Eduardas Mieželaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Eduardas Mieželaitis
Gimė: 1919 m. spalio 3 d.
Kareiviškis, Stačiūnų valsčius
Mirė: 1997 m. birželio 6 d. (77 metai)
Vilnius
Tėvas: Benjaminas
Sutuoktinis(-ė): Stanislava Mieželaitienė,
Elena Mieželaitienė
Vaikai:

Aurimas Mieželaitis,
Daina Mieželaitytė-Telyčėnienė

Veikla: poetas, publicistas, vertėjas
Partija: 1943 m. SSKP

Eduardas Mieželaitis (1919 m. spalio 3 d. Kareiviškyje, Stačiūnų valsčius, Joniškio apskritis – 1997 m. birželio 6 d. Vilniuje) – Lietuvos poetas, publicistas, vertėjas, komjaunimo bei partinis veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1923 m. su tėvais persikėlė į Kauną. 19311935 m. mokėsi Kauno IV progimnazijoje, vėliau Kauno III gimnazijoje. 1935 m. įstojo į pogrindinę komjaunimo organizaciją. 19391940 m. Vytauto Didžiojo universitete ir 1940–1941 m. Vilniaus universitete studijavo teisę.

1940 m. išrinktas LKJS CK nariu. 1940–1941 m. laikraščio „Komjaunimo tiesa“ redaktorius. Per SSRS-Vokietijos karą pasitraukė į Rusiją, dirbo Nikolsko (Penzos sritis) stiklo fabrike. 1941–1944 m. 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos karo korespondentas. 19431946 m. LLKJS CK sekretorius. 1946 m. žurnalo „Jaunimo gretos“ redaktorius, vėliau dirbo žurnalo „Žvaigždutė“ redakcijoje, Valstybinėje politinės ir grožinės literatūros leidykloje. Nuo 1951 m. dirbo vien literatūrinį darbą. 19541959 m. LSSR rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, 1959–1970 m. pirmininkas. [1]

19601989 m. LKP CK narys. 19551963 m. ir 1975–1989 m. LSSR AT deputatas, 1975–1989 m. LSSR AT Prezidiumo pirmininko pavaduotojas. 1962–1970 m. SSRS AT deputatas. Palaidotas Antakalnio kapinėse. [2][3]

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kūryboje siekė modernizuoti lietuvių lyriką. Pirmuose poezijos rinkiniuose „Lyrika“, „Tėviškės vėjas“ karo patirtis išsakoma ketvirto dešimtmečio neoromantinės poezijos stiliumi. Šio dešimtmečio kultūra (temos, poetika, meno filosofija, kalba) visam laikui tapo svarbiausiu jo kūrybos bruožu, poezijos modernizavimo pagrindu ir pavyzdžiu – iš jo perėmė dainingas intonacijas, liaudies dainų stilizaciją, romantines nuostatas, polinkį į pasaką, mitą, naivumo ir artistiškumo dermę. 1946 m. visuotiniame Lietuvos rašytojų susirinkime jo poezija sukritikuota kaip neidėjiška; po to kelerius metus beveik jis nekūrė, vertėjavo.

Eilėraščių rinkiniuose „Pakilusi žemė“, „Dainų išausiu margą raštą“, „Broliška poema“ (LSSR valstybinė premija, 1957 m., 1960 m., inscenizacija pastatyta 1958 m.) vaizduojama pokario statybos, deklaruojama tautų draugystė. Jo eilėraščių rinktinė „Mano lakštingala“ įtvirtino lyrizmą ir turėjo įtakos jaunajai poetų kartai. Eilėraščių rinkiniuose „Svetimi akmenys“, „Žvaigždžių papėdė“, į kurį įėjo ciklas „Žmogus“, (atskira knyga išleistas 1962 m., Lenino premija) išryškėjo pagrindinė jo kūrybos nuostata – renesansinis požiūris į žmogų įvairių epochų, socialinių kontrastų fone, poetizuojama pasaulio tvarka ir grožis, žmogaus gyvybingumas ir kūrybiškumas. Abstrahuotas ir hiperbolizuolas žmogaus paveikslas, atskleidžiantis sąsajas su kosmoso užkariavimu, tapo oficialia tarybų valdžios ideologinės programos iliustracija. Šio laikotarpio poezija intelektuali, filosofinė (abstraktus žodynas, žodžio virtimas sąvoka), bet pernelyg optimistinė pasaulėjauta, manifestinis stilius gožia gilesnę mintį.

