Tilžė

Kitos reikšmės – Tilžė (reikšmės).

Kitos reikšmės – Sovetskas (reikšmės).

Tilžė rus. Советск vok. Tilsit

Viena iš Tilžės senamiesčio gatvių

Tilžė 55°04′52″š. pl. 21°53′20″r. ilg. / 55.081°š. pl. 21.889°r. ilg. / 55.081; 21.889 (Tilžė)

Laiko juosta: (UTC+2)

Valstybė	Rusija
Sritis	Kaliningrado sritis

Įkūrimo data	1289 m.

Gyventojų (2021)	38 514
Plotas	44,4 km²
Tankumas (2021)	867 žm./km²
Altitudė	10 m

Vikiteka	Tilžė

Kirčiavimas	Til̃žė,^[1] Sovètskas^[2]

Tilžė (vok. Tilsit; nuo 1946 m. Sovetskas, rus. Советск) – miestas Rusijoje, Kaliningrado srityje, kairiajame Nemuno krante. Su Lietuvos Panemunės miestu Pagėgių savivaldybėje jungia Panemunės–Tilžės aplinkkelio tiltas, Karalienės Luizos tiltas ir Tilžės geležinkelio tiltas. Yra Tilžės geležinkelio stotis,^[3]^[4] geležinkelio mazgas, išvystyta trikotažo, avalynės, medienos pramonė.^[5]

Miesto rytinis pakraštys buvo vadinamas Tilžės Prūsais, pietinis – Kalkapiais, vakarinis iki Smalupės upelio – Stolbekiais.

Etimologija

Miesto vardas kildinamas nuo žodžio tilžti („srūti vandeniu, būti vandenyje“).^[6] Tikėtina, kad šis vietovardis pirmiau suteiktas Tilželės upei (kairysis Nemuno intakas) ir pelkėtos, patilžusios vietovės.^[7] Užėjus sovietams, 1946 m. rugsėjo 7 d. Tilžė pervadinta Sovetsku.^[8]

Istorija

XIII a. dabartinio miesto teritorijoje, Nemuno žemupyje stovėjo skalvių medinė Tilžės pilis. 1289 m., Vokiečių ordinas jos vietoje pastatė Skalvos pilį (Schalauerburg), kurią 1293 m. apgulė lietuvių kariai. 1406–1410 m. pastatyta mūrinė pilis. 1411 m. buvo apgulta Ramauto Valimantaičio vedamų žemaičių. Po Vokiečių ordino sekuliarizacijos, pilis buvo įtraukta į Prūsijos kunigaikštystės sudėtį ir 1552 m. jai suteiktos Kulmo miesto teisės.^[9] 1565 m. pastatyta renesansinė, 1755 m. – nauja rotušė. 1805 m. pilies rūmuose atidarytas popieriaus fabrikas, po 1876 m. gaisro nugriautas, jų vietoje pastatytas kalkių fabrikas.^[6] 1807 m. Nemune, šalia miesto, ant plūduriuojančio plausto, pasirašyta Tilžės taika. XIX a. nutiestas Karaliaučiaus–Tilžės geležinkelis ir Klaipėdos–Tilžės geležinkelis.

Tilžės miestiečių evangelikų liuteronų bažnyčioje (pastatyta po 1525 m.) apie 1536 m. įvestos lietuviškos pamaldos (pamokslus sakė J. Tartyla ir kiti). Ją nugriovus 1610 m. pastatyta vadinamoji Vokiečių bažnyčia (vok. Deutsche Kirche), arba Miesto bažnyčia (vok. Stadtkirche). Paskutinį kartą lietuviškos pamaldos joje įvyko 1944 m. pabaigoje artėjant frontui. Tilžės Lietuvių bažnyčia, arba Kaimo bažnyčia (vok. Landkirche), veikė nuo 1757 m. iki 1945 m.

XIX a. Spaudos draudimo metais Tilžėje buvo spausdinama lietuviška literatūra, iš kur knygnešiai ją nešdavo į rusų valdytą Lietuvos dalį (Tilžę tuo metu valdė Vokietija). 1896 m. balandžio 1 d. Tilžės miestas buvo atskirtas iš Tilžės apskrities ir įgijo atskiros apskrities teises. 1918 m. lapkričio 30 d. mieste, Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos narių buvo priimtas Tilžės aktas, reikalaujantis prijungti Mažąją Lietuvą prie Lietuvos valstybės.

1939 m. prie Tilžės prijungta dešiniajame Nemuno krante esanti Panemunė.^[10] 1944 m. rudenį Tilžė subombarduota. Nukentėjusi katalikų bažnyčia 1983 m. spalį susprogdinta.^[11]

1989 m. Tilžėje įkurta Tilžės miesto Vydūno lietuvių kultūros draugija, 1996 m. atkurta Lietuvių kultūros draugija Birutė, kuri 1998–2012 m. miesto lietuviams leido laikraštį „Naujoji aušra“. 1998 m. Tilžės katalikų parapijoje įsteigta lietuviška sekmadieninė mokykla (nuo 2000 m. veikusi Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje). Nuo XX a. 10-to dešimtmečio Tilžės 3-ojoje pagrindinėje mokykloje veikia lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvas, vaikų darželyje „Rodničok“ – lietuviška grupė.

Gyventojai

Žymūs žmonės

Vydūnas (1868–1953), 1892 m. atsikraustęs į Tilžę ir pragyvenęs iki 1944 m. spalio 2 d., kai persikėlė į Naujuosius Kuršius ir iš ten 1945 m. evakavosi Vokietijon.^[12]
Ludwig Karl James Aegidi, politikas ir publicistas
Paul Gotthilf Reinhold Baumgarten, architektas
Sabine Bethmann, aktorė
Johannes Bobrowski, rašytojas
Carl Brinkmann, sociologas
Ernst Cohn-Wiener, meno istorikas
Klaus Endruweit, nacių gydytojas
Hans von Felgenhauer, karo rašytojas
Edgar Froese, muzikinės grupės „Tangerine Dream“ įkūrėjas
John Kay, muzikinės roko grupės „Steppenwolf“ (Stepių vilkas) muzikantas
Armin Müller-Stahl, Vokietijos ir JAV kino aktorius.

Šaltiniai

↑ Lietuviški tradiciniai vietovardžiai (Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos). [sud. Marija Razmukaitė, Aistė Pangonytė]. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01488-2. // psl. 56–83
↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
↑ Tilžė. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2024-03-31).
↑ Tilžė. Mažosios Lietuvos enciklopedija (tikrinta 2024-03-31).
↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 394
1 2 Tilžė. // Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje. – Vilnius, Mintis, 1990. ISBN 5-417-00367-0 // psl. 282
↑ Tilžė. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 728 psl.
↑ Историческая справка о руководителях города Советска. Depsov.ru (tikrinta 2025-02-21).
↑ Tilžė. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. II tomas (L–Ž). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. // psl. 1012
↑ Amtliches Gemeindeverzeichnis für das Deutsche Reich auf Grund der Volkszählung 1939. Zweite Auflage. – Berlin, 1941. // psl. 282
↑ Tilžė. // Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje. – Vilnius, Mintis, 1990. ISBN 5-417-00367-0 // psl. 293
↑ Tilžė. // Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje. – Vilnius, Mintis, 1990. ISBN 5-417-00367-0 // psl. 323–333

Nuorodos

Tilžė. // Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje. – Vilnius, Mintis, 1990. ISBN 5-417-00367-0 // psl. 282–333

Tilžė. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 728–734 psl.
Miesto istorija Archyvuota kopija 2009-04-04 iš Wayback Machine projekto.
Miesto puslapiai Archyvuota kopija 2009-01-23 iš Wayback Machine projekto.
Советск (Prussia39.ru)
Vytautas Kutkevičius. Juoda pilnatis virš Tilžės: istorinis romanas. – Šakiai: Medvetas, 2006. – 103 p.: iliustr. – ISBN 9955-469-33-1

[1] Lietuviški tradiciniai vietovardžiai (Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos). [sud. Marija Razmukaitė, Aistė Pangonytė]. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01488-2. // psl. 56–83

[2] Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)

[VLE-3] Tilžė. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2024-03-31).

[MLE-4] Tilžė. Mažosios Lietuvos enciklopedija (tikrinta 2024-03-31).

[5] Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 394

[šilas-6] 1 2 Tilžė. // Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje. – Vilnius, Mintis, 1990. ISBN 5-417-00367-0 // psl. 282

[7] Tilžė. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 728 psl.

[8] Историческая справка о руководителях города Советска. Depsov.ru (tikrinta 2025-02-21).

[9] Tilžė. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. II tomas (L–Ž). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. // psl. 1012

[10] Amtliches Gemeindeverzeichnis für das Deutsche Reich auf Grund der Volkszählung 1939. Zweite Auflage. – Berlin, 1941. // psl. 282

[11] Tilžė. // Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje. – Vilnius, Mintis, 1990. ISBN 5-417-00367-0 // psl. 293

[12] Tilžė. // Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje. – Vilnius, Mintis, 1990. ISBN 5-417-00367-0 // psl. 323–333

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]

[12]