Antanas Jonynas
| Antanas Jonynas | |
|---|---|
| Gimė | 1923 m. gruodžio 14 d. Alytus |
| Mirė | 1976 m. liepos 5 d. (52 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Antakalnio kapinėse |
| Tėvas | Ignas Jonynas |
| Motina | Morta Jonynienė |
| Sutuoktinis (-ė) | Stasė Jonynienė |
| Vaikai | Antanas, Rūta, Dalia, Jonas, Salomėja, Stasys |
| Veikla | rašytojas, spaudos darbuotojas |
| Partija | 1955 m. SSKP |
| Alma mater | Maksimo Gorkio Literatūros institutas |
Antanas Jonynas (1923 m. gruodžio 14 d. Alytuje – 1976 m. liepos 5 d. Vilniuje) – Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1933–1940 m. mokėsi Alytaus gimnazijoje. 1940 m. po sunkios ligos apako. Kauno aklųjų institute išmoko Brailio rašto, susipažino su aklųjų švietimu. 1944 m. baigė Kauno mokytojų seminariją. 1944–1946 m. studijavo Vilniaus universitete, 1951–1952 m. Maksimo Gorkio pasaulinės literatūros institute Maskvoje.
1944–1951 m., 1952–1954 m. ir 1962–1963 m. LSSR aklųjų draugijos pirmininkas, 1963–1964 m. draugijos leidyklos direktorius. 1954–1962 m. su pertraukomis dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas“, žurnalo „Pergalė“ redakcijose. 1958–1959 m. žurnalo „Moksleivis“ redaktorius.[1] 1958–1959 m. kandidatas į LKP CK narius. 1969–1970 m. LSSR rašytojų sąjungos poezijos konsultantas.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1942–1945 m. eilėraščiuose (rinktinė „Rugsėjo pilnatis“, 2003 m.) ryški neoromantikų poetika. Pilietiniuose eilėraščiuose (rinkiniai: „Kovotojų dainos“, 1949 m., „Kad klestėtų žemė“, 1952 m., „Apmąstymai“, 1957 m., „Pasiryžimo metas“, 1973 m., „Su širdies mandatu“, išl. 1978 m.) vyrauja sovietinės tikrovės aukštinimas, oratorinis, tezinis stilius.
Parašė eiliuotą laišką „Draugui Stalinui“ (su Juozu Macevičium, 1950 m., pavadinimu „Laiškas vadui“, 1952 m.), eiliuotų apybraižų ir reportažų (rink. „Pavasarėjančiais arimais“, su J. Macevičium, 1957 m.), satyrinių eilėraščių (rinkinys „Pernykštis sniegas“, su Kostu Kubilinsku, 1957 m.), satyrinių apysakų („Paskutinė vakarienė“, 1962 m., „Žinok, ką pasakys vyriausiasis“, su Juozu Požėra, 1962 m., „Šventieji žiedžia puodus“, 1965 m.), filmo „Svetimi“ scenarijų (su J. Požėra, 1962 m., rež. Marijonas Giedrys), publicistikos (rinkinį „Žmogiškoji reabilitacija“, išl. 1979 m.), literatūros kritikos (rinkinys „Prie gyvo šaltinio“, išl. 1978 m.), kūrinių vaikams ir jaunimui.
Antano Jonyno poezijos išleista ir rusų kalba.[2]
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1973 m. LTSR nusipelnęs kultūros veikėjas
- 1974 m. LTSR valstybinė premija
Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1989 m. Alytuje, Liškiavos g. 17 atidarytas Antano Jonyno memorialinis muziejus [3]
- Jo garbei pavadinta gatvė Alytuje
- Poeto A. Jonyno vardu pavadinta Vilniaus aklųjų ir silpnaregių internatinė mokykla
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 192 psl.
- ↑ Justinas Kačiulis. Antanas Jonynas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 128-129
- ↑ http://www.muziejai.lt/alytus/jonyno_memorialinis_muziejus.htm
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- V. Toločka. Antanas Jonynas: Bibliografija, 1943–1980, Vilnius, 1983 m.
- J. Riškutė. Antanas Jonynas, Vilnius, 1988 m.
- Visuotinė Lietuvių enciklopedija, Vilnius, 2005 m.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- A. Jonyno memorialinis muziejus Archyvuota kopija 2007-09-17 iš Wayback Machine projekto.