Kalpoko, Adomo Galdiko ir kitų garsių dailininkų paveikslai.

1952 m. ištiko insultas, tą pačią dieną mirė Mentono klinikose, palaidotas Rokbriuno kapinėse.

Kūryba

1910 m. parašė savo pirmąjį kūrinį – feljetoną „Dienos kančios“, kurį išspausdino laikraštyje „Lietuvos žinios“. Pasirašė Jurgio Rimošiaus slapyvardžiu (juo pasirinko senelės, tėvo motinos, mergautinę pavardę, didžiavosi iš jos paveldėta bajoriška kilme).

J. Savickis laikomas Vakarų Europos intelektualinės tradicijos atstovu bei priskiriamas prie lietuvių literatūros atnaujintojų kartos (Vincas Mykolaitis-Putinas, Kazys Binkis, Balys Sruoga ir kt.).

Jo prozoje nerasi „visažinio“ pasakotojo. Čia pasakotojo ir personažo mintys, požiūris dažnai susipina. J. Savickio požiūris į žmogaus prigimtį pesimistiškas, ironiškas. Atskleidžiamas prigimties dvilypumas, grėsmingumas. Tačiau rašytojo proza dėl to netampa niūri. Prigimties išdaigas atsveria šilti žmogiški ryšiai, grožio, meno, kultūros idealai.

Įvertinimas

Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinas (1930 01 09)
Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinas (1928 05 15)
Danijos Danebrogo I laipsnio ordinas (1937)
Islandijos Sakalos I laipsnio ordinas (1932)
Latvijos Trijų žvaigždžių I laipsnio ordinas (1938)
Norvegijos Šv. Olafo I laipsnio ordinas (1938)
Švedijos Poliarinės žvaigždės I laipsnio ordinas (1938)

Bibliografija

Lysskaer (Aušra; straipsnių rinkinys). – Kopenhaga, 1919 (danų kalba).
En rejse gennem Litauen (kelionė per Lietuvą; apybraiža). – Kopenhaga, E. Jespersens forl., 1919. – 80 p. (danų kalba)
Šventadienio sonetai (novelės). – Berlynas, 1922. – 144 p.
Ties aukštu sostu (novelės). – Kaunas, 1928. – 237 p.
Atostogos (kelionės įspūdžiai) / Jurgis Rimošius. – Kaunas, 1928. – 146 p.
Truputis Afrikos (kelionės įspūdžiai) / Jurgis Rimošius. – Malmė, Lundgrens Söners Boktryckeri, 1934. – 60 p.
Kelionės (2 tomai) / Jurgis Rimošius. – Kaunas, 1938.
Raudoni batukai (novelės). – Niujorkas, Gabija, 1951. – 134 p.
Šventoji Lietuva (romanas). – Memingenas, Tremtis, 1952. – 248 p.
Žemė dega (karo metų dienoraštis, 2 dalys) – Čikaga, Terra, 1956.
Novelės. – Vilnius, Vaga, 1967. – 299 p.
Ad astra (novelė). – Čikaga, 1970. – 16 p. – (Mažoji biblioteka).
Raštai: šeši tomai. – Vilnius, Vaga, 1990:
- T.1: novelės. – 1990. – 510 p.
- T.2: apysaka, novelės. – 1991. – 262 p.
- T.3: kelionių apybraižos. – 1995. – 475 p.
- T.4: dienoraštis. – 1995. – 542 p.
- T.5: Laiškai. – 1998. – 748 p.
Vasaros kaitros (novelės). – Vilnius, Baltos lankos, 1997. – 254 p. – (Skaitinių serija; 22).

Nuorodos

Kilnios sielos aristokratas Archyvuota kopija 2016-04-18 iš Wayback Machine projekto. lzinios.lt
Jan S. Krogh: Jurgio Savickio darbas ir gyvenimas Skandinavijoje (norvegų kalba)