Vincas Pietaris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Vincas Pietaris
Vincas Pietaris.jpg
Gimė: 1850 m. spalio 9 d.
Žiūrių-Gudelių kaimas, Paežerių valsčius
Mirė: 1902 m. spalio 3 d. (51 metai)
Ustiužna, Vologdos sritis
Sutuoktinis(-ė): Marija Kosovič
Veikla: gydytojas, rašytojas
Alma mater: Maskvos universitetas

Vincas Pietaris (1850 m. spalio 9 d. Žiūrių-Gudelių kaime, Paežerių valsčius, Vilkaviškio apskritis1902 m. spalio 3 d. Ustiužnoje, Rusija) – gydytojas, lietuvių rašytojas, draudžiamosios lietuvių publicistikos bendraautoris, pirmojo lietuviško istorinio romano „Algimantas“ autorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė valstiečių šeimoje. Nuo 1859 m. rudens porą metų lankė Pilviškių pradžios mokyklą, nuo 1865 m. – Marijampolės keturklasę mokyklą ir Suvalkų berniukų gimnaziją. 18701875 m. studijavo Maskvos universiteto Fizikos-matematikos fakultete, 1875–1879 m. Medicinos fakultete. [1]

Po studijų baigimo gyveno ir dirbo Demjanske. 1879 m. vasarą vedė ortodoksę atsargos pulkininko dukrą Mariją Kosovič. 1883 m. su šeima persikėlė į Ustiužną (Rusija, Vologdos sritis). 1896 m. nusprendė grįžti į Lietuvą, apsigyveno Kauno senamiestyje, kunigo Adomo Jakšto išnuomotame bute. Tačiau neilgai trukus su šeima grįžo į Ustiužną ir gyveno ten iki mirties.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Publicistika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1873 m. rudenį susipažino su į Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą įstojusiu Jonu Basanavičiumi, kuris padėjo V. Pietariui pradėti bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje. 1883 m. V. Pietaris iš J. Basanavičiaus paštu gavo pirmąjį „Aušros“ numerį. 1884 m. ketvirtajame „Aušros“ numeryje, skyrelyje „Knygos apie Lietuvą“, išspausdinta V. Pietario rašyta A. Kirkoro knygos apie Lietuvą recenzija.

1889 m. į Ustiužną buvo ištremtas poetas, kritikas ir publicistas Adomas Jakštas (tikr. Aleksandras Dambrauskas). Jis nuo 1884 m. bendradarbiavo „Aušroje“, buvo išleidęs poezijos rinkinį „Dainų skrynelė“. Jakštas paskatino V. Pietarį imtis plunksnos.

„Algimantas“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmąjį lietuvišką romaną V. Pietaris pradėjo rašyti 1900 m. vasarą. Jame vaizduojama Lietuva XIII amžiuje. Autoriaus teigimu, jis neketino pateikti istoriškai patikrintų faktų. Rašytojo siekis – pateikti paveikslą, kaip XIII amžiaus Lietuva atrodo jo vaizduotėje. Kūrinys patraukliai pasakoja apie vieningos Lietuvos valstybės formavimąsi kovojant su klastingu Voluinės kunigaikščiu Romanu bei jo sąjungininku Lietuvoje Algimanto dėde Aršiuoju, vedusiu svetimtautę, priėmusiu stačiatikių tikėjimą.

V. Pietario rašomame kūrinyje, kaip ir kituose romantikų romanuose, senovės Lietuva vaizduojama kaip laisvas kraštas: čia nėra baudžiavos, po kunigaikščio Algimanto pergalės tarp žmonių įsigali santarvė ir meilė. Kūriniui būdingas epinis mąstymas, schemiškas veikėjų traktavimas, intriguojantis siužetas, savita senosios Lietuvos vizija.

V. Pietaris mirė 1902 m. taip ir nesulaukęs lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo. Žmona Marija po jo mirties visus likusius lietuviškus V. Pietario rankraščius perdavė tuo metu Peterburge gyvenusiam A. Dambrauskui-Jakštui. Tarp jų – ir romano „Algimantas“ rankraštį. Neskelbtus V. Pietario rašinius A. Dambrauskas ir toliau siuntinėjo įvairiems draudžiamos lietuviškos spaudos leidiniams.

Pirmosios romano „Algimantas“ dalys išėjo Pensilvanijos valstijoje, Šenandore (JAV) 1904 metais. Tai buvo Antano Miliuko suredaguotos dvi nedidelės knygelės kaip žurnalas „Dirva-Žinynas“. Po keleto mėnesių, jau po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo, romanas paplito Lietuvoje. 19051906 m. ten pat buvo išleistos dar trys dalys – visas romanas.

Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]