Tremtis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Tremtis, ištrėmimas, egzilis yra asmens ar tam tikros kategorijos asmenų išvarymas į kitą šalį arba kitą vietovę draudžiant sugrįžti arba gresiant įkalinimo ar mirties bausmei grįžimo atveju. Užsieniečių ištrėmimas paprastai vadinamas deportacija.

Ketvirtosios Ženevos konvencijos 49 straipsnis draudžia gyventojų trėmimą į ir iš okupuotų teritorijų.

Ištrėmimas kaip bausmės forma taikytas nuo seniausių laikų įvairiose kultūrose. Senovės Romoje sunkų nusikaltimą atlikę piliečiai galėjo kaip bausmę rinktis amžiną tremtį.[1] Tremtis kaip didžiausia bausmė bajorams taikyta ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Masiniai prievartiniai ištisų gyventojų kategorijų perkėlimai taip pat žinomi nuo seniausių laikų. Pvz., Persijos Sasanidų dinastijos valdovas Chosrovas I 542 m.e.m. į Ktesifono miestą atitrėmė 292 tūkst. šalies piliečių, vergų ir belaisvių.[2]

Užsieniečių deportacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visos valstybės pasilieka sau teisę deportuoti užsieniečių, net jei jie yra ilgalaikiai nuolatiniai gyventojai. Paprastai deportuojami sunkius nusikaltimus įvykdę, neteisėtai atvykę, ilgiau nei numatyta pagal turimą vizą pasilikę ar kitaip pažeidę vizos išdavimo sąlygas asmenys.[3]

Dažniausiai deportaciją atlieka vykdomoji valdžia, taikomas supaprastintas procesas (arba procesas netaikomas), kai nesuteikiama arba suteikiama ribota galimybė kreiptis į teismą ar ginčyti deportacijos sprendimus.

Masiškai deportuojami gali būti asmenys, kurie dėl pasikeitusių sienų neteko šalies, kuriai atiteko jų gyventa teritorija pilietybės. Daug tokių deportacijų vyko Europoje po Antrojo pasaulinio karo.

Tremtis šalies viduje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prievartinis individų ir asmenų grupių perkėlimas šalies viduje iš vietos teritorijos į kitą vadinamas ištrėmimu. Tremiami dažniausiai priešiškoms arba įsivaizduojamai priešiškoms grupėms priklausantys asmenys, įskaitant politines, tautines, religines grupes.

Trėmimai į kolonijas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prancūzijoje pirmą kartą politiškai nepatikimų asmenų deportacija į Gvianą numatyta Įstatymu dėl įtartinųjų 1791 m. Deportacija, įskaitant ir iki gyvos galvos buvo numatyta Prancūzijos 1810 m. baudžiamajame kodekse. Pagal šį kodeksą tremiama buvo į Prancūzijos užjūrio teritorijas. 1872 m. kovo 23 d. įstatymas numatė centrinę tremties stovyklą Niujė saloje ir tvirtovę deportuotųjų laikymui Diuko pusiasalyje (Naujoji Kaledonija). Tremtis taikyta ne tik kriminaliniams nusikaltėliams recidyvistams, bet ir susidorojant su revoliucionieriais (1872 m. suimti komunarai buvo ištremti į Naujosios Kaledonijos salyno salas).

Gyventojų trėmimus į kolonijas labiausiai praktikavo Britanijos imperija. Iki 1776 m. į Amerikos kolonijas buvo tremiami religiniai disidentai ir nusikaltėliai[4], nuo 1787 m. iki 1855 m. į Australiją buvo tremiami nusikaltėliai.[5]

Rusijos imperijoje tremtis kaip bausmė taikyta tiek kriminaliniams nusikaltėliams, tiek ir kitiems režimo priešams - daug Lietuvos gyventojų buvo ištremta į Sibirą po nesėkmingo 1863 m. sukilimo. Tremti ne tik sukilimo dalyviai, bet ir jų šeimos.[6]

Masiniai gyventojų trėmimai Sovietų Sąjungoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jurta – lietuvių tremtinų gyvenamas būstas Jakutijoje. Rumšiškių muziejaus ekspozicija
Apie lietuvių tremtį bylojanti memorialinė lenta Kaune, Petro Vileišio aikštėje

