Charles Baudelaire

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Šarlis Pjeras Bodleras
pranc. Charles Pierre Baudelaire
Étienne Carjat, Portrait of Charles Baudelaire, circa 1862.jpg
Šarlio Pjero Bodlero portretas, apie 1862 m. tapytas Etjeno Karjato
Gimė 1821 m. balandžio 29 d.
Paryžius, Prancūzija
Mirė 1867 m. rugpjūčio 31 d. (46 metai)
Paryžius, Prancūzija
Tėvas Žozefas-Fransua Bodleras
Veikla poetas, meno kritikas, filosofas, dekadentizmo atstovas
Išsilavinimas Lycée Louis-le-Grand licėjus

Šarlis Pjeras Bodleras (pranc. Charles Pierre Baudelaire 1821 m. balandžio 29 d. Paryžius, Prancūzija1867 m. rugpjūčio 31 d. Paryžius, Prancūzija) – prancūzų poetas, meno kritikas, filosofas, dekadentizmo atstovas, pirmasis Prancūzijoje išvertęs Edgaro Aleno Po kūrinius.

Garsiausias Šarlio Bodlero kūrinys - tai lyrinės poezijos knyga, pavadinta „Piktybės gėlės“ (pranc. Les Fleurs du mal), išleista 1857 metais. Originalus Bodlero proza parašytos poezijos stilius paveikė visą būrį poetų, įskaitant Polą Verleną, Artūrą Rembo ir Stephane Mallarmé. Bodlero poezijai priskiriamas termino „modernumas“ („modernité“) sukūrimas, siekiant apibūdinti trumpalaikį, efemerišką gyvenimo didmiesčio metropolyje potyrį. [1]

Ankstyvieji gyvenimo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šarlis Bodleras gimė 1821 m. balandžio 9 d. Paryžiuje, Prancūzijoje, po dviejų mėnesių buvo pakrikštytas Saint-Sulpice Romos katalikų bažnyčioje. [2] Jo tėvas Žozefas-Fransua Bodleras (1759–1827) [3] buvo vyresnysis valstybės tarnautojas ir menininkas mėgėjas, 34 metais vyresnis už Bodlero motiną Karoliną (mergautinė pavardė Dufaÿs) (1794–1871). [4] Tėvas Žozefas – Fransua mirė Šarlio Bodlero vaikystėje, 1827 m. vasario 10 d.

Bodlero portretas apie 1844 metus. Autorius Emilis Deroy

Kitais metais Šarlio motina Karolina ištekėjo už pulkininko leitenanto Žako Aupiko, kuris vėliau tapo Prancūzijos ambasadoriumi įvairiose diplomatinėse misijose. Berniuko santykiai su patėviu nebuvo sklandūs. Bodlero biografai tai vertino kaip lemiamą momentą, manydami, kad motinos meilės stoka ir jos antroji santuoka berniukui padarė traumą, kuri paaiškina vėliau atsiradusius tam tikrus šokiruojančius jo gyvenimo poelgius. [5] Bodleras jau ir suaugęs pastoviai prašydavo iš motinos pinigų vis žadėdamas, jog tuoj sudarys pelningą leidybos sutartį.

Bodlero vaikystėje jo motina su patėviu ir šeima persikėlė gyventi į Lioną, kur berniukas įgijo mokyklos išsilavinimą. Besimokydamas Lione jaunasis Bodleras buvo linkęs į kraštutinumus, tai tingėjo ir buvo išsiblaškęs, tai linko į susikaupimą ir kruopštumą, tuo stebindamas mokytojus. Be to jam buvo būdinga gili melancholija. 1836 metais šeima grįžo į Paryžių ir jaunasis Šarlis tęsė mokslus Louis-le-Grand licėjuje, kur studijavo teisę, t. y. populiarų kursą tiems, kas nebuvo pasirinkęs ar nusprendęs dėl jokios konkrečios karjeros. Besimokydamas licėjuje dažnai lankydavosi pas prostitutes, kur, taip manoma, užsikrėtė venerine liga, taip pat prisikaupė skolų dėl nuolatos perkamų madingų drabužių. 1839 m. su dideliu vargu baigęs licėjų ir gavęs teisės bakalauro laipsnį, Šarlis Bodleras išsitarė savo broliui: „Aš nejaučiu, kad turėčiau kokį nors pašaukimą“. Jo patėvis norėjo, kad Bodleras darytų karjerą teisėje ar diplomatijoje, tačiau šis pareiškė, jog pradės literatūrinį kelią. [6]