Eilėraščių rinkiniuose „Lyriniai etiudai“, „Naktiniai drugiai“, „Montažai“, „Horizontai“, „Antakalnio barokas“, „Iliuzijos bokštas“ plėtojamos tos pačios temos, kartu bandant kritiškai pažvelgti į žmogaus prigimtį ir vaidmenį žmonijos istorijoje. Svarstymai pateikiami įvairialype forma: poetine publicistika, esė, jubiliejiniu straipsniu, dienoraščiu, laišku, autobiografiniu etiudu, stilizuota liaudies daina, ciklu ir trumpu eilėraščiu, balade, sonetu. Šešto-septinto dešimtmečio lyrika laisvinama iš kanono, plečiamos jos ribos. Jo poezijai būdingos deklaratyvios antinomijos, naivokos emocijos, tribūniškas stilius atitinka šešto-septinto dešimtmečio sovietinės poezijos bendrąsias tendencijas. Poetiniam mąstymui įtakos turėjo muzika ir dailė. Jis atnaujino XX a. pradžios literatūrinių srovių (futurizmas, dadaizmas, imažinizmas) vizualų figūrinį ir į kalbinius žaidimus orientuotą eilėraštį (eiliavimų įvairovė, garsinės ir vaizdinės asociacijos, rimavimo žaismė).

Poetinės publicistikos knygose „Saulė gintare“, „Duona ir žodis“, „Čia Lietuva“ pateikta apmąstymų Lietuvos kultūros, literatūros ir ryškiausių jos asmenybių tema. Knygose vaikams „Aš jau ne pipiras“, „Kuo būti“, „Zuikis puikis“, „Čyru vyru“, „Ką sakė obelėlė“, „Lineliai“, „Miško pasaka“ atsispindi skaidrus, paprastas santykis su gamta.

Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu jis taisė, pildė ankstesnius rinkinius, rengė naujus leidimus, naujai juos komponavo. Eilėraščių rinkiniuose „Posiskriptumai“, „Gnomos“, „Laida“, „Consonetai Helenai“, „Mažoji lyra“, mažųjų poemų rinkinyje „Saulės vėjas“, poemoje „Mitai“ labiau išgrynintas žanras. Dar išleista jo poezijos rinktinė „Mano lyra“ (LSSR valstybinė premija), lyrinės esė knyga „Mūza ir upėtakis“, autobiografinė esė „Nereikalingas žmogus. Akcentai“. Jo poezija išversta į daugiau kaip 20 kalbų. Tarp jo verstų poetų kūrinių Michailas Lermontovas, Vladimiras Majakovskis, Samuilas Maršakas, Adomas Mickevičius, Aleksandras Puškinas ir kiti.

