Lietuvos rašytojų sąjunga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Lietuvos rašytojų sąjunga

Lietuvos rašytojų sąjunga – visuomeninė organizacija Lietuvoje, atstovaujanti įvairių žanrų rašytojams ir koordinuojanti jų veiklą bei užsiimanti leidyba. Būstinė – Vilniuje.

Šiuo pavadinimu veikia nuo 1989 m. Turi skyrius Kaune ir Klaipėdoje, leidyklą, klubą, knygynus „Versmė“ ir „Atžalynas“ (Vilniuje), kūrybos ir poilsio namus „Urbo kalnas“ (Nidoje), „Diemedis“ (Palangoje), „Krantas“ (Anykščiuose).

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Leidžia literatūrinius žurnalus „Metai“, „Nemunas“, „Vilnius“ (rusų ir anglų k.), savaitraštį „Literatūra ir menas“.

Nuo 1992 m. Lietuvos rašytojų sąjunga kasmet skiria literatūrinę premiją.

Rengia literatūrinius vakarus, nuo 1965 m. organizuoja renginį „Poezijos pavasaris“.

1993 m. yra įsteigusi Literatūros fondą rašytojams remti. Nuo 1992 m. Europos rašytojų organizacijų konfederacijos (angl. European Writers’ Congress) narė.

Lietuvos rašytojų sąjungos veikla organizuojama vadovaujantis jos įstatais.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tęsia Lietuvių meno kūrėjų draugijos Literatų sekcijos (19201934 m.), Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos (19221932 m.), Lietuvos rašytojų draugijos (1932–1944 m.) ir iš dalies sovietinio laikotarpio rašytojų sąjungos (19451989 m.) veiklą. [1]

Lietuvai 1918 m. atgavus nepriklausomybę, Vilniuje 1919 m. sausio 25 d. Juozo Tumo-Vaižganto iniciatyva buvo įsteigta Lietuvių raštijos darbuotojų draugija, kuri nustojo veikti Lenkijai okupavus Vilnių.

1932 m. įsteigta Vilniaus meno ir literatūros draugija. Plačiau rašytojų interesus reiškė 1920 m. sausio 29 d. Kaune įsteigta Lietuvių meno kūrėjų draugija, kuriai pirmininkavo Vincas Krėvė-Mickevičius. 1922 m. sausio 31 d. Kaune įsteigta Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga, subūrusi rašytojus, dirbusius ir žurnalistinį darbą (pirmininkas J. Tumas-Vaižgantas, 1922–1925 m., Juozas Purickis, 1925–1929 m.).

1932 m. vasario 21 d. Kaune įvyko steigiamasis Lietuvių rašytojų draugijos susirinkimas. Jos veikla okupacinės valdžios buvo nutraukta 1940 m. birželio 28 d. ir įsteigta Lietuvos rašytojų organizacija, kuriai pirmininkavo Petras Cvirka.

Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos rašytojų organizacijos vykdomasis komitetas įsteigtas Maskvoje, atsakinguoju sekretoriumi buvo Kostas Korsakas. Nacių okupuotoje Lietuvoje tuo metu veikė Lietuvos rašytojų draugija.

1944 m. lapkričio 1 d. sovietinė okupacinė valdžia atnaujino Rašytojų sąjungos veiklą, patvirtino jos valdybą (pirmininkas K. Korsakas). Ne visi rašytojai galėjo būti jos nariais dėl politinių ideologinių nuostatų.

1945 m. spalio 25-27 d. Vilniuje įvyko suvažiavimas, kuris baigė steigti SSRS rašytojų sąjungos padalinį Lietuvoje: buvo išrinkta valdyba (pirmininkas P. Cvirka), patvirtintas narių sąrašas. Ši sąjunga neturėjo savų įstatų ir vadovavosi SSRS rašytojų sąjungos įstatais.

Sovietmečiu Rašytojų sąjunga buvo verčiama dalyvauti antilietuviškoje kultūros politikoje, tik kai kurie jos nariai asmeniškai ryždavosi ginti daugelį svarbių nacionalinių vertybių – kalbą, literatūrą, istorinę atmintį, tradicijas, tikėjimą.

1985–1989 m. Rašytojų sąjunga jau buvo aktyvi tautinio atgimimo žadintoja, nepriklausomybės atkūrimo skatintoja. Keletas sąjungos narių buvo išrinkti į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, vėliau – į Sąjūdžio Seimą, SSRS ir Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, o po to į LR Seimą.

Lietuvos rašytojų sąjunga buvo viena iš iniciatorių steigiant Lietuvos autorių teisių gynimo asociaciją.

Pirmininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]