Bodlero patėvis ir motina 1841 m. išsiuntė jį į kelionę į Kalkutą, Indiją, tikėdamiesi, kad jaunuolis atsisakys klaidingo gyvenimo pasirinkimo ir siekdami jį apsaugoti nuo blogos Lotynų kvartalo įtakos. Kelionė poetui davė stiprų rytų įspūdį, t. y. jūros, egzotinių uostų. Matytus kelionėje vaizdus vėliau Bodleras panaudojo savo poezijoje. [7]

Grįžęs į Paryžiaus smukles jis pradėjo kurti keletą „Piktybės gėlės“ eilėraščių. Būdamas 21 metų, Bodleras tapo pilnamečiu ir įgijo nemažą palikimą, tačiau per keletą metų iššvaistė didesnę palikimo dalį. Jo šeima buvo padavusi ieškinį teismui, kad būtų paskirtas Šarlio globėjas, kuriam Bodleras galėtų pavesti tvarkyti savo turtą, tačiau Bodleras tvirtino, kad leisti jam žlugti finansiškai būtų buvęs vienintelis būdas išmokyti jį tvarkyti savo finansus. [8]

Meno pasaulyje tuo laikotarpiu Bodleras išgarsėjo kaip dendis, per trumpą laiką praradęs didžiąją dalį palikimo ir gyvenęs iš pašalpų. Šiuo metu jis susipažino su balerina Žana Duval, kreole iš Taičio, kuri nepatiko jo šeimai. Poeto motina manė, kad Žana yra „Juodoji Venera“, kuri „visaip poetą kankino“ ir, naudodama kiekvieną galimybę, išleisdavo jo pinigus. Kilus tarpusavio skandalams su Žana, Bodleras netgi bandė žudytis [9]

Bodleras dalyvavo 1848 m. revoliuciniuose įvykiuose ir rašė straipsnius į revoliucinius laikraščius. Tačiau jo susidomėjimas politika buvo praeinantis.

1850 m. pradžioje Bodleras kovojo su prasta sveikata, neatidėliotinomis skolomis. Jis dažnai persikeldavo iš vieno namo į kitą, kad išvengtų kreditorių. Bodleras ėmėsi daugelio projektų, kurių nesugebėjo įvykdyti, nors kaip tik tuo metu baigė Edgaro Alano Po pasakojimų vertimus.

1857 m. mirus patėviui, Bodleras testamente nebuvo paminėtas, tačiau vis dėl to jis džiaugėsi tuo, jog galėsiantis sulaukti didesnio motinos dėmesio. [10] Jo motina mirė 1871 m. rugpjūčio 16 d., išgyvenusi tik keturis metus ilgiau nei jos sūnus Šarlis Bodleras.

Paskutiniai gyvenimo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1865 m. Bodleras išvyko į Belgiją, kur praleido dvejus su puse metų, nepaisydamas nuobodaus belgų gyvenimo ir greitai blogėjančios sveikatos.

Būdamas Namiūre, Bodleras ėjo pro bažnyčią ir nukrito tiesiai ant akmens laiptelių.

1866 m. Šarlis Bodleras sunkiai apsirgo. Apie savo ligą, kaip manoma, sifilį, žinoma, jis nutylėdavo, tačiau savo negalavimus aprašė taip: „ima dusinti, mintys susipainioja, dingsta jausmai, svaigsta galva, atsiranda stiprūs galvos skausmai, išpila šaltas prakaitas, atsiranda neįveikiama apatija“. 1846 m. balandžio mėnesį būdamas sunkios būklės Bodleras buvo pristatytas į Briuselio ligoninę, vėliau jis buvo pervežtas į Paryžių, kuri mirė ligoninėje 1867 m. rugpjūčio 31 d.

Bodlero kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmasis paskelbtas Bodlero darbas, slapyvardžiu Bodleras Dufaÿs, buvo jo meno apžvalga „1845 m. Salonas“, kuri iškart patraukė meno atstovų dėmesį dėl savo drąsos. [11]

1846 m. Bodleras parašė savo antrąją apžvalgą apie salonus, ir jau buvo žinomas kaip romantizmo šalininkas bei kitų meno srovių kritikas. Jis palaikė Eženą Delakrua ir ši jo publikacija neliko nepastebėta. [12] Kitais metais buvo išleistas Bodlero romanas „La Fanfarlo“.

Š. Bodleras laikomas vienu žymiausių europinės depersonalizuotos lyrikos kūrėjų. Ne tik dėl kūrybos, bet ir dėl gyvenimo būdo įgijo „dekadanso genijaus“ pravardę. Jis sukūrė visiškai naują lyrikos stilių, jungiantį konkretumą ir simboliką, intymią šilumą ir kontempliaciją, rimtumą ir skeptišką kartėlį, gilią mintį ir nepaprastai intensyvų vidinį judesį, formos discipliną ir spontanišką vaizdo netikėtumą (menas, anot poeto, turi nustebinti).