Eilėraščių ciklo „Žmogus“ motyvais sukurtas V. Salmanovo baletas, pastatytas 1966 m., Eduardo Balsio ir Juliaus Juzeliūno muzikos kūriniai, poezijos ir eseistikos knygos „Duona ir žodis“ motyvais – poezijos spektaklis „Gintaro paukštė“ (1966 m.), kelių lyrikos knygų motyvais – spektaklis „Giliausiam šuliny įžvelki dangų“ (1980 m.). Apie jį sukurtas dokumentinis filmas „Mano rankos“ (1978 m., rež. Linas Lazėnas). [4]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Aš jau ne pipiras: eilėraščiai vaikams. – Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1945. – 32 p.: iliustr.
  • Tėviškės vėjas: karo metų eilėraščiai, 1941–1945. – Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1946. – 91 p.
  • Kuo būti? : eilėraščiai vaikams (iliustr. Rimtas Kalpokas). – Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1947. – 29 p.: iliustr.
  • Kastantas muzikantas: eilės (iliustr. Rimtas Kalpokas). – Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948. – 23 p.: iliustr.
  • Zuikis puikis: eiliuota pasaka (iliustr. Rimtas Kalpokas). – Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1949. – 16 p.: iliustr.
  • Kiškio dovanos: eilėraščiai (iliustr. Domicėlė Tarabildienė). – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1949. – 56 p.: iliustr.
  • Tavo bičiulis (iliustr. Domicėlė Tarabildienė). – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1951. – 15 p.: iliustr.
  • Ką sakė obelėlė: eilėraščiai vaikams (iliustr. Emilija Liobytė). – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1951. – 24 p.: iliustr.
  • Pakilusi žemė: eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1951. – 176 p.
  • Marytė stovyklauja (iliustr. Konstancija Petrikaitė-Tulienė). – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1952. – 28 p.: iliustr.
  • Dainų išausiu margą raštą: eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1952.
  • Broliška poema. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1954. – 176 p.: iliustr.
  • Mano lakštingala. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956. – 367 p.: iliustr.
  • Svetimi akmenys: eilėraščiai (raižiniai dail. Petro Rauduvės). – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. – 187 p.: iliustr.
  • Žvaigždžių papėdė: poezija (medžio raižiniai dail. Petro Rauduvės). – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. – 254 p.: iliustr.
  • Lineliai (raižiniai Aspazijos Surgailienės). – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960. – 16 p.: iliustr.
  • Saulė gintare: eilėraščiai, apmąstymai (raižiniai Vytauto Valiaus). – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961. – 310 p.: iliustr.
  • Autoportretas; Aviaeskizai: dvi knygos (dail. Saulė Aleškevičiūtė-Kisarauskienė). – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962. – 295 p.: iliustr.
  • Žmogus (medžio raižiniai Stasio Krasausko). – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962. – 125 p.: iliustr.
  • Kristijonas Donelaitis: 250 m. gimimo jubiliejui. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963. – 15 p.
  • Atogrąžos panorama (dail. Rimtautas Gibavičius). – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963. – 206 p.: iliustr.
  • Lyriniai etiudai (dail. Rimtautas Gibavičius). – Vilnius: Vaga, 1964. – 270 p.: iliustr.
  • Duona ir žodis: poetinė publicistika (dail. Vytautas Valius). – Vilnius: Vaga, 1965. – 269 p.: iliustr.
  • Žmogus (dail. Stasys Krasauskas). – 2-asis leidimas. – Vilnius, Vaga, 1965. – 125 p.: iliustr.
  • Naktiniai drugiai: monologas. – Vilnius: Vaga, 1966. – 242 p.
  • Era: eilėraščiai (dail. Stasys Krasauskas). – Vilnius: Vaga, 1967. – 101 p.: iliustr.
  • Čia Lietuva: poetinė publicistika (dail. Vytautas Valius). – Vilnius: Vaga, 1968. – 575 p.: iliustr.
  • Poezija: 2 tomai. – Vilnius: Vaga, 1968.
  • Neringa: pasaka (iliustr. Zosė Vasilenkaitė). – Vilnius: Vaga, 1968. – 32 p.: iliustr.
  • Montažai. – Vilnius: Vaga, 1969. – 396 p.
  • Horizontai: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970. – 271 p.
  • Antakalnio barokas (dail. Arvydas Každailis). – Vilnius: Vaga, 1971. – 298 p.: iliustr.
  • Dvejetuką gavau: poemėlės (iliustr. Zosė Vasilenkaitė). – Vilnius: Vaga, 1971. – 125 p.: iliustr.
  • Gintaro paukštė; Bloknotai: esė (dail. Vladislovas Žilius). – Vilnius: Vaga, 1972. – 395 p.: iliustr.
  • Dainos dienoraštis (iliustr. Laima Barisaitė). – Vilnius: Vaga, 1973. – 126 p.: iliustr.
  • Iliuzijos bokštas (dail. Dainius Kuzminskis). – Vilnius: Vaga, 1973. – 410 p.: iliustr.
  • Aleliumai: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1974. – 561 p.
  • Raštai: 11 tomų. – Vilnius: Vaga, 1974–1984.
  • Kontrapunktas: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975. – 494 p.
  • Pantomima: poezija. – Vilnius: Vaga, 1976. – 657 p.
  • Kastantas muzikantas: ikimokykliniam ir jaunesniam mokykliniam amžiui (iliustr. Albina Makūnaitė). – Vilnius: Vaga, 1976. – 39 p.: iliustr.
  • Monodrama. – Vilnius: Vaga, 1976. – 614 p.
  • Tekstai. – Vilnius: Vaga, 1977. – 570 p.
  • Nikė. – Vilnius: Vaga, 1977. – 699 p.
  • Kardiograma: rinktiniai eileraščiai. – Maskva, 1978. – 215 p.: iliustr.
  • Kirvirvyrai: poema jaunesniam mokykliniam amžiui (iliustr. Jaronimas Kastytis Juodikaitis). – Vilnius: Vaga, 1978. – 27 p.: iliustr.
  • Dainos dienoraštis. – Tbilisi: Nakaduli, 1978. – 45 p.: iliustr.
  • Mano lyra: rinktinė (iliustr. Alfonsas Žvilius). – Vilnius: Vaga, 1979. – 626 p.: iliustr.
  • Čyru vyru: poemos (iliustr. Stasys Eidrigevičius). – Vilnius: Vaga, 1980. – 183 p.: iliustr.
  • Pasaka. – Vilnius: Vaga, 1980. – 573 p.
  • Miško pasaka: mažiems ir dideliems (iliustr. Stasys Eidrigevičius). – 2-asis leidimas. – Vilnius: Vaga, 1981. – 215 p.: iliustr.
  • Monologai: esė ir poezija. – Vilnius: Vaga, 1981. – 435 p.
  • Raštai: 8 tomai. – Vilnius: Vaga, 1982–1985.
  • Mūza ir upėtakis. – Vilnius: Vaga, 1984. – 509 p.
  • Kastantas muzikantas (iliustr. Albina Makūnaitė). – 2-as leidimas. – Vilnius: Vaga, 1984. – 39 p.: iliustr.
  • Postskriptumai: poezija (iliustr. Alfonsas Žvilius). – Vilnius: Vaga, 1986. – 421 p.: iliustr.
  • Homo. – Vilnius: Vaga, 1986. – 94 p.: iliustr.
  • Gnomos: poezija (iliustr. Daina Mieželaitytė). – Vilnius: Vaga, 1987. – 333 p.: iliustr.
  • Žalioji poliklinika: trys rožės mergaitei Ugnei (iliustr. Rima Stasiūnaitė). – Vilnius: Vyturys, 1989. – 70 p.: iliustr. – ISBN 5-7900-0213-7
  • Laida: eilėraščiai (dail. Jūratė Stauskaitė). – Vilnius: Vaga, 1992. – 331 p.: iliustr. – ISBN 5-415-00334-7
  • Consonetai Helenai: eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1994. – 178 p. – ISBN 9986-09-011-3
  • Saulės vėjas: mažosios poemos. – Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1995. – 141 p. – ISBN 9986-09-077-6
  • Mitai: poema. – Kaunas: Spindulys, 1996. – 86 p. – ISBN 9986-408-82-2
  • Mano jaunystės dainos (sud. Rasa Praninskienė). – Vilnius: Žuvėdra, 2001. – 131 p.: iliustr. – ISBN 9986-500-56-7
  • Nereikalingas žmogus. Akcentai: autobiografinė esė (sud. Valentinas Sventickas). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 151 p.: iliustr. – ISBN 9986-39-312-4

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 327 psl.
  2. Vitas Areška. Eduardas Mieželaitis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 75-76 psl.
  3. http://www.vilnijosvartai.lt/personalities/view/?id=271
  4. Rita Tutlytė. Eduardas Mieželaitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 65 psl.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • E. Mieželaitis: rekomenduojamos literatūros rodyklė / Valerija Vilnonytė. – Kaunas: Valstybinė respublikinė biblioteka, 1962. – 47 p.
  • Eduardo Mieželaičio poezija / Jonas Lankutis. – Vilnius: Vaga, 1965. – 268 p.
  • Эдуардас Межелайтис / Александр Макаров. – Москва: Советский писатель, 1966. – 197 p.
  • Eduardo Mieželaičio poezija / Jonas Lankutis. – 2-asis papild. leidimas. – Vilnius: Vaga, 1971. – 218 p.
  • Eduardas Mieželaitis / Vitas Areška. – Kaunas: Šviesa, 1984. – 149 p.: iliustr.
  • Звездная исповедь: очерк жизни и творчества Эдуардаса Межелайтиса / Феликс Бахчинян. – Vilnius: Vaga. – 308 p.
  • Eduardas Mieželaitis: post scriptum: prisiminimai apie Eduardą Mieželaitį, straipsniai, laiškai (sud. Vladas Braziūnas). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 335 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-39-517-1