Laimonas Tapinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Laimonas Tapinas
Gimė: 1944 m. birželio 6 d. (73 metai)
Palanga
Sutuoktinis(-ė): Violeta Rukšaitė-Tapinienė
Vaikai:

Andrius Tapinas

Veikla: rašytojas, žurnalistas, kino istorikas ir kritikas
Partija: 1977 m. SSKP
Alma mater: 1970 m. Vilniaus V. Kapsuko universitetas

Jonas Laimonas Tapinas (g. 1944 m. birželio 6 d. Palangoje) – Lietuvos rašytojas, vertėjas, žurnalistas, kino istorikas ir kritikas.

Gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tėvas kilęs iš Latvijos. [1]

19641971 m. dirbo „Sporto“ laikraščio, 1967–1971 m. „Švyturio“ žurnalo korespondentu. 1970 m. Vilniaus V. Kapsuko universiteto Istorijos-filologijos fakultete baigė žurnalistiką. Nuo 1971 m. universitete dėstė partinės ir sovietinės spaudos istoriją, vėliau – žurnalistikos teoriją, kino teoriją ir istoriją, žurnalistikos etiką.

1978 m. Leningrado valstybiniame teatro, muzikos ir kinematografijos institute apgynė disertaciją „Lietuvos TSR kino publicistikos istorija“, menotyros mokslų kandidatas. [2] 1978–1979 m. stažavosi Sorbonos universitete. 1982 m. suteiktas docento vardas. [3][4]

1984 m. rugsėjo 1 d. – 1991 m. rugpjūčio 31 d. Radijo ir televizijos žurnalistikos katedros vedėjas. Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) narys, nuo 1990 m. LŽS valdybos Prezidiumo narys. [5] 1990–1992 m. Lietuvos radijo ir televizijos valdybos pirmininkas, 1992–1995 m. generalinis direktorius. [6][7]

1991 m. inicijavo abiejų VU Istorijos fakulteto žurnalistikos katedrų reorganizavimą į Žurnalistikos institutą, aktyviai dalyvavo steigiant VU Komunikacijos fakultetą. 1991 m. rugsėjo 1 d. – 1992 m. rugpjūčio 31 d. VU KF Žurnalistikos instituto direktorius. Nuo 1994 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 1995 m. dienraščio „Lietuvos rytas“ politinis apžvalgininkas. 1995 m. įkūrė Lietuvos žurnalistikos centrą, buvo jo direktorius. 19961998 m. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas.

1998 m. ištiko insultas, tačiau valios pastangomis grįžo prie kūrybinės veiklos. Nuo 2002 m. birželio 1 d. Vyriausybės nutarimu skirta pirmojo laipsnio valstybinė pensija. [8]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Žmonės ir laikas lietuvių kine, 1980 m., anglų ir vokiečių k.
  • Lietuvos kinas, 1981 m., rusų kalba
  • Iliuzijų mugėje: dokumentinė proza. – Vilnius: Mintis, 1983.
  • Lietuvos kinematografininkai. – Vilnius: Mintis, 1986.
  • Nešk, Dauguva, atminimą: apybraižos. – Vilnius: Vyturys, 1988.
  • Apie filmo suvokimą: metod. rekomendacijos, 1988.
  • Medyje angelas verkia: aktoriaus Broniaus Babkausko gyvenimo ir kūrybos kronika. – Vilnius: Vaga, 1991.
  • Septynios vienatvės Paryžiuje: dokumentinė proza. – Kaunas: Spindulys, 1993.
  • Karštos dienos Atlantoje. – Vilnius: LTOK leidykla, 1997.
  • Oskaras Milašius, arba Septynios vienatvės Paryžiuje. – Kaunas: Dajalita, 1999. – 509 p.
  • Imk, klajokli, žibintą vilties: poeto ir diplomato Jurgio Baltrušaičio gyvenimo kronika. – Vilnius: Alma littera, 2000. – 520 p.
  • Žiniasklaidos bylos Europos žmogaus teisių ir Lietuvos teismuose. – Vilnius: Danielius, 2002. [9]
  • Prarasto laiko nebūna: atsiminimai. Vilnius: Alma littera, 2004. – 284 p. – ISBN 9955-08-435-9
  • Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje: Vytauto Žalakevičiaus kūrybos ir gyvenimo pėdsakais. – Vilnius: Alma littera, 2008. – 444 p. – ISBN 978-9955-38-199-0

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]