Siekdama palaužti pasipriešinimą sovietų okupacinė valdžia 1940 m. - 1953 m. masiškai trėmė okupuotų Baltijos valstybių, Vakarų Ukrainos ir Baltarusijos, Moldovos gyventojus į Tolimosios šiaurės, Vidurinės Azijos ir Sibiro teritorijas. Apkaltinus tariamu bendradarbiavimu su naciais Antrojo pasaulinio karo metu ir iškart po karo buvo ištremtos ištisos Sovietų Sąjungoje gyvenusios tautos - čečėnai, Krymo totoriai, Pavolgio vokiečiai. Ištremtų tautų gyvenamosiose vietose buvo apgyvendinami daugiausiai rusų tautybės asmenys. Masinių trėmimų metu buvo ištremta iki 6 mln. Sovietų Sąjungos gyventojų[7][8], iš jų nuo 1 iki 1,5 mln. mirė tremtyje ar vežami į tremtį.[9][10] 2004 m. vasario 26 d. Europos Parlamentas čečėnų trėmimus apibūdino kaip genocidą.[11]

Lietuvos gyventojų trėmimai 1940-1953 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1948 m. gegužės 22 d. 4 valandą ryto įvykdytas didžiausias masinis Lietuvos gyventojų trėmimas, kurio metu panaudojus gyvulinius vagonus ištremta apie 40 tūkst. žmonių, jų tarpe – 10 897 vaikai iki 15 metų. Vykdant centrinio bolševikų aparato Maskvoje direktyvas, tremtiniai nugabenti į Sibirą, SSRS pietus ir kitas menkai tinkamas išgyvenimui vietoves. Tarp įvairių sovietinio režimo represijų prieš Lietuvos gyventojus šie trėmimai užima svarbiausią vietą.

Iš Lietuvos į Sibirą ištremti žmonės 1956 m. pradėjo grįžti į savo tėvynę. Iš pradžių buvo leista grįžti maždaug 17 tūkst. tremtinių, o iki 1970 m. į Lietuvą grįžo apie 80 tūkst. žmonių. [12]

Trėmimai Antrojo pasaulinio karo metu ir po karo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Masiniai trėmimai taip pat istoriškai naudoti valstybėms siekiant pakeisti etninę valdomų teritorijų sudėtį. Po Antrojo pasaulinio karo Čekoslovakijos valdžią ištrėmė apie 50 000 vengrų iš pietinės Slovakijos dalies į Čekijos pasienio teritorijas.[13]

Antrojo pasaulinio karo metu prezidento Franklino Ruzvelto nurodymu 110-120 000 japonų ir japonų kilmės amerikiečių iš Vakarų pakrantės ir 3000 italų kilmės amerikiečių bei 11 500 vokiečių kilmės amerikiečių buvo perkelti iš pakrančių regionų į šalies viduje įrengtas internavimo stovyklas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://kultura.lrytas.lt/istorija/tremtis-kaip-susidorojimo-priemone-kaip-kilo-ideja.htm
  2. Christensen, The Decline of Iranshahr: Irrigation and Environments in the History of the Middle East, 500 B.C. to A.D. 1500, 1993.
  3. Henckaerts, Mass Expulsion in Modern International Law and Practice, 1995, p. 5; Forsythe and Lawson, Encyclopedia of Human Rights, 1996, p. 53-54.
  4. Daniels, Coming to America: A History of Immigration and Ethnicity in American Life, 2002
  5. McCaffray, Susan Purves and Melancon, Michael S. Russia in the European Context, 1789-1914: A Member of the Family. New York: Palgrave Macmillan, 2005. P.171
  6. http://54.247.69.120/build/movio/movioTraining24/lt/53/tremimas-i-sibira/show/90/238
  7. Pavel Polian. Against Their Will: The History and Geography of Forced Migrations in the USSR. Central European University Press, 2004. ISBN 978-963-9241-68-8.
  8. Rosefielde, Steven (2009). Red Holocaust. Routledge, 83. ISBN 978-0-415-77757-5.
  9. Naimark, Norman M. Stalin's Genocides (Human Rights and Crimes against Humanity). Princeton University Press, 2010. p. 131. ISBN 0-691-14784-1
  10. Rosefielde, Steven (2009). Red Holocaust. Routledge, 84. ISBN 978-0-415-77757-5.
  11. Campana, Aurélie. "Case Study: The Massive Deportation of the Chechen People: How and why Chechens were Deported", Online Encyclopedia of Mass Violence. November 2007. Accessed August 11, 2008; Nurbiyev, Aslan. "Relocation of Chechen 'Genocide' Memorial Opens Wounds". Agence France Press. June 4, 2008; Jaimoukha, Amjad M. The Chechens: A Handbook. Florence, Ky.: Routledge, 2005. ISBN 0-415-32328-2.
  12. Maps of Memory: Trauma, Identity and Exile in Deportation Memoirs from the Baltic States. – Vilnius: Institute of Lithuanian Literature and Folklore, 2012. – p. 125. – ISBN 978-609-425-089-7
  13. (2000) Forced Migration in Central and Eastern Europe, 1939-1950. Routledge. ISBN 978-0-7146-5132-3.