Vokiečių ordinas
„VO“ nukreipia čia. Kitas reikšmes žiūrėkite VO (reikšmės). - „Kryžiuočiai“ nukreipia čia. Apie vorus kryžiuočius (Araneidae) žiūrėkite Kryžiuočiai (vorai).
| Švč. Mergelės Marijos vokiečių ligoninės ordinas Jeruzalėje | |
|---|---|
 Vokiečių ordino herbas | |
| Veikimo laikas | 1190–dabar |
| Lojalumas | Sąrašas
|
| Rūšis | Katalikų religinis ordinas |
| Būstinė |
|
| Pravardė | Kryžiuočiai, vokiečių ordinas |
| Globėjas | Švč. Mergelė Marija Šv. Elžbieta Vengrė Šv. Jurgis |
| Apranga | Balta mantija su juodu kryžiumi |
| Vadovybė | |
| Didysis magistras | Heinrich Walpot von Bassenheim |
_as_reported_by_the_Book_of_All_Kingdoms.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
Vokiečių ordinas (VO, vok. Deutscher Orden), , Teutonų ordinas (lot. Ordo Teutonicus)), oficialiai Švč. Mergelės Marijos vokiečių ligoninės ordinas Jeruzalėje (vok. Orden der heiligen Maria des deutschen Hospitalhaus in Jerusalem, lot. Ordo domus hospitalis Sanctae Mariae Teutonicorum in Jerusalem) – riterių ordinas, įkurtas Akrėje 1190 m. per III kryžiaus žygį kaip ligonių slaugos ordinas. Buvo pavaldus popiežiui ir Šventosios Romos imperatoriui.
Ordino ženklas – juodas kryžius baltame fone (šis ženklas yra kilęs iš pirmųjų kryžiaus žygių dalyvių skiriamojo ženklo – ant balto apsiausto išsiuvinėto ar prie jo prisiūto juodo kryžiaus). Lietuvos istoriografijoje jis dar vadinamas Kryžiuočių ordinu, o ordino riteriai - Kryžiuočiais.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Įkūrimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Popiežius Klemensas III 1191 m. vasario 6 d. bule ordiną patvirtino kaip Fratrum Theutonicorum ecclesiae Sanctae Mariae Hiersolymitanae. 1196 m. kovo 5 d. Vokiečių ordinas Tamplierių ordino pavyzdžiu buvo pertvarkytas į riterių ordiną su rezidencija Akros uostamiestyje (dab. Šiaurės Izraelyje). Popiežius Inocentas III šį pertvarkymą patvirtino 1199 m. vasario 19 d. bule, kurioje kaip pagrindinius Ordino uždavinius įvardijo vokiečių riterių gynimą, ligonių gydymą ir kovą su katalikų bažnyčios priešais.
Po paskutiniųjų kryžiaus žygių ir kryžiuočių valstybių Artimuosiuose Rytuose žlugimo Ordinas persikėlė į Vokietiją. Tuo metu Teutonų ordino įtaką ir turtus pastebėjo Europos valdovai, kurie tikėjosi „kovos su pagonimis“ pretekstu pasinaudoti ordinu, susidorojant su savo priešininkais.
1211 m. Ordinas bandė įsikurti Transilvanijoje, kur Vengrijos karalius Andrius II (Andras) jiems suteikė žemių, tikėdamasis, kad kryžiuočiai padės apsiginti nuo klajoklių kumanų genčių puldinėjimų. 1225 m. Ordinas iš ten Vengrijos karaliaus buvo išvytas, nes bandė atsikratyti priklausomybės nuo Vengrijos.
XIII amžius
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1226 m. Mazovijos ir Kujavijos kunigaikštis Konradas I Mazovietis pakvietė kryžiuočius ir perleido jiems Kulmo žemę, iš kur kryžiuočiai turėjo kovoti su prūsais, neva grasinusiais šiaurinėms Mozūrijos žemėms. Šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas II ir popiežius Grigalius IX Didžiajam ordino magistrui Hermanui fon Zalcai (Hermann von Salza) vadinamąja „Aukso bule“ perleido visas Prūsijos žemes, kurias Ordinui pavyks užkariauti.
