Vilko valanda

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Vilko valanda
Vilko-valanda p1.jpg
Autorius(ė) Andrius Tapinas
Žanras stimpanko romanas
Originalus leidimas
Pavadinimas Vilko valanda
Šalis Lietuva
Kalba lietuvių kalba
anglų kalba (elektroninė versija)
Išleista 2013 m.
Leidykla Alma littera
Puslapių 532
ISBN 978-609-01-0890-1

„Vilko valanda“ – 2013 m. išleista Andriaus Tapino knyga bei pirmasis[reikalingas šaltinis] lietuviškas stimpanko žanro romanas. Knygoje pasakojama alternatyvi XX a. pradžios Vilniaus istorija. Vilko valanda – pirmoji iš dviejų „Akmens ir Garo miestų“ ciklo knygų.

2013 m. rugsėjo 3 d. angliška knygos versija savilaidos būdu buvo išleista Amazon svetainėje. 2014 m. pradžioje ši knyga laimėjo „Metų knygos 2013“ rinkimus suaugusiųjų kategorijoje.[1]

Siužeto santrauka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

1870 metais Rusija skendi didžiulėse skolose, ir nemaža dalimi Rotšildų korporacijai, kuri tuo metu jau įsigijo Krokuvos, Prahos ir dalinai Konstantinopolio laisvuosius miestus – Aljansą. Rotšildai mainais už visišką skolų nurašymą pasiūlo Rusijai atiduoti Aljansui Vilnių ir Ravelį. Rusijos didysis kunigaikštis Konstatinas Nikolajevičius griežtai atsisako, tačiau apgalvojęs apie sunkia valstybės padėtį galiausiai sutinka su šiuo pasiūlymu. Tik liepdamas įteikti dokumentus, kuriais perleidžia, dabar jau laisvuosius, miestus Rotšildų pasiuntiniui įspūdingame viešajame tualete. Pasiuntiniui paėmus dokumentus ir keliaujant į nakvynės namus, jį parke užpuola rusų samdiniai. Tačiau pasiuntinys, žinodamas, kad jo lauks pasala parke turėjo paslėptus golemus, kurie jį ir apgina. 1905 metai, rusų šnipas Vanečka Skorikas, dienai baigiantis, išeina iš gamyklos, kurioje dirba po priedanga. Skorikas pirmiausia nueina į slaptavietę, iš kurios pasiima nemažai pinigų, ir vėliau jais sumoka už slaptus brėžinius, kuriuos gauna iš Felikso, valstybės tarnautojo. Nusipirkęs brėžinius išeina iš smuklės Bėdose ir trumpindamas kelią namo eina per Choleros kapines, kur jį nužudo paslaptinga būtybė vienu kirčiu. Kitą rytą Antanas Sidabras, Vilniaus legatas, apžiūri jo kūną, bet kadangi kažkas jau buvo apšvarinęs Skoriko kūną, brėžinių neranda. Apžiūrėjęs mirties vietą ir pasikalbėjęs su Rožę, Sidabaras sužino, kad nelaimėlis paskutini kartą gyvas buvo matytas Apuoko smuklėje. Smuklėje legatas sužino, kad nelaimėlis buvo nevienas ir iš savo pašnekovo (Felikso) gavo paslaptingus brėžinius. Galiausiai smuklės savininkas atskleidžia, kad paskutini kart matė nelaimėlio pašnekovą su broliais Vengrais, kurie turėjo ji saugiai palydėti namo. Tuomet Sidabras nueina pasikalbėti su netoliese gyvenančia vaikų globėja Margarita, kuriai papasakoja ryto įvykį. Pakeliui į miestą stabteli prie legionierių, saugančių praėjimą tarp Bėdų rajono ir Vilniaus. Legionieriams liepa surasti brolius Vengrus, kurie palydėjo Feliksą iš Bėdų. Basanavičius išeina iš savo kabineto, užlipa ant universiteto stogo, sėda į savo skraidyklę ir nuskrenda į Žvėryną pas Tvardauskį. Tvardauskis jam atskleidžia, kad jo įdukra grįžta į Vilnių ir kad nebenori jos slėpti, o Vilniuje jai bus saugiausia. Tuo tarpu Prahoje Gaivintojų didysis magistras Grafas Konradas nukeliauja pas paskutinę Prahos orakulę, kurioje sužino Tvardauskio įdukros paslaptį. Bet išeinant orakulę nužudo. Grįžęs į Gaivintojų ložės rūmus magistras susisiekia su Anglijos feču, perduoda paslaptį ir liepia infiltruotis į anglijos deleguoto dirižablio, saugosiančio Vilnių Viršūnių susitikimo metu, įgulą. Fečas nužudo vieną Sandheirsto karo akademijos auklėtinį, tuomet pakeičia savo pavidalą ir tampa Finlėjumi. Finlėjus ir O’Braitis paskiriami į iš anksto numatyta dirižablį, saugosiantį Vilnių. Trakų rajone plėšikai imituoja dirižablio šturmą, kurį prieš keletą dienų užsakė kitas fečas. Tos dienos vakare Sidabras apsilanko madam Feigelson pakantumo namuose kur susitinka su broliais Vengrais, jie papasakoja kur palydėjo Feliksą rusų šnipo Skoriko mirties naktį. Tą patį vakarą O’Braitis ir Fečas/Finlėjus išskrenda iš Sandhersto karinės bazės į Vilnių. Tvardauskio įdukra Mila irgi išskrenda iš Krokuvos į Vilnių. Plėšikai užpuola Milos dirižablį, kurį spėja išgelbėti O’Braičio ir Fečo/Finlėjaus dirižablio įgula. Abu dirižabliai nuskrenda į Vilnių. Ten juos iškilmingai pasitinka Vilniaus vadovai ir Sidabras. Mila išvažiuoja kartu su Tvardauskiu į jo namus. Tvardauskis pakviečia kitą dieną O’Braitį ir Finlėjų/Fečą atvykti į svečius. Tuo tarpu plėšikus išklausinėjŠis bestseleris tapo bene pirmąją viešai sudeginta lietuviška knyga po mūsų šalies nepriklausomybės atkūrimo.a legionieriai sužino, kad šiems oro piratams buvo įsakyta tiksliai tuo metu ir toje vