Kristijonas Donelaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kristijonas Donelaitis
Kristijonas Donelaitis. Dail. Vytautas Jorkūnas, 1955 m..jpg
Dail. Vytautas Jurkūnas 1955 m.
Gimė 1714 m. sausio 1 d.
Lazdynėliai, Gumbinės apskritis, Prūsijos karalystė
Mirė 1780 m. vasario 18 d. (66 metai)
Tolminkiemis
Religija liuteronybė
Veikla liuteronų kunigas, lietuvių grožinės literatūros pradininkas.
Alma mater Karaliaučiaus universitetas
Žinomas (-a) už poemą „Metai“
Commons-logo.svg Vikiteka Kristijonas Donelaitis

Kristijonas Donelaitis (1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliai, Gumbinės apskritis, Prūsijos karalystė – 1780 m. vasario 18 d. Tolminkiemis, palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje) – evangelikų liuteronų kunigas, Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Minint 250-ąsias gimimo metines pastatytas paminklas Vilniaus universitete. Skulpt. Konstantinas Bogdanas.[1]

Gimė laisvųjų valstiečių šeimoje 1714 m. sausio 1 d. Apie 1731 m. įstojo į Karaliaučiaus Knypuvos katedros mokyklą, kurią baigė 1736 m. 17361740 m. Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją, lankė lietuvių kalbos seminarą.

17401742 m. Stalupėnų mokyklos muzikos mokytojas ir choro vedėjas, nuo 1742 m. mokyklos vedėjas (rektorius). 1743 m. spalio 21 d. įšventintas į kunigus Karaliaučiuje.[2] Nuo 1743 m. iki mirties – Tolminkiemio klebonas. Pastatydino mokyklą, klebonų našlių namą, perstatė kleboniją, bažnyčią.[3]

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laisvalaikiu rašė eiles lietuvių ir vokiečių kalba, komponavo muziką, dirbo barometrus, muzikos instrumentus, optinius prietaisus. Pirmieji du poeto gyvenimo Tolminkiemyje dešimtmečiai buvo nepalankūs jo kūrybiniam darbui. Atsidėti kūrybai trukdė įtempti santykiai su vietos valdžia; jį slėgė tautiškai mišrios (2/3 vokiečių, 1/3 lietuvių) parapijos administravimas, klebonijos ūkio reikalai. Kliudė ir Septynerių metų karas (17561763), kuris 1756 m. tiesiogiai palietė Tolminkiemį.

Literatūrinį darbą K. Donelaitis pradėjo apie 17401743 m. Išlikusios 6 pasakėčios, spėjama, parašytos ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu – „Lapės ir gandro čėsnis“, „Rudikis jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Aužuols gyrpelnys“ (apie 17501760 m., L. G. Rėza paskelbė rinkinyje „Aisopas“ 1824 m.). Tai pirmieji originalūs šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje. Be ezopinių, K. Donelaitis naudojo tautosakinius ir originalius siužetus; pasakėčioms būdinga emocingumas, ilgi moralai.

K. Donelaitis sukūrė eiliuotą pasakojimą „Pričkaus pasalai apie lietuvišką svodbą“, eilėraščių vokiečių kalba (žinomi trys). Išliko K. Donelaičio laiškai J. Jordanui (MII, 1 lietuvių, 1 vokiečių kalba), įrašai gimimo metrikų knygose (1743–1754 m., 17571770 m., 17741779 m., vokiečių kalba), žemių separacijos bylos dokumentai (17751778 m.), mokyklų vizitacijos, bažnyčios statybos, parapijos administravimo raštai (17561767 m.), autobiografinio ir dalykinio pobūdžio „Žinios“ (1773–1779 m.), skirtos būsimam Tolminkiemio klebonui, brošiūra apie separacijos naudą (1769 m., vertimasis iš vokiečių kalbos).[4]

„Metai“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Metų“ faksimilė

Pagrindinį savo kūrinį, poemą „Metai“, K. Donelaitis rašė veikiausiai 17651775 m., tiksli data nežinoma. K. Donelaitis davė pavadinimus tik atskiroms poemos dalims: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Išliko dviejų pirmųjų dalių autografai ir visų dalių J. Hohlfeldto nuorašas (saugo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Pavadinimas „Metai“ pirmą kartą pavartotas Liudviko Rėzos parengtame pirmajame K. Donelaičio poemos leidime. Pats K. Donelaitis savo kūrybos nespausdino. Pirmasis K. Donelaičio raštų leidėjas buvo Liudvikas Rėza, „Metus“ jis paskelbė 1818 m. Ciklo dalis L. Rėza kiek patrumpino, paredagavo, sujungė į vieną kūrinį ir išleido kartu su vertimu į vokiečių kalbą.

Poemoje vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių gyvenimas. Joje K. Donelaitis sukūrė ryškių baudžiauninkų paveikslų, kaimo buities, papročių vaizdų, lyrinių gamtovaizdžių, pirmuosius lietuvių literatūroje groteskiškus dvarininkų šaržus, nevengė hiperbolizavimo, satyros, burleskos, humoro. K. Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis. Poemai būdinga krikščioniška pasaulėjauta, didaktika, sodri, žodinga kalba. Ji parašyta antikizuotu unikaliu (toniniu ir metriniu) hegzametru, pėdoje kirčiuojant tik ilgą skiemenį.

