Skriptoriumas
Skriptoriumas (arba skriptorijus;[1][2][3] nuo lot. scriptor – „perrašinėtojas, raštininkas“) – vėlyvojoje antikoje atsiradusi, dažniausiai vienuolynuose esanti patalpa, kurioje ranka perrašinėti religiniai, iš dalies ir pasaulietiniai tekstai. Skriptoriumuose dirbdavo skriptoriai. Tai buvo rankraštinių knygų perrašinėjimo dirbtuvė.[4]
Kadangi raštiją daugiausiai platino Bažnyčios atstovai, daugelyje vienuolynų skriptoriumas buvo iš anksto numatyta vienuolyno pastatų dalis. Vienuolynų skriptoriumai, ypač ankstyvaisiais viduramžiais, dirbo praktiškai tik paties vienuolyno poreikiams tenkinti. Antikos laikotarpiu egzistavo viešosios bibliotekos, tuo tarpu skriptoriumai visuomenei nebuvo prieinami arba prieinami tik su dideliais apribojimais. XIV–XV a. atsirado ir paplito pasaulietinės perrašinėtojų dirbtuvės, kurios atsirado kaip atsakas į augančią knygų paklausą.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Skriptoriumai atsirado VI–VII a. Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, ypač paplito X–XII a. vakarų Europos vienuolynuose. Tai buvo nuošali patalpa, vienuolio celė arba iš anksto numatyta vienuolyno dalis. XI a. skriptoriumai atsirado Rusijoje, vėliau ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kur didelių skriptoriumų nebuvo – religinės ir pasaulietinės knygos buvo perrašinėjamos Vilniuje, Trakuose, Smolenske, Supraslyje ir kitur.[4]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Kuri forma vartotina: „skriptorijus“ ar „skriptoriumas“? Archyvuota kopija 2020-08-14 iš Wayback Machine projekto. Vlkk.lt (tikrinta 2025-11-13).
- ↑ Dailės žodynas. – Vilnius, 1999, psl. 390.
- ↑ Iliustruotas architektūros istorijos žodynas. – Vilnius, 2007, psl. 457.
- 1 2 Skriptoriumas. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2025-11-13).