Laimonas Tapinas
| Laimonas Tapinas | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1944 m. birželio 6 d. Palanga, Kretingos apskritis |
| Mirė | 2022 m. gegužės 28 d. (77 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Antakalnio kapinėse |
| Sutuoktinis (-ė) | Violeta Rukšaitė-Tapinienė |
| Vaikai | Andrius Tapinas |
| Veikla | rašytojas, žurnalistas, kino istorikas ir kritikas |
| Partija | 1977 m. SSKP |
| Alma mater | 1970 m. Vilniaus V. Kapsuko universitetas |
Jonas Laimonas Tapinas (1944 m. birželio 6 d. Palangoje, Kretingos apskrityje – 2022 m. gegužės 28 d. Vilniuje)[1][2] – Lietuvos rašytojas, vertėjas, žurnalistas, kino istorikas ir kritikas.
Gyvenimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tėvas kilęs iš Latvijos.[3] Mokėsi Kunigiškių pradinėje mokykloje, 1951–1962 m. Palangos vidurinėje mokykloje (baigė aukso medaliu). 1962–1970 m. studijavo Vilniaus V. Kapsuko universiteto (VU) Istorijos-filologijos fakultete.
1964–1968 m. laikraščio „Sportas“ žurnalistas, 1968–1971 m. žurnalo „Švyturys“ redaktorius, skyriaus vedėjas. Nuo 1971 m. VU Žurnalistikos katedroje dėstė partinės ir sovietinės spaudos istoriją, vėliau – žurnalistikos teoriją, kino teoriją ir istoriją, žurnalistikos etiką. 1978 m. Leningrado valstybiniame teatro, muzikos ir kinematografijos institute apgynė disertaciją „Lietuvos TSR kino publicistikos istorija“, menotyros mokslų kandidatas.[4] 1978–1979 m. stažavosi Naujosios Sorbonos universitete. 1982 m. suteiktas docento vardas.[5][6] 1984–1988 m. VU Žurnalistikos katedros, 1988–1990 m. VU Radijo ir televizijos katedros vedėjas.[7]
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, nuo 1990 m. sąjungos valdybos Prezidiumo narys.[8] 1990–1992 m. Lietuvos radijo ir televizijos valdybos pirmininkas, 1992–1995 m. generalinis direktorius.[9][10] 1991 m. inicijavo abiejų VU Istorijos fakulteto žurnalistikos katedrų reorganizavimą į Žurnalistikos institutą, aktyviai dalyvavo steigiant VU Komunikacijos fakultetą. 1991 m. rugsėjo 1 d. – 1992 m. rugpjūčio 31 d. VU KF Žurnalistikos instituto direktorius, nuo 1995 m. docentas. Nuo 1994 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 1995 m. dienraščio „Lietuvos rytas“ politinis apžvalgininkas. 1995 m. įkūrė Lietuvos žurnalistikos centrą, buvo jo direktorius. 1996–1998 m. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas.
1998 m. ištiko insultas, tačiau valios pastangomis grįžo prie kūrybinės veiklos. Nuo 2002 m. birželio 1 d. Vyriausybės nutarimu skirta pirmojo laipsnio valstybinė pensija.[11]
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Tarybų Lietuvos dokumentinis kinas: medžiaga lektoriui. – Vilnius: Žinija, 1975. – 18 p.
- People and times in the Lithuanian cinema. – Vilnius: Mintis, 1980. – 67 p.: iliustr.
- Mensch und Zeit im Litauischen Film. – Vilnius: Mintis, 1980. – 68 p.: iliustr.
- Кино Литвы. – Москва, 1981. – 32 p.: iliustr.
- Iliuzijų mugėje: dokumentinė proza. – Vilnius: Mintis, 1983. – 280 p.: iliustr.
- Lietuvos kinematografininkai. – Vilnius: Mintis, 1986. – 139 p.: iliustr.
- Nešk, Dauguva, atminimą: apybraižos. – Vilnius: Vyturys, 1988. – 236 p.: iliustr. – ISBN 5-7900-0332-X
- Apie filmo suvokimą: metod. rekomendacijos. – Vilnius: Respublikinė kino filmų nuomojimo kontora, 1988. – 36 p.
