Dvarų kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Lietuvos kultūra
Lietuvos kultūraBaltic Cross.JPG
Praktikos
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Dvarų kultūraLietuvoje dvaruose puoselėtų meno, literatūros, pažangių ūkininkavimo formų visuma. Dvarų kultūra Lietuvoje klestėjo XIII-XIX a., o XX a. nunyko.

Feodalinio dvaro kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valstybės kūrimosi laikotarpiu, iki XIII a. ketvirtojo dešimtmečio, žemių kunigaikščių dvarai, o valstybei susidarius ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio dvaras, buvo diplomatijos, administracijos, rašto perėmimo svarbiausi centrai. Nuo XIV a. antrosios pusės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Trakų ir Vilniaus dvaruose kūrėsi raštinės, archyvai. Lietuvos valdovas, jo šeimos nariai buvo meno kūrinių, architektūros statinių, Lietuvos metraščių užsakovai bei mecenatai. Valdovo dvare Vilniuje XV a. - XVII a. pirmoje pusėje buvo kaupiamos meno kolekcijos, bibliotekos, veikė muzikos kolektyvai.

Nuo XIV a. pabaigos kai kurias kultūrinės institucijos funkcijas, skatinami didžiojo kunigaikščio dvaro pavyzdžio, pamažu perėmė ir pasauliečių didikų bei vyskupų, taip pat turtingųjų bajorų dvarai. Nuo XV a. iki XVIII a. pabaigos, iš dalies ir XIX a., didikai Vilniuje, Biržuose, Kėdainiuose ir kitur buvo reikšmingų architektūros ansamblių užsakovai, literatūros kūrinių mecenatai. Didikai Chodkevičiai, Oginskiai, Pacai, Pociejai, Radvilos, Sapiegos, Tiškevičiai ir turtingieji bajorai savo dvaruose kaupė meno kūrinių kolekcijas, bibliotekas, dvaruose veikė muzikos kapelos arba muzikantų grupės, ansambliai, teatrai, spaustuvės, ginklų arsenalai.

Kalba ir kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvių kilmės didikų dvaruose XVI a. antroje pusėje buvo pereita į dvikalbystę, o XVII a. jau buvo kalbama dažniausiai lenkų kalba, kai kuriuose – ir lenkų ir vokiečių kalba. Šiuose dvaruose buvo sparčiai perimamos Vakarų Europos kultūros naujovės, bet dažnai buvo prarandamas ryšys su tradicine lietuvių kultūra. Tik pasiturimai gyvenančios Lietuvos bajorijos dvarų kultūra ilgiau išlaikė ryšį su lietuvių kultūra. Nors XVIII a. - XIX a. pirmoje pusėje dauguma turtingųjų ir vidutinių bajorų dvarų tapo lenkų kalbos platinimo židiniais, ne visi jų savininkai nutraukė ryšį su lietuvių kalba ir kultūra. XIX a. dalis dvarų, ypač Žemaitijoje, tapo lietuvių tautinio sąjūdžio atsparos vietomis, kai kurie - net centrais. Netgi grafų Zubovų dvaruose Dabikinėje nuo 1891 m., nuo 1892 m. Medemrodėje, Naisiuose ir Bubiuose, nuo 1896 m. Ginkūnuose veikė slaptos lietuvių mokyklos. Antano Tyzenhauzo Rokiškio dvare 1785 m. atkelta iš Gardino, XIX a. pirmoje pusėje Liucijono Morikonio dvare Salose, 18731902 m. Mykolo Oginskio Rietavo dvare, 18741909 m. Bogdano Oginskio dvare Plungėje veikė muzikos mokyklos. Nuo XIX a. vidurio išsilavinimas bajorams tapo prestižo dalyku, mada, kartais ir būtinybe. Buvo privaloma mokėti užsienio kalbų, išmanyti literatūra, muziką, dailę, skaityti spaudą, mokslo veikalus.

Žemės ūkio kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIX a. pereinant į rinkos ūkį dvarininkai pirmiausia įsigijo tobulesnių žemės ūkio padargų, mašinų, dvaruose pradėta diegti daugialaukė sėjomaina, melioracija, diegiamos naujos augalų ir gyvulių veislės. Aktyviau pradėtos plėtoti prekinės žemės ūkio gamybos šakos – sodininkystė, daržininkystė, žuvivaisa, auginti cukriniai runkeliai. Populiarėjo specialus agrarinis išsilavinimas. Dvaruose įkurtos pirmosios manufaktūros, veikė dvarų pramonės įmonės.

Pažanga paspartėjo 1861 m. panaikinus baudžiavą. XIX a. pabaigoje Lietuvos dvarai Rusijos imperijoje buvo žinomi kaip sėkmingai plėtojantys pieninę gyvulininkystę. Joniškėlio dvare 18991917 m. veikė viena pirmųjų Lietuvoje žemės ūkio mokyklų. Bubių dvare Dmitrijus Zubovas 1910 m. įsteigė pienininkystės mokyklą. Mederodės dvarą Vladimiras Zubovas XX a. pirmoje pusėje pavertė pavyzdinio ūkininkavimo Lietuvoje centru. Antalieptės, Belvederio, Gruzdžių, Plungės ir kituose dvaruose XX a. pirmoje pusėje veikė žemės ūkio, pienininkystės, gyvulininkystės, bitininkystės mokyklos. Dvarų agrotechnikos ir agrokultūros lygis buvo aukštesnis už valstiečių ūkių, tai sudarė prielaidas kultūros plėtrai.

Dvarų kultūra Lietuvos Respublikoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per dvarus Lietuvoje plito Vakarų Europos kultūros naujovės, todėl 19191940 m. Lietuvos vyriausybė kaip priemonę kaimo kultūrai kelti naudojo ir dvarus, tuo metu virtusius rinkos ekonomikos ūkiais. Kai kurie dvarai buvo pripažinti kultūriniais, t. y. pavyzdiniais ūkiais. Bet po 1922 m. žemės reformos dvarai susmulkėjo, sumažėjo jų pajamos. Dvarininkai buvo užsiėmę ūkininkavimu, tad XX a. pirmoje pusėje dvarai pamažu prarado kultūros centrų reikšmę, juos nustelbė miestai.

Dvarų kultūros naikinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dalis dvarų kultūrinių vertybių per XVII a. viduryje, 1812 m., Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius bei kitus karus buvo sunaikinta, dalis Rusijos valdžios konfiskuota po 1831 m. ir 1863 m. sukilimų, dalį kilnojamųjų kultūros vertybių patys dvarininkai išvežė į Lenkiją ir kitas šalis, dalis pateko į valstybines įstaigas muziejus, archyvus, bibliotekas.

Sovietinei valdžiai 19401941 m. likviduojant dvarus, buvo nacionalizuotos ir jų kultūros vertybės. Po Antrojo pasaulinio karo įvairios mokslininkų ekspedicijos buvo kreipiamos į kaimus, o ne į dvarus, nes jie nebuvo vertinami kaip kultūros paveldas. 19441953 m., per vadinamąją sovietinę kultūrinę revoliuciją, valdžios nurodymu buvo naikinamas ne tik dvarų kultūros palikimas, bet ir kai kurie jau patekę į muziejus eksponatai.[1]

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę imta labiau rūpintis dvarų kultūros palikimu. Kai kuriuos buvusiems savininkams grąžintus dvarus bandoma atgaivinti kaip kultūros centrus.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Ingė Lukšaitė, Leonas MulevičiusDvarų kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 237 psl.