Žygimantas Senasis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Žygimantas Senasis
lenk. Zygmunt I Stary
Lietuvos didysis kunigaikštis,
Lenkijos karalius
Sigismund I of Poland.PNG
COA of Jogailaičiai dynasty Lithuania.png
Jogailaičių dinastija
Gimė: 1467 m. sausio 1 d.
Kozenicai
Mirė: 1548 m. balandžio 1 d. (81 metai)
Krokuva
Palaidotas: Vavelio katedra
Tėvas: Kazimieras Jogailaitis
Motina: Elžbieta Habsburgaitė
Sutuoktinis(-ė): 1)Barbora Zápolya
2)Bona Sforca
Vaikai:

1)Ana
Jadvyga
2)Žygimantas Augustas
Izabelė Jogailaitė
Ona Jogailaitė
Kotryna Jogailaitė

Alex K Rzech Pospolita1.svg LDK valdovas ir Lenkijos karalius
Valdė: 1506 m. - 1548 m. (~42 metai)
Karūnavimas: 1507 m. sausio 24 d.
Pirmtakas: Aleksandras
Įpėdinis: Žygimantas Augustas
Veikla: LDK valdovas ir Lenkijos karalius (1506-1548), priešpaskutinis Jogailaičių dinastijos atstovas.
Žymūs apdovanojimai:
Order Złotego Runa
Commons-logo.svg Vikiteka: Žygimantas SenasisVikiteka
Parašas
Autograph-ZygmuntStary.png
LDK ir Lenkija 1526 metais
Ant denaro pavaizduotas Žygimantas Senasis

Žygimantas Senasis (lenk. Zygmunt I Stary; 1467 m. sausio 1 d. – 1548 m. balandžio 1 d.) – Jogailaičių dinastijos LDK valdovas ir Lenkijos karalius (15061548).

Penktas Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgietės (lenk. Elżbieta Rakuszanka sūnus, nuo 1499 m. valdė Gloguvą Silezijoje, o 1504 m. tapo Lužicos markgrafu bei visos Silezijos valdovu. Per trumpą laiką jo teisinės ir administracinės reformos pavertė tas teritorijas pavyzdinėmis valstybėmis. 1506 m. po brolio Aleksandro I mirties tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi.

Seimo reikalavimu siekiant užtikrinti gynybinę sutartį ir sulaukti įpėdinio 1512 m. vedė Barborą Zapolya, Vengrijos magnato Stepono Zápolya dukterį. Ji mirė po trejų metų ir susilaukė tik dukterų. 1518 m. Žygimantas vedė Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Maksimilijono dukterėčią Boną Sforcą, su kuria susilaukė sūnaus Žygimanto Augusto ir keturių dukterų. Jo duktė Kotryna vėliau ištekėjo už Švedijos karaliaus Jono III-ojo, iš kurio kilo Vazų dinastijos karaliai.[1]

1521 m. Žygimanto Senojo kariuomenė, vadovaujama vieno svarbiausių patarėjų Jano Tarnovskio, nugalėjo Teutonų Ordiną, kuris valdė Rytų Prūsiją. 1525 m. Teutonų Ordino didysis magistras Albertas perėjo į liuteronybę ir sutiko tapti Žygimanto Senojo vasalu mainais už pasaulietinio Prūsijos kunigaikščio titulą. Tuomet Albertas paleido ordiną, o Prūsija tapo vasaline Lenkijos valstybe. Po paskutinio Piastų dinastijos Mazovijos valdovo mirties 1529 m. Žygimantas įjungė Mazovijos kunigaikštystę į Lenkijos valstybę. Vadovaujama J.Tarnovskio Žygimanto Senojo kariuomenė 1531 m. nugalėjo įsiveržusią Moldavijos kariuomenę Obertyne bei 1535 m. nugalėjo Maskvos kariuomenę ir apsaugojo Abiejų Tautų Respublikos rytines sienas.[1]

Veikiamas žmonos Žygimantas Senasis kvietės į Krokuvą Italijos menininkus ir skatino Italijos Renesanso lenkiškojo varianto raidą. Nors ir buvo uolus katalikas, tačiau toleravo stačiatikybę ir užtikrino apsaugą žydams. Iš pradžių griežtai priešinosi liuteronizmui, tačiau vėliau susitaikė su jo plitimu Lenkijoje.[1]

Iki karūnacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žygimantas Senasis buvo trečias eilėje prie Lenkijos sosto po savo brolių Jono Albrechto ir Aleksandro. Jų vyresnysis brolis Vladislovas II buvo tapęs Vengrijos ir Bohemijos karaliumi.

Po tėvo mirties Žygimantas liko vienintelis iš sūnų, kuris negavo jokio titulo. 1495–1496 m. Žygimantas prašė savo brolio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro jam išskirti valdą iš LDK, tačiau jam buvo atsakyta. Jo motina Elžbieta Habsburgietė nesėkmingai bandė jam užtikrinti Austrijos sosto paveldėjimą. Po nesėkmingo jo brolio Jono Albrechto įsiveržimo į Bukoviną žlugo planai Žygimantui išrūpinti Moldavijos sostą. Galiausiai Žygimantu ėmė rūpintis Bohemijos ir Vengrijos karalius Vladislovas II, kuris jam skyrė Gloguvo (1499 m.) ir Opavos kunigaikštystes (1501 m.), o 1504 m. jis tapo Silezijos ir Žemutinės Lužicos valdytoju.

Karūnacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mirštančio Aleksandro pakviestas į Vilnių iškart po jo mirties 1506 m. rugsėjo 13 d. buvo išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, nepaisant Melniko unijos susitarimų pagal kuriuos valdovas turėjo būti renkamas bendrai Lietuvos ir Lenkijos bajorų. 1506 m. gruodžio 8 d. Lenkijos Senato posėdyje Petrakave Žygimantas buvo išrinktas Lenkijos karaliumi. 1507 m. sausio 20 d. jis atvyko į Krokuvą ir po keturių dienų Vavelio katedroje primo Andžejaus Boryševskio buvo karūnuotas.

Valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kuriam laikui užtikrinęs ramybę pažadu kasmet mokėti duoklę Krymo chanui Mengli I Girėjui ir nusiuntęs pasiuntinius pas Valakijos vaivadą Bogdaną, Žygimantas ėmėsi tvarkyti šalies reikalus. Išlaidaus Aleksandro apgriautas Lietuvos ūkis buvo sutvarkytas, daugelis jo įsiskolintų dvarų buvo išpirkta. Žygimantas išmokėjo algas kariuomenei, sudarė atsarginį kapitalą įvairioms visuomeninėms išlaidoms. Į ūkį jam teko kreipti daug dėmesio, nes ilgų karų metu ypač daug reikėjo pinigų kariuomenei.

1512 m. buvo išleistos naujos valstybės karinės gynybos taisyklės: Lenkija (be Lietuvos) buvo padalinta į penkias apskritis, bajorai iš kiekvienos apskrities kas penkeri metai turėjo vienerius metus tarnauti kariuomenėje, save pilnai išlaikyti ir aprūpinti. Atsisakantys tarnauti turėjo įnešti tam tikrą mokestį, vengiantys šios priemvolės galėjo susilaukti turto konfiskacijos. Be to, Žygimanto buvo įvesta samdytinė kariuomenė. Kita svarbi finansinė-karinė reforma buvo Žygimanto patvirtinta 1527 m. Seime: buvo nuspręsta per ypatingasias komisijas įvertinti pajamas iš žemių; duoklių rinkėjams paskirtas atlyginimas, kad nebebūtų turto prievartavimo ir iždo grobstymo; kiekviename paviete įgaliotas pareigūnas turėjo atrinkti iš bajorijos tinkamus karinei tarnybai, vesti juos į nustatytą vietą, stebėti, kad būtų laikomasi disciplinos bei mokėti algas. Abi šios reformos nebuvo pilnai įgyvendintos dėl didikų ir dvasininkijos pasipriešinimo. Bajorijos vaidmuo buvo didinamas Seimų sprendimais, kurias buvo apribotos miestiečių ir valstiečių teisės. Pagal 1520 ir 1521 m. seimų nutarimus kiekvienas valstietis, nepriklausomai nuo anksčiau turėtų privilegijų turėjo vieną dieną per savaitę dirbti ponų žemėje. 1529 m. LDK priimtas I Lietuvos Statutas.

Dėl protestantų dėmesio Biblijoje užrašyto Dievo Žodžio studijavimui gimtąja kalba, ypač padaugėjo mokyklų. Karalienės Bonos globojamas, Abraomas Kulvietis 1539 m. įsteigė Vilniuje pirmąją aukštesniąją mokyklą, kurioje dirbo magistras Jurgis Zablockis, taip pat spėjama, kad ir Martynas Mažvydas, galbūt ir Stanislovas Rapolionis. Joje ne tik buvo mokoma įprastų dalykų, antikinių kalbų, bet ir skelbiamos reformacijos idėjos.

Protestantizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nusileisdamas dvasininkijai Žygimantas griežtai žiūrėjo į pradėjusį plisti protestantizmą.

1542 m. karalienei Bonai iškeliavus į Italiją, Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis iš Žygimanto Senojo gavo leidimą protestantų persekiojimui. Povilas Alšėniškis 1542 m. uždarė Abraomo Kulviečio įsteigtą mokyklą, manoma, jog įkalino Martyną Mažvydą. Dėl persekiojimų iš LDK į Prūsiją emigravo Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis, laisvę atgavęs Martynas Mažvydas. Protestantų persekiojimą 1544 metais sustabdė Žygimanto Senojo įpėdinis Žygimantas Augustas, iš savo gyvo tėvo gavęs faktinę valdžią Lietuvoje.

Užsienio politika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Užsienio politikoje dominavo Maskvos problematika. Žygimanto valdymo metais su Maskva buvo kariauta tris kartus. Nuo 1512 m. iki 1522 m. su pertraukomis trukęs karas baigėsi Smolensko praradimu. Po trečiojo karo (1534–1537) Maskvai atiteko Sebežas ir Zavoločjė. Krymo totoriai, nepaisant duoto pažado mokėti duoklę ir toliau tęsė siaubiamuosius pietinių Lenkijos sričių antpuolius. Vienos suvažiavime 1515 m. Žygimantas sudarė sąjungą su Maksimilijonu I, kuris pažadėjo palenkti Vasilijų III sudaryti taiką su Lenkija bei priversti Vokiečių ordino magistrą prisiekti Žygimantui. Imperatoriui savo pažadų netesėjus Žygimantas 1520 m. pradėjo karą su Vokiečių Ordinu, kuris ėjosi sėkmingai. Iki galo pergale Žygimantas nesugebėjo pasinaudoti ir pasitenkino tuo, kad paskutinis Ordino magistras davė jam vasalinę priesaiką (1525 m.). Savo gyvenimo pabaigoje Žygimantas Senasis jau nebeturėjo jėgų ir jokių planų, net atsisakė nuo pretenzijų į Čekiją ir Vengriją po jų valdovo, brolio Vladislovo mirties ir užleido jas Habsburgams.

Pirmasis karas su Maskva (1507–1508 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jau Aleksandro laikais Lietuvos ponų tarpe vis labiau ėmė įsigalėti rusų kilmės bajorai. Aukščiausiai iš jų buvo iškilęs totorių kilmės kunigaikštis Michailas Glinskis (rus. Mikhail Lvovich Glinsky: ir lenk. Michał Gliński (14701534 m.)), bet lietuviams apkaltinus jį neva jis nužudęs Aleksandrą, pabėgo į Maskvą. M. Glinskio pasikviestas Maskvos kunigaikštis Vosylius III (rus. Василий III Иванович) apgulė daugelį rytinių Lietuvos miestų (skelbėsi einąs vaduoti spaudžiamų pravoslavų) ir artinos prie Smolensko. Bet atvykęs Lietuvos etmonas kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis (lenk. Konstanty Ostrogski) ties Orša sumušė priešus. 1509 m. pasirašyta su Maskva amžinoji taika. Abi pusės pasižadėjo neliesti viena kitos pripažintų žemių ir laisvai praleisti per savo teritoriją kitos valstybės pasiuntinius ir pirklius.

Antrasis karas su Maskva (1512–1522 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šis karas Lietuvai buvo daug sunkesnis. M. Glinskio pastangomis, šį kartą Maskvai pavyko gauti daug paramos iš Austrijos imperatoriaus Maksimiliano I (vok. Maximilian I von Habsburg). Į Maskvą imperatorius nusiuntė daugybę karo specialistų inžinierių ir artileristų, mat imperatorius norėjo susilpninti Žygimantą, kuris ypatingai rūpinosi, kad Hasburgai negautų jo brolio Vladislovo II valdomos Vengrijos ir Čekijos. Kad Lenkija neitų į pagalba Lietuvai, prieš ją buvo sukelta Moldavija ir kryžiuočiai. Karas prasidėjo 1512 m., visos Maskvos jėgos buvo nukreiptos į Smolenską. Tris kartus miestas apgultas ir pagaliau, M. Glinskiui sukėlus viduje sąmokslą, 1514 m. paimtas. Bet ir vėl atvykęs K. Ostrogiškis ties Orša sumušė Maskvos kariuomenę. Turėdamas 30000 karių, jis sumušė 80000 Maskvos kariuomenę (iš jų 30000 krito karo lauke, o pats vadas su 1500 bajorų ir karių pateko į nelaisvę). Nors buvo laimėta, bet Smolensko tvirtovės atsiimti nebepasisekė net per sekančius 8 karo metus. 1522 m. pasirašytos 11 metų paliaubos, Smolenskas paliktas Maskvai, jis Lietuvai grįžo tik po beveik 100 metų (1611 m.).

Trečiasis karas su Maskva (1534–1537 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvesnieji karai pasibaigdavo Lietuvai nelaimingai ypač dėl to, kad bajorija nenorėjo kariauti ir nenorėjo mokėti karui reikalingų mokesčių. Tad kol būdavo surenkama kariuomenė, Maskva suspėdavo užimti nemaža Lietuvos pilių. Paskui nebegalėdavo nieko padėti nė dideli laimėjimai, nes po jų maskviečiai užsidarydavo pilyse ir vengdavo atvirų mūšių, o paimti pilį, naudojantis to meto karo technika, buvo gana sunku. Pirmuosius du karus Žygimanto laikais pradėjo Maskva, bet šį trečiąjį – Lietuva. Kai 1533 m. mirė Vosylius III, Maskvos kunigaikščiu tapo Ivanas Rūstusis (rus. Иван Грозный) (15331584 m.). Kadangi jis tuomet buvo dar mažas, tai buvo sudaryta regencija. Su ja Maskvos kunigaikštystėje prasidėjo vidaus neramumai, kuriais Lietuva tikėjosi pasinaudoti, kad Žygimantas buvo patraukęs į savo pusę Krymo totorius, apsiėmęs jiems kasmet mokėti po 15000 dukatų, ir Maskvai nuolat grėsė iš jų pusės pavojus. Nors lėšų buvo pakankamai surinkta, tačiau bajorija nėjo į karą, ir visi dideli pasiryžimai nuėjo niekais. 1537 m. su Maskva buvo padarytos 7 metų paliaubos, kurios vėliau buvo pratęstos, ir Žygimanto Augusto laikais. Siena su Maskva dabar mažai tepasikeitė.