- Medyje angelas verkia: aktoriaus Broniaus Babkausko gyvenimo ir kūrybos kronika. – Vilnius: Vaga, 1991. – 349 p.: iliustr. ISBN 5-415-00674-5
- Septynios vienatvės Paryžiuje: dokumentinė proza. – Kaunas: Spindulys, 1993. – 473 p.
- Karštos dienos Atlantoje. – Vilnius: LTOK leidykla, 1997. – 133 p.: iliustr. – ISBN 9986-535-21-2
- Oskaras Milašius, arba Septynios vienatvės Paryžiuje. – Kaunas: Dajalita, 1999. – 509 p.: iliustr. – ISBN 9986-951-04-6
- Imk, klajokli, žibintą vilties: poeto ir diplomato Jurgio Baltrušaičio gyvenimo kronika. – Vilnius: Alma littera, 2000. – 517 p. – ISBN 9986-02-947-3
- Žiniasklaidos bylos Europos žmogaus teisių ir Lietuvos teismuose. – Vilnius: Danielius, 2002. – 187 p. – ISBN 9955-476-15-X
- Prarasto laiko nebūna: atsiminimai. Vilnius: Alma littera, 2004. – 284 p. – ISBN 9955-08-435-9
- Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje: Vytauto Žalakevičiaus kūrybos ir gyvenimo pėdsakais. – Vilnius: Alma littera, 2008. – 442 p. – ISBN 978-9955-38-199-0
Įvertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1985 m. Vinco Mickevičiaus-Kapsuko premija, už knygą „Iliuzijų mugėje“
- 1994 m. Vinco Kudirkos premija, už knygą „Septynios vienatvės Paryžiuje“
- 1996 m. DLK Gedimino 4 laipsnio ordinas [12]
- 2002 m. Vytauto Gedgaudo premija, už knygą „Imk, klajokli, žibintą vilties“
- 2003 m. ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didysis kryžius [13]
- 2005 m. Juozo Tumo-Vaižganto premija, už knygą „Prarasto laiko nebūna“
- 2014 m. LR KM garbės ženklas „Nešk savo tiesą ir tikėk“
- 2017 m. Vyriausybės kultūros ir meno premija [14]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Laimonas Tapinas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. 2018-08-01. Nuoroda tikrinta 2022-05-31.
- ↑ Mirė garsus žurnalistas, rašytojas Laimonas Tapinas. lrt.lt. 2022-05-29. Nuoroda tikrinta 2022-05-31.
- ↑ Dviese, kaip anuomet Paryžiuje // Lietuvos žinios, 2009-11-17, Nr. 266 (12493)
- ↑ http://www.mokslas.mii.lt/mokslas/SRITYS/duom00.php?pav=T&sritis=H Archyvuota kopija 2014-12-28 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Laimonas Tapinas. Lietuvos kinematografininkai. – Vilnius: Mintis, 1986. – 108 psl.
- ↑ Laimonas Tapinas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 262
- ↑ Kas yra kas Lietuvoje: Lietuvos pasiekimai 2008. – Kaunas: Neolitas, 2008. – 1150 psl.
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 502 psl.
- ↑ „Dėl Lietuvos radijo ir televizijos generalinio direktoriaus“. 1992 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. I-32. Lietuvos Respublikos Seimas. Nuoroda tikrinta 2026-02-11.
- ↑ „Dėl Lietuvos radijo ir televizijos generalinio direktoriaus“. 1995 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. I-764. Lietuvos Respublikos Seimas. Nuoroda tikrinta 2026-02-11.
- ↑ „Dėl Lietuvos Respublikos pirmojo laipsnio valstybinės pensijos skyrimo“. 2002 m. gegužės 16 d. nutarimas Nr. 682. Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Nuoroda tikrinta 2026-02-11.
- ↑ „Dėl apdovanojimo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu ir ordino medaliu“. 1996 m. vasario 9 d. dekretas Nr. 833. Lietuvos Respublikos Prezidentas. Nuoroda tikrinta 2026-02-11.
- ↑ „Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo Lietuvos Valstybės ordinais ir medaliais Vasario 16-osios - Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga“. 2003 m. vasario 3 d. dekretas Nr. 2042. Lietuvos Respublikos Prezidentas. Nuoroda tikrinta 2026-02-11.
- ↑ „Dėl Vyriausybės kultūros ir meno premijų skyrimo“. 2017 m. sausio 11 d. nutarimas Nr. 29. Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Nuoroda tikrinta 2026-02-11.