„Metai“ išversti į vokiečių, anglų, švedų, čekų, vengrų, latvių, rusų, baltarusių, lenkų, gruzinų, ukrainiečių, armėnų kalbas. Tolminkiemyje įkurtas Donelaičio memorialinis muziejus. [4]

Asmeninės nuostatos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kristijonas Donelaitis iš visų, parapijose sakančių pamokslus lietuviškai, tikėjosi, kad gerai mokėtų lietuvių kalbą. Nežinomam įpėdiniui Tolminkiemio parapijoje jis rašė:

Tegul tavo sūnūs, jeigu jų turėsi ir norėsi paskirti teologijai, laiku išmoksta gerai lietuviškai, kad galėtų tinkamai vadovauti parapijai lietuvių kalba. Aš turėjau precentorių Tortolovijų, iš kurio juokdavosi, kai jis sakydavo pamokslus.

— Kristijono Donelaičio laiško ištrauka. Kristijonas Donelaitis. Raštai. Vilnius. 1977. p. 535. 

Principingas lietuviškas nusistatymas aptinkamas K. Donelaičio vokiškame laiške J. G. Jordanui, kuris dirbo atokiau nuo lietuviškų Rytų Prūsijos teritorijų – Kilyse (Kilgiuose). K. Donelaitis prašo adresato „neužmiršti lietuvių kalbos vokiškame krašte; taip pat jokio paaukštinimo vokiškame krašte nepriimti“. Ir imperatyviai priduria: „Gerų lietuvių šiais laikais reta.“[5]

Aš prašau kiekvieną, kuris ateityje nori tarnauti Dievo bažnyčiai Lietuvoje, tvirtai įsisąmoninti, kad lietuviai iš tikrųjų turi neprastą skonį ir kad menkiausią konstrukcijos ar kirčiavimo ydą tuojau pajaučia. Aš turiu pavyzdžių iš patyrimo. Vienas žymus žmogus, puikiai mokąs lietuviškai, kartą man pasakė: „Aš esu girdėjęs pamokslą, kurio žodžiai visi buvo lietuviški, bet aš nesupratau, ką ten sakė.“

— Kristijono Donelaičio laiško išlikęs fragmentas (orig. vok. k.). Kristijonas Donelaitis. Raštai. Vilnius. 1977. p. 87. 

Atminimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kristijono Donelaičio kapas Tolminkiemio bažnyčios rūsyje

Pirmasis paminklas K. Donelaičiui pastatytas Klaipėdos centre (skulptorius Petras Deltuva).

K. Donelaičio garbei Pamyro kalnuose pavadinta Donelaičio viršūnė (5837 m).[6]

1985 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatyta A. Bražinsko opera „Kristijonas“.[7][8]

2012 m. atlikta Broniaus Kutavičiaus oratorija „Metai“.[9]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Kristijono Donelaičio skulptūra“. https://www.govilnius.lt. Nuoroda tikrinta 2022-08-18. 
  2. STRAKAUSKAITĖ, Nijolė. Klaipėda, Kuršių nerija, Karaliaučius: vadovas. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005, 178 p. ISBN 9986-830-82-6.
  3. Albinas JovaišasKristijonas Donelaitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 81 psl.
  4. 4,0 4,1 Albinas Jovaišas. Ten pat. 81 psl.
  5. Raštai (1977), p. 277.
  6. http://www.donelaitis.info/index.php?p=si&sid=134&tid=134
  7. Kompozitorius - A. Bražinskas. Libreto autorius - A. Drilinga. Dirigentas - V. Viržonis, režisierius - R. Siparis, dailininkas - A. Kariniauskas. Dalyvauja - V. Prudnikovas, B. Almonaitytė, S. Dirsė, S. Larinas, A. Lietuvninkas, G. Pamakštys ir kt., teatro choras ir orkestras. (1987-01-01). A. Bražinskas. Opera "Kristijonas" (I - II veiksmai). (Video). LRT. Nuoroda tikrinta 2018-05-11. 
  8. „Algimantas Bražinskas. KRISTIJONAS“. Suarchyvuotas originalas 2018-05-13. Nuoroda tikrinta 2018-05-11. 
  9. B. Kutavičius. Oratorija „Metai“ pagal Kristijoną Donelaitį (pirmas viso ciklo atlikimas). Atlikėjai: Vilniaus savivaldybės choras „Jauna muzika“, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Skaitovas - D. Meškauskas Dirigentas D. Katkus (2012-01-01). B. Kutavičius. Oratorija "Metai". (Video). LRT. Nuoroda tikrinta 2018-05-11. 

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Leonas Gineitis, ed. (1955). Kristijono Donelaičio rankraščiai. Vilnius. 
  • Kabelka, Jonas (1964). Kristijono Donelaičio raštų leksika. Vilnius: Mintis. 
  • Lebedienė, E. (1964). Kristijono Donelaičio bibliografija. Vilnius: Vaga. 
  • Kristijonas Donelaitis. Raštai. Vilnius. 1977. 
  • Kuzmickas, Vincas (1983). Kristijonas Donelaitis. Vilnius: Vaga. 
  • Gineitis, Leonas (1990). Kristijonas Donelaitis ir jo epocha. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. 
  • Jovaišas, Albinas (1992). Kristijonas Donelaitis: Mažosios Lietuvos dainius. Kaunas: Šviesa. ISBN 5-430-00434-0. 
  • M. Vaicekauskas, ed. (2001). Egzodo Donelaitis. Lietuvių išeivių tekstai apie Kristijoną Donelaitį. Vilnius: Aidai. ISBN 9955-445-29-7. 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikicitatos