Laimonas Tapinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Laimonas Tapinas
Laimonas Tapinas.jpg
Gimė 1944 m. birželio 6 d.
Palanga
Mirė 2022 m. gegužės 28 d. (77 metai)
Vilnius
Palaidotas (-a) Antakalnio kapinėse
Sutuoktinis (-ė) Violeta Rukšaitė-Tapinienė
Vaikai Andrius Tapinas
Veikla rašytojas, žurnalistas, kino istorikas ir kritikas
Partija 1977 m. SSKP
Alma mater 1970 m. Vilniaus V. Kapsuko universitetas

Jonas Laimonas Tapinas (1944 m. birželio 6 d. Palangoje – 2022 m. gegužės 28 d. Vilniuje[1][2]) – Lietuvos rašytojas, vertėjas, žurnalistas, kino istorikas ir kritikas.

Gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tėvas kilęs iš Latvijos.[3] Mokėsi Kunigiškių pradinėje mokykloje, 19511962 m. Palangos vidurinėje mokykloje (baigė aukso medaliu). 1962–1970 m. studijavo Vilniaus V. Kapsuko universiteto (VU) Istorijos-filologijos fakultete.

19641968 m. laikraščio „Sportas“ žurnalistas, 1968–1971 m. žurnalo „Švyturys“ redaktorius, skyriaus vedėjas. Nuo 1971 m. VU Žurnalistikos katedroje dėstė partinės ir sovietinės spaudos istoriją, vėliau – žurnalistikos teoriją, kino teoriją ir istoriją, žurnalistikos etiką. 1978 m. Leningrado valstybiniame teatro, muzikos ir kinematografijos institute apgynė disertaciją „Lietuvos TSR kino publicistikos istorija“, menotyros mokslų kandidatas.[4] 1978–1979 m. stažavosi Naujosios Sorbonos universitete. 1982 m. suteiktas docento vardas.[5][6] 19841988 m. VU Žurnalistikos katedros, 1988–1990 m. VU Radijo ir televizijos katedros vedėjas.[7]

Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, nuo 1990 m. sąjungos valdybos Prezidiumo narys.[8] 1990–1992 m. Lietuvos radijo ir televizijos valdybos pirmininkas, 1992–1995 m. generalinis direktorius.[9][10] 1991 m. inicijavo abiejų VU Istorijos fakulteto žurnalistikos katedrų reorganizavimą į Žurnalistikos institutą, aktyviai dalyvavo steigiant VU Komunikacijos fakultetą. 1991 m. rugsėjo 1 d. – 1992 m. rugpjūčio 31 d. VU KF Žurnalistikos instituto direktorius, nuo 1995 m. docentas. Nuo 1994 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 1995 m. dienraščio „Lietuvos rytas“ politinis apžvalgininkas. 1995 m. įkūrė Lietuvos žurnalistikos centrą, buvo jo direktorius. 19961998 m. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas.

1998 m. ištiko insultas, tačiau valios pastangomis grįžo prie kūrybinės veiklos. Nuo 2002 m. birželio 1 d. Vyriausybės nutarimu skirta pirmojo laipsnio valstybinė pensija.[11]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Tarybų Lietuvos dokumentinis kinas: medžiaga lektoriui. – Vilnius: Žinija, 1975. – 18 p.
  • People and times in the Lithuanian cinema. – Vilnius: Mintis, 1980. – 67 p.: iliustr.
  • Mensch und Zeit im Litauischen Film. – Vilnius: Mintis, 1980. – 68 p.: iliustr.
  • Кино Литвы. – Москва, 1981. – 32 p.: iliustr.
  • Iliuzijų mugėje: dokumentinė proza. – Vilnius: Mintis, 1983. – 280 p.: iliustr.
  • Lietuvos kinematografininkai. – Vilnius: Mintis, 1986. – 139 p.: iliustr.
  • Nešk, Dauguva, atminimą: apybraižos. – Vilnius: Vyturys, 1988. – 236 p.: iliustr. – ISBN 5-7900-0332-X
  • Apie filmo suvokimą: metod. rekomendacijos. – Vilnius: Respublikinė kino filmų nuomojimo kontora, 1988. – 36 p.
  • Medyje angelas verkia: aktoriaus Broniaus Babkausko gyvenimo ir kūrybos kronika. – Vilnius: Vaga, 1991. – 349 p.: iliustr. ISBN 5-415-00674-5
  • Septynios vienatvės Paryžiuje: dokumentinė proza. – Kaunas: Spindulys, 1993. – 473 p.
  • Karštos dienos Atlantoje. – Vilnius: LTOK leidykla, 1997. – 133 p.: iliustr. – ISBN 9986-535-21-2
  • Oskaras Milašius, arba Septynios vienatvės Paryžiuje. – Kaunas: Dajalita, 1999. – 509 p.: iliustr. – ISBN 9986-951-04-6
  • Imk, klajokli, žibintą vilties: poeto ir diplomato Jurgio Baltrušaičio gyvenimo kronika. – Vilnius: Alma littera, 2000. – 517 p. – ISBN 9986-02-947-3
  • Žiniasklaidos bylos Europos žmogaus teisių ir Lietuvos teismuose. – Vilnius: Danielius, 2002. – 187 p. – ISBN 9955-476-15-X
  • Prarasto laiko nebūna: atsiminimai. Vilnius: Alma littera, 2004. – 284 p. – ISBN 9955-08-435-9
  • Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje: Vytauto Žalakevičiaus kūrybos ir gyvenimo pėdsakais. – Vilnius: Alma littera, 2008. – 442 p. – ISBN 978-9955-38-199-0

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Laimonas Tapinas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. 2018-08-01. Nuoroda tikrinta 2022-05-31.
  2. Mirė garsus žurnalistas, rašytojas Laimonas Tapinas. lrt.lt. 2022-05-29. Nuoroda tikrinta 2022-05-31.
  3. Dviese, kaip anuomet Paryžiuje // Lietuvos žinios, 2009-11-17, Nr. 266 (12493)
  4. http://www.mokslas.mii.lt/mokslas/SRITYS/duom00.php?pav=T&sritis=H
  5. Laimonas Tapinas. Lietuvos kinematografininkai. – Vilnius: Mintis, 1986. – 108 psl.
  6. Laimonas Tapinas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 262
  7. Kas yra kas Lietuvoje: Lietuvos pasiekimai 2008. – Kaunas: Neolitas, 2008. – 1150 psl.
  8. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 502 psl.
  9. https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.5647
  10. https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.15196
  11. https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.166459
  12. https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.24355
  13. https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.205777
  14. https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/e96e54d1dbbe11e69c5d8175b5879c31