Žygimanto Senojo žmonos ir vaikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad iki pirmosios santuokos Žygimantas Senasis turėjo tris nesantuokinius vaikus su Kotryna Telniczanka (Katarzyna Telniczanka)):

Žygimantas Senasis buvo vedęs du kartus. 1512 m. vasario 8 d. vedė Barborą Zapoliją (14951515 m. spalio 2 d.) (vengrų kunigaikščio Stefano Zapolijo (Szapolyai István) dukrą) ir turėjo du vaikus:

1518 m. balandžio 18 d. Žygimantas Senasis vedė Boną Sforzą (1494 m. vasario 13 d. – 1557 m. lapkričio 7 d.) ir turėjo penkis vaikus (šeštasis mirė tik gimęs):

Valdymo pabaiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai Žygimantas jau buvo senas, valstybėje didžiausią įtaką įgijo jo antroji žmona, Milano ir Bario kunigaikštytė Bona. Lenkijoje ji įgijo didelę valdžią ir šeimininkavo savo vyro vardu. Paskutiniais gyvenimo metais visai nebuvo girdėti Žygimanto Senojo. Užsienyje jau daug kas manė, kad jis miręs. Turkų sultonas net buvo atsiuntęs užuojautą, o Maskvos kunigaikštis savo pasiuntiniams instrukcijose įrašydavo: „Jei karalius miręs, – pareikšti užuojautą“.

Genealogija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jogaila
gimė. apie. 1351
mirė. 1 VI 1434
Sofija
Alšėniškė

gimė. apie. 1405
mirė. 21 IX 1461
Albrechtas II
Habsburgas

gimė. 16 VIII 1397
mirė. 27 X 1439
Elżbieta
Luksemburska

gimė. 1409
mirė. 1442
 
Kazimieras IV
Jogailaitis

gimė. 30 XI 1427
mirė. 7 VI 1492
Elżbieta
Habsburg

gimė. 1436
mirė. 30 VIII 1505
1
Katerina
Telniczanka

ur. ok. 1480
zm. 1528
OO 1498 (związek nieformalny)
2
Barbora
Zapolskaja

gimė. 1495
mirė. 2 X 1515
OO 8 II 1512
Zigmantas
Senasis

gimė. 1 I 1467
mirė. 1 IV 1548
3
Bona
Sforca

gimė. 2 II 1494
mirė. 19 XI 1557
OO 18 IV 1518
1 1 1 2 2
Jonas iš Lietuvos kunigaikščių
ur. 8 I 1499
zm. 18 II 1538
Regina
gimė. 1500/1501
mirė. 20 V 1526
Kotryna
gimė. apie. 1503
mirė. po 9 IX 1548
Jadvyga Jogailaitė
gimė. 15 III 1513
mirė. 7 II 1573
Ona Jogailaitė
gimė. 1 VII 1515
mirė. 8 V 1520
3 3 3 3 3
Izabelė Jogailaitė
ur. 18 I 1519
zm. 15 IX 1559
Žygimantas Augustas
gimė. 1 VIII 1520
mirė. 7 VII 1572
Sofija Jogailaitė
gimė. 13 VII 1522
mirė. 28 V 1575
Ona Jogailaitė
gimė. 18 X 1523
mirė. 9 IX 1596
Kotryna Jogailaitė
gimė. 1 XI 1526
mirė. 16 IX 1583
3
Albrechtas Jogailaitis
gimė. 20 IX 1527
mirė. 20 IX 1527

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • A. Šapoka, Lietuvos istorija; Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys, Kaunas, 1936 m. ISBN 5-420-00631-6

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žygimantas Senasis
Gimė: 1468 m. sausio 1 d. Mirė: 1548 balandžio 1 d.
Karališkieji titulai
Prieš tai:
Aleksandras
Lenkijos Karalius ir
Lietuvos didysis kunigaikštis

15061548
Po to:
Žygimantas Augustas