1230–1249 m. Ordinas užkariavo beveik visą Prūsiją: vėliausiai užkariauti buvo sembai, skalviai ir nadruviai. 1229 m. buvo suformuota nauja Ordino valda - Prūsijos kraštas. Prie prūsų užkariavimo daug prisidėjo Čekijos karaliaus Otokaro II (1252-1278) žygis, kurio metu 1255 m. buvo įkurtas Karaliaučius. 1260 m. kilo Didysis prūsų sukilimas, kurio vienas iš vadų buvo Herkus Mantas. Sukilimas tęsėsi iki 1274 m., kol buvo galutinai numalšintas. Galutinai prūsai buvo užkariauti 1285 m.
Be to, 1237 m. ordinas gavo naujas teritorijas šiaurėje. Nuo 1202 m. įsikūręs Kalavijuočių ordinas buvo išplėtęs valdas dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijose. Tačiau 1236 m. pralaimėję Saulės mūšį kalavijuočiai buvo priversti susijungti su Kryžiuočiais. Buvusiose kalavijuočių teritorijose suformuotas Livonijos kraštas.
Užkariavimo strategija rėmėsi pagonių gynybinių taškų naikinimu ir savų pilių statymu, kurios tapdavo tolimesnės ekspansijos bazėmis. Į užkariautas žemes buvo keliami kolonistai iš Mazovijos, Čekijos ir Vokietijos. Besiplečianis ordinas nuo XIII a. vidurio ėmė kelti grėsmę kuršiams, žemaičiams, taip pat ir lietuviams. 1283 m. teutonai pirmą kartą atakavo Lietuvos žemes[1]
Tačiau tolesnė Ordino ekspansija į rytus nepavyko. 1242 m. Livonijos riterių kariuomenę ant užšalusio Peipaus ežero sumušė Naugardo kunigaikštis Aleksandras Neviškis (Nevskis). Lietuva tuo metu pamažu išaugo į galingą Didžiąją kunigaikštystę, kuri prisijungė didelius rusų kunigaikštysčių plotus ir sugebėjo priešintis kryžiuočiams.
Ordino užkariavimai Prūsijoje 1250 m.
Ordino valstybė XIII a. II pusėje
Ordino žemės Europoje 1300 m.
XIV amžius
[redaguoti | redaguoti vikitekstą].jpg)
Per XIII a. Kryžiaus žygių į Pabaltijį metu susiformavo ordino valstybė, kurią sudarė trys kraštai, valdomi krašto magistrų: Vokietijos kraštas apėmė pabiras valdas Europoje, Prūsijos kraštas - valdas pietrytinėse Baltijos jūros lygumose, o Livonijos kraštas - valdas Latvijoje ir Estijoje. 1309 m. Vokiečių ordino didysis magistras galutinai persikėlė į Marienburgą, ir Prūsija tapo Ordino centru.
Nuo XIV a. pradžios ordinas veikė ne tik pagonių kraštuose, bet ir atsigręžė prieš savo sąjungininkę Lenkiją. 1308 m. jis užėmė Lenkijos Pamarį, sukeldamas Lenkijos karaliaus Lokietkos protestus. Ordinas sudarė sąjungą su Meklenburgo valdovu Jonu Liuksemburgiečiu ir užpuolė Kujavijos žemę bei Didžiąją Lenkiją, tačiau pralaimėjo mūšį prie Plovcų. Pralaimėtas mūšis neprivertė Ordino grąžinti Pamarį, o Lokietkai neužteko pajėgų dideliam puolimui prieš Ordiną.
Ordinas bandė pulti Kujaviją ir Didžiąją Lenkiją siaubiamaisiais žygiais, tačiau ryžtinga gynyba ir Kazimiero Didžiojo diplomatinė veikla privertė ordiną 1343 m. sudaryti Kališo taiką, kuria atsisakė Kujavijos, o Pamario ir Kulmo žemių priklausomybę turėjo nuspręsti popiežiaus pasiuntinys. Faktiškai Ordinas jokių žemių Lenkijai negrąžino ir įtampa tarp šių valstybių išliko.
.jpg)
Kadangi Kališo taika privertė Ordiną atsisakyti Lenkijos puolimo, savo puolimus jis sukoncentravo prieš Lietuvą. Ypatingą dėmesį skyrė Žemaitijai, kurią užėmęs Ordinas būtų galėjęs geografiškai sujungti savo valdas Prūsijoje ir Livonijoje. 1337 m. lapkričio 15 d. Šventosios Romos imperatorius Liudvikas IV garantavo teises Ordinui į Lietuvos žemes[2].
Per XIV a. Ordino teritorijos plėtėsi. Livonijos krašte 1346 m. ji nupirko iš danų Šiaurės Estiją. Didžiausią galią pasiekė didžiojo magistro Vinricho fon Kniprodės (Winrich von Kniprode) laikais (1351–1382 m.). 1382 m. kryžiuočiai prie Darsūniškio pirmą kartą Lietuvos žemėje šaudė iš artilerijos.[3] Konrado fon Jungingeno laikais (1393–1407 m.) jis apėmė didžiausią teritoriją savo istorijoje: buvo prijungtas Gotlandas, Noimarkas ir Žemaitija.
Didėjanti Ordino galia tiek Lenkijos, tiek Lietuvos valdovus vertė vienyti jėgas. Tuo tikslu 1385 m. buvo pasirašyta Krėvos sutartis. 1386 m. Jogaila priėmė krikštą ir vedė Lenkijos karalaitę Jadvygą (1382–1399), tapdamas Lenkijos karaliumi. Lenkija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo sujungta personaline unija, kuri XVI a. viduryje virto į bendrą Abiejų Tautų Respubliką.
XV amžius
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Netrukus Lenkijos karalystė ir LDK pradėjo karą su Ordinu (1409–1411 m.), kurio kulminacija buvo Ordino pralaimėtas Žalgirio mūšis (1410 m. liepos 15 d.). Karo pabaigoje sudaryta Torūnės (Torno) taika. Tiesa, ši taika sudaryta Jogailą spaudžiant kaimyninių šalių Liuksemburgų dinastijos valdovams, dėl to Ordinas negrąžino Lenkijai nei Pamario, nei Kulmo, Lietuva neatgavo Klaipėdos, o Žemaitija grąžinta Vytautui tik iki gyvos galvos. Tačiau taika privertė Ordiną atsisakyti puolimų prieš Lenkiją ir Lietuvą. Nuo to laiko Ordino galia ėmė mažėti, ekonominė situacija blogėjo.
Per kelis vėlesnius dešimtmečius Ordino galią sekino vidiniai valstybės nesutarimai. Prūsijos miestai ir žemvaldžiai už didelius mokesčius reikalavo teisių, valdant valstybę ir 1440 m. įkūrė „Prūsų sąjungą“. 1453 m. su šia sąjunga susivienijo Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis. 1454 m. prasidėjo Ordino miestiečių sukilimas. Po šio karo sudaryta 1466 m. taika, kuria Ordinas Lenkijai atidavė Pamarį, Kulmą, taip pat dalį Varmės su Ordino sostine Marienburgu. Ten suformuota Karališkoji Prūsija. Be to, Didysis ordino magistras tapo Lenkijos karaliaus vasalu, o Ordino sostinė perkelta į Karaliaučių.
