Teofilis Tilvytis
| Teofilis Tilvytis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1904 m. sausio 28 d. Gaidžiai, Tauragnų valsčius |
| Mirė | 1969 m. gegužės 5 d. (65 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Antakalnio kapinės |
| Vaikai | Rytis Tilvytis |
| Veikla | poetas, prozininkas, vertėjas, spaudos darbuotojas |
| Partija | 1951 m. SSKP |
| Žymūs apdovanojimai | |
Teofilis Tilvytis (1904 m. sausio 28 d. Gaidžiuose, Tauragnų valsčius, Utenos apskritis – 1969 m. gegužės 5 d. Vilnius) – Lietuvos liaudies poetas, prozininkas, vertėjas, spaudos darbuotojas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Brolis Jurgis Tilvytis-Žalvarnis, sūnėnas Pulgis Andriušis, sūnūs Rytis Tilvytis ir Valentinas Tilvytis.
Mokėsi Panevėžio, 1917–1923 m. Utenos progimnazijoje. 1923 m. išspausdino pirmuosius eilėraščius. 1923–1930 m. dirbo mokesčių inspekcijoje Kaune. 1924–1925 m. mokėsi Tautos teatro vaidybos studijoje, vaidino „Vilkolakio“ teatro spektakliuose. Nuo 1926 m. bendradarbiavo su keturvėjininkais. 1933–1940 m. (iki 1937 m. su Henriku Blazu) redagavo satyrinį savaitraštį „Kuntaplis“. 1940–1941 m. dirbo žurnalo „Raštai“ redaktoriaus pavaduotoju.
1941 m. užėjus vokiečiams, kalintas Pravieniškių koncentracijos stovykloje. 1944–1945 m. LSSR rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, nuo 1955 m. – žurnalo „Pergalė“ redkolegijos narys. [1] 1958–1969 m. Lietuvos SSR taikos gynimo komiteto pirmininkas. 1947–1963 m. LSSR AT deputatas.[2][3]
T. Tilvyčio vardu buvo pavadinta viena Utenos vidurinė mokykla (dab. Utenos Saulės gimnazija).
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Eiliuotą humoristiką, pasirašytą J. Bokso slapyvardžiu, spausdino periodinėje spaudoje. Kūrybos pradžioje populiarumo susilaukė literatūrinėmis parodijomis. Imituodamas parodijuojamų autorių rašymo manierą, kūrė stilistinį antrininką, parodijuojamą kūrinį perkėlinėjo į familiaraus kontakto zoną, ryškino karikatūrinius pirminio teksto bruožus. Parodijuotojo gebėjimus atskleidė ir kituose kūriniuose. Poemoje „Išpardavimas dūšios“ sukuriama klouno kaukė, šaipomasi iš romantikų ir simbolistų ašaringo jausmingumo. „Dičiuje“ oneginiškos strofos ir žaismingo pasakojimo imitacija, pagrindinio veikėjo karikatūriška poza, epigraminiai kontrastai, kalambūras, ironija, pokštas primena A. Puškino „Eugenijaus Onegino“ stilistinę struktūrą. Avangardinės krypties poemoje „Artojėliai“ vyrauja ironiškas disonansas, ekspresyvūs, sąlygiški, tragikomiški nepriklausomybės kovų vaizdai, epigraminio pobūdžio liaudies dainų stilizacija. Parodijuojama ir satyriniuose humoristiniuose eilėraščiuose (rink. „Sveiki, broliai dainininkai“, „Kuntaplynas“). Epistolinis romanas „Ministerijos rožė“ irgi sietinas su laiškų romano žanrine imitacija. Karikatūrinio, parodijinio, feljetoninio pasakojimo maniera būdinga romanui „Kelionė aplink stalą“.
Socialistinio realizmo dogmatizmas suvaržė Tilvyčio kaip satyriko ir modernaus poeto galimybes. Šnekamosios kalbos stiliumi sukūrė epinę publicistinę poemą „Usnynė“, kurios meninė vertė buvo konjunktūriškai perdėta (pažymėta stalinine premija). Pirmoji poemos dalis turi tam tikrą meninę vertę dėl tikslių socialinių ir gamtos detalių prisodrinto reljefiško vaizdo.
Laikraštinė publicistika nutolino jį nuo įprasto satyrinio stiliaus knygelėje „Šikšnosparniai“, eliminavo poemos „Daina gyvybės kaina“ meniškumą. Paviršutiniškas aprašinėjimas, plakatiškumas, reportažiškas stilius, okupacinės tikrovės padailinimas neigiamai veikė jo lyrinius ir satyrinius eilėraščius (rink. „Baltijos vėjas“, „Sonetai apie laimę“, „Eilėraščiai“, „Tėvynės laukuos“, „Nameliai mano brangūs“).[4]
Kaip konsultantas, pagalbininkas ir kritikas šefavo žymų poetą–lyriką Paulių Širvį jo kūrybinio kelio pradžioje, bet vėliau jų požiūriai išsiskyrė, netgi pradėjo neigiamai vertinti P. Širvio kūrinius.
Vertė A. Puškino, I. Krylovo, A. Bloko, kitų rašytojų kūrinius.
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1951 m. Stalino premija
- 1954 m. LSSR liaudies poetas
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Trys grenadieriai, 1926 m.
- Išpardavimas dūšios, 1928 m.
- 13 (Parnasas parodijose), 1929 m.
- Nuo Maironies iki manęs, 1929 m.
- Sveiki broliai, dainininkai, 1935 m.
- Kuntaplynas, 1939 m.
- Artojėliai, 1930 m., d. 1; 1940 m. d. 1–2, 1947 m. 3 d., 1965 m. 4 d.
- Dičius, 1934 m., 1980 m. pastatytas televizijos filmas „Dičiaus karjera“ (rež. Balys Bratkauskas
- Kelionė aplink stalą, 1936 m.
- Ministerijos rožė, epitolinis meilės romanas, 1931 m.
- Baltijos vėjas, 1948 m.
- Usnynė, 1949 m., 1951 m. Stalino premija
- Šikšnosparniai, 1951 m.
- Sonetai apie laimę, 1951 m.
- Eilėraščiai, 1952 m.
- Tėvynės laukuos, 1953 m.
- Nameliai mano brangūs, 1958 m.
- Daina gyvybės kaina, 1962 m.
- Pradalgės, 1968 m.
- Raštai. Leidėjai: Vytautas Kubilius, 1956 m. ir Vitas Areška, 1977 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 521 psl.
- ↑ Utenos krašto enciklopedija Archyvuota kopija 2008-03-25 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Vytautas Kubilius. Teofilis Tilvytis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. - 318
- ↑ Vitas Areška. Lietuvių literatūros enciklopedija. V., 2001, p. 508[neveikianti nuoroda]