Š. Bodlero poezija – tai klajonės po didmiesčio dykynę it po žlungančios civilizacijos pragaro prieangį. Vis dėlto jo posmai nebuvo beprasmiai – visa tai kartu paėmus, atrodė netgi gražu. Tapęs meno kritiku, jis atrado keletą talentingų dailininkų anksčiau, nei šie išgarsėjo. Š. Bodlerą žavėjo ydų bei bjaurumo bedugnė. Nors jam buvo priekaištaujama dėl papročių niekinimo, jis savo amžininkams turėjo didelės įtakos. Ilgainiui imta vertinti jo kūrybą.

Bodlero kūrinys „Piktybės gėlės“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmasis kūrinio „Piktybės gėlės“ leidimas su Bodlero pastebėjimais

Bodleras kūrė lėtai, dėmesingai, tačiau jo kūrybingumą dažnai sekino nejaukumas, emocinis sielvartas ir ligos, ir tik 1857 m. jis išleido savo pirmąjį ir garsiausią eilėraščių rinkinį „Piktybės gėlės“. [13] Kai kurie iš šio rinkinio eilėraščių jau buvo paskelbti anksčiau prancūzų kultūros, literatūros ir politikos mėnesiniame žurnale „Apžvalga apie du pasaulius“ (Revue des deux mondes) 1855 m., kai juos publikavo Šarlio Bodlero bičiulis Augustas Pulė Malasis. [14]

Kai kurie eilėraščiai taip pat anksčiau buvo publikuoti įvairiuose prancūzų žurnaluose. [15]

Bodlero išleisti eilėraščiai minėtame rinkinyje rado nedidelę skaitytojo auditoriją, tačiau jų tematikai ir aptarimui buvo skirtas didžiulis visuomenės dėmesys. Kaip teigė prancūzų rašytojas ir poetas, simbolizmo šalininkas Teodoras de Banvilis, kolegų menininkų reakcija buvo: „tokia didžiulė, nepaprasta, netikėta, susimaišiusi su susižavėjimu ir su neapibrėžta nerimo baime“. [16]

Gustavas Floberas sužavėtas Bodlero poezijos parašė šiam, jog: „Jūs atradote būdą, kaip atgaivinti romantizmą.“ [17]

Rinkinio „Piktybės gėlės” eilėraščiuose Šarlis Bodleras analizavo sekso ir mirties temas, kurios tuo laikotarpiu buvo laikomos skandalingomis. Poetas eilėraščiuose palietė lesbo, šventos ir profaniškos meilės temas. Kalbėjo apie metamorfozes, melancholiją, miesto korupciją, prarastą nekaltumą, gyvenimo priespaudą ir vyną. Pažymėtina, kad kai kuriuose eilėraščiuose Bodleras naudoja kvapų vaizdinius, kurie jo pavartoti nostalgijos jausmui ir intymumo pojūčiui sukelti. [18]

Bodlero poezijos knyga greitai tapo pagrindiniu kritikų skausmu. Kai kurie kritikai keletą eilėraščių pavadino „aistros, meno ir poezijos šedevrais“, tačiau visumoje buvo manoma, kad kiti eilėraščiai yra mažiau vertingi ir reikėtų imtis teisių veiksmu, juos užgniaužti. [19] Bodlerui, jo leidėjui ir spaustuvei dėl griežtai architektonikai komponuotų eilėraščių rinkiniui „Piktybės gėlės“ (1857 m.) iškelta byla ir jie buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn už visuomenės moralės pažeidimą. Jiems buvo skirta bauda, tačiau Bodleras nebuvo įkalintas. [20]

Poemoje „Skaitytojui“ („Au lecteur“), pratęsiančioje „Piktybės gėlės“, Bodleras kaltina savo skaitytojus veidmainiavimu, nuodėmėmis bei melu:

... If rape or arson, poison or the knife
Has wove no pleasing patterns in the stuff
Of this drab canvas we accept as life—
It is because we are not bold enough!
(Roy Campbel's vertimas į anglų kalbą)

Bodleras ir muzika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bodlero kūrinio „Piktybės gėlės“ viršelis, sukurtas poeto draugo Felicijano Rops

Bodleras, kaip meno kritikas, paliko reikšmingą įspaudą Prancūzijos meno istorijoje. Jis parašė puikių straipsnių apie tapytojus, muzikus, kompozitorius. Savo eseistikoje ir poezijoje pagrindė meno srovių atitikimo principą (žr. sonetą „Korespondencija“). Jis buvo žinomas muzikos žinovas. Bodleras pirmasis Prancūzijoje atrado Ričardo Vagnerio talentą, parašęs puikų esė „Ričardas Vagneris ir „Tannhauseris“ Paryžiuje“ (1861).

Pagal Bodlero eiles muziką kūrė nemaža dalis kompozitorių.


Kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1845 Salon de 1845
  • 1846 Salon de 1846
  • 1847 La Fanfarlo (Fanfarlo)
  • 1857 Les fleurs du mal (Piktybės gėlės)
  • 1860 Les paradis artificiels (Dirbtinis rojus)
  • 1861 Réflexions sur Quelques - uns de mes Contemporains
  • 1863 Le Peintre de la Vie Moderne
  • 1868 Curiosités Esthétiques
  • 1868 L'art romantique
  • 1869 Le Spleen de Paris/Petits Poémes en Prose (Paryžiaus splinas: maži prozos eilėraščiai)
  • 1887-1907 Oeuvres Posthumes et Correspondance Générale
  • 1897 Fusées
  • 1897 Mon Coeur Mis à Nu
  • 1922-1953 Oeuvres Complètes (19 tomų)
  • 1955 Mirror of Art (Meno veidrodis)
  • 1956 The Essence of Laughter
  • 1962 Curiosités Esthétiques


Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. The Painter of Modern Life and Other Essays, edited and translated by Jonathan Mayne. London: Phaidon Press, 13.
  2. Charles Baudelaire, Richard Howard. Les Fleurs Du Mal. David R. Godine Publisher, 1983, p.xxv. ISBN 0-87923-462-8, ISBN 978-0-87923-462-1.
  3. Ziegler, Jean (March 1979). "F. Baudelaire (1759-1827) Peintre et Amateur D'art". Gazette des Beaux-Arts (in French). 121 (pt. 1): 109–134.
  4. Boquel, anne; Kern, Étienne (2010). Une histoire des parents d'écrivains: De Balzac à Marguerite Duras (prancūzų k.). Paris, France: Editions Flammarion. p. 274. ISBN 978-2-0812-2833-7.
  5. Richardson, Joanna (1994), p. 35. Baudelaire. New York: St. Martin's Press. ISBN 0-312-11476-1. OCLC 30736784. [1]
  6. Richardson, Joanna (1994), p. 70. Baudelaire. New York: St. Martin's Press. ISBN 0-312-11476-1. OCLC 30736784. [2]
  7. Richardson, Joanna (1994), p. 67-68. Baudelaire. New York: St. Martin's Press. ISBN 0-312-11476-1. OCLC 30736784. [3]
  8. Richardson, Joanna (1994), p. 71. Baudelaire. New York: St. Martin's Press. ISBN 0-312-11476-1. OCLC 30736784. [4]
  9. Richardson, Joanna (1994), p. 75. Baudelaire. New York: St. Martin's Press. ISBN 0-312-11476-1. OCLC 30736784. [5]
  10. Richardson, Joanna (1994), p. 219. Baudelaire. New York: St. Martin's Press. ISBN 0-312-11476-1. OCLC 30736784. [6]
  11. Vicaire, Georges (1894). Manual de L'Amateur de Livres du XIXe Siècle: 1801-1893. 1. Paris: Librairie A. Rouquette. p. 339.
  12. Richardson, Joanna (1994), p. 110. Baudelaire. New York: St. Martin's Press. ISBN 0-312-11476-1. OCLC 30736784. [7]
  13. Clark, Carol (1995). "Notes on the Text". Selected Poems. By Charles Baudelaire. London: Penguin Books Ltd. p. xxiii. ISBN 978-0-14-044624-1.
  14. Chisholm, Hugh, ed. (1911). "Baudelaire, Charles Pierre". Encyclopædia Britannica (11th ed.). Cambridge University Press. [8]
  15. Huneker, James. Introductory preface to: The Poems and Prose Poems of Charles Baudelaire. New York: Brentano's, 1919. p. xvii.
  16. Richardson, Joanna (1994), p. 236. Baudelaire. New York: St. Martin's Press. ISBN 0-312-11476-1. OCLC 30736784. [9]
  17. Richardson, Joanna (1994), p. 241. Baudelaire. New York: St. Martin's Press. ISBN 0-312-11476-1. OCLC 30736784. [10]
  18. Richardson, Joanna (1994), p. 231. Baudelaire. New York: St. Martin's Press. ISBN 0-312-11476-1. OCLC 30736784. [11]
  19. Richardson, Joanna (1994), p. 232-237. Baudelaire. New York: St. Martin's Press. ISBN 0-312-11476-1. OCLC 30736784. [12]
  20. Richardson, Joanna (1994), p. 248. Baudelaire. New York: St. Martin's Press. ISBN 0-312-11476-1. OCLC 30736784. [13]