Po Ordino valstybės žlugimo
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1517 m. kilusios bažnyčios reformacijos idėjos greitai plito ir Ordino valstybėje. Martino Liuterio patarimu, paskutinis Didysis ordino magistras Brandenburgo markgrafas Albrechtas[4] perėjo į liuteronybę ir 1525 m. gavęs dėdės, karaliaus Žygimanto Senojo, sutikimą, Krokuvoje iškilmingai prisiekė Žygimantui, kaip Prūsų kunigaikštis ir įkūrė pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę (sostinė Karaliaučius). Nuo to laiko ordino valstybė tapo pasaulietine kunigaikštyste. Daugumas ordino brolių taip pat perėjo į liuteronybę ir tapo dvarininkais.
1618 m. mirus Albrechto sūnui, Prūsijos kunigaikštystė atiteko jo giminaičiams, Brandenburgo elektoriams. 1701 m. iš tų dviejų jungtinių kunigaikštysčių išaugo galinga Prūsijos karalystė, kuri vėliau atsistojo visos Vokietijos priešakyje.
Šiek tiek vėliau ordinas prarado ir Livonijos kraštą. 1562 m. paskutinis Livonijos krašto magistras Gotardas Ketleris (Gotthard Kettler) tapo pasaulietinės Kuršo kunigaikštystės su sostine Mintauja (dab. Jelgava) kunigaikščiu. Ši kunigaikštystė tapo LDK vasale. Likusi Livonijos dalis buvo prijungta prie LDK, o Šiaurės Estija atiteko Švedijai. Nuo 1569 m. LDK priklausiusios Livonijos žemės tapo Abiejų Tautų Respublikos nuosavybe.
Tuo būdu Ordino valstybė, svarbiausia katalikybės atrama rytuose, pirmoji priėmė protestantizmą ir atsisakė katalikybės. Tik maža dalis ordino riterių Livonijoje ir Prūsijoje tepanorėjo likti ištikimi katalikų tikėjimui ir išsikraustė į Vokietiją, kur ordinas turėjo daugybę turtingų savo skyrių. Ten ordinas išliko iki 1809 m.
1809 m. Napoleonas uždraudė ordino veiklą Vokietijoje, jis galėjo veikti tiktai Austrijoje ir perkėlė sostinę į Vieną. 1834 m. ordinas buvo vėl atkurtas kaip „Vokiečių riterių ordinas“, tačiau Napoleono metu atimti turtai nebuvo grąžinti. 1929 m. ordinas pertvarkytas į grynai dvasinį ordiną ir nuo to laiko vadinasi „Vokiečių ordinu“ (Deutscher Orden). Nacių valdymo metu, 1938–1945 m. ordinas vėl buvo uždraustas.
Šiuo metu ordino magistro būstinė yra Vienoje. Čia yra ir ordino archyvas bei muziejus. Ordinui priklauso apie 1000 narių, iš jų – apie 100 kunigų, 200 vienuolių seserų bei 700 partnerių. Ordinas iš esmės grįžo prie savo šaknų – daugiausia išlaiko ligonines Izraelyje ir Palestinoje, taip pat rūpinasi vokiškomis bendruomenėmis už Vokietijos ir Austrijos ribų (daugiausiai Italijoje ir Slovėnijoje).
Administracija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ (red.) Steponas Maculevičius, Doloresa Baltrušienė, Znajomość z Litwą. Księga tysiąclecia. Tom pierwszy. Państwo, Kraštotvarka, Kaunas, 1999, ISBN 9986-892-34-1, s. 18.
- ↑ (red.) Steponas Maculevičius, Doloresa Baltrušiene, Znajomość z Litwą. Księga tysiąclecia. Tom pierwszy. Państwo, Kraštotvarka, Kaunas, 1999, ISBN 9986-892-34-1, s. 21.
- ↑ „Kaišiadorių rajono savivaldybė - Istorija“. kaisiadorys.lt. Suarchyvuotas originalas 2016-04-17. Nuoroda tikrinta 2016-04-17.
- ↑ Prūsų kunigaikštis Albrechtas Archyvuota kopija 2007-10-13 iš Wayback Machine projekto.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 |
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |