Antanas Jonynas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Antanas Jonynas
Gimė: 1923 m. gruodžio 14 d.
Alytus
Mirė: 1976 m. liepos 5 d. (52 metai)
Vilnius
Tėvas: Ignas Jonynas
Motina: Morta Jonynienė
Sutuoktinis(-ė): Stasė Jonynienė
Vaikai:

Antanas, Rūta, Dalia, Jonas, Salomėja, Stasys

Veikla: rašytojas, spaudos darbuotojas
Partija: 1955 m. SSKP
Alma mater: Maksimo Gorkio Literatūros institutas

Antanas Jonynas (1923 m. gruodžio 14 d. Alytuje – 1976 m. liepos 5 d. Vilniuje) – Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19331940 m. mokėsi Alytaus gimnazijoje. 1940 m. po sunkios ligos apako. Kauno aklųjų institute išmoko Brailio rašto, susipažino su aklųjų švietimu. 1944 m. baigė Kauno mokytojų seminariją. 1944–1946 m. studijavo Vilniaus universitete, 19511952 m. Maksimo Gorkio pasaulinės literatūros institute Maskvoje.

1944–1951 m., 1952–1954 m. ir 19621963 m. LSSR aklųjų draugijos pirmininkas, 1963–1964 m. draugijos leidyklos direktorius. 1954–1962 m. su pertraukomis dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas“, žurnalo „Pergalė“ redakcijose. 19581959 m. žurnalo „Moksleivis“ redaktorius. [1] 1958–1959 m. kandidatas į LKP CK narius. 19691970 m. LSSR rašytojų sąjungos poezijos konsultantas.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19421945 m. eilėraščiuose (rinktinė „Rugsėjo pilnatis“, 2003 m.) ryški neoromantikų poetika. Pilietiniuose eilėraščiuose (rinkiniai: „Kovotojų dainos“, 1949 m., „Kad klestėtų žemė“, 1952 m., „Apmąstymai“, 1957 m., „Pasiryžimo metas“, 1973 m., „Su širdies mandatu“, išl. 1978 m.) vyrauja sovietinės tikrovės aukštinimas, oratorinis, tezinis stilius.

Parašė eiliuotą laišką „Draugui Stalinui“ (su Juozu Macevičium, 1950 m., pavadinimu „Laiškas vadui“, 1952 m.), eiliuotų apybraižų ir reportažų (rink. „Pavasarėjančiais arimais“, su J. Macevičium, 1957 m.), satyrinių eilėraščių (rinkinys „Pernykštis sniegas“, su Kostu Kubilinsku, 1957 m.), satyrinių apysakų („Paskutinė vakarienė“, 1962 m., „Žinok, ką pasakys vyriausiasis“, su Juozu Požėra, 1962 m., „Šventieji žiedžia puodus“, 1965 m.), filmo „Svetimi“ scenarijų (su J. Požėra, 1962 m., rež. Marijonas Giedrys), publicistikos (rinkinį „Žmogiškoji reabilitacija“, išl. 1979 m.), literatūros kritikos (rinkinys „Prie gyvo šaltinio“, išl. 1978 m.), kūrinių vaikams ir jaunimui.

Antano Jonyno poezijos išleista ir rusų kalba. [2]

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 192 psl.
  2. Justinas Kačiulis. Antanas Jonynas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 128-129 psl.
  3. http://www.muziejai.lt/alytus/jonyno_memorialinis_muziejus.htm

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • V. Toločka. Antanas Jonynas: Bibliografija, 1943–1980, Vilnius, 1983 m.
  • J. Riškutė. Antanas Jonynas, Vilnius, 1988 m.
  • Visuotinė Lietuvių enciklopedija, Vilnius, 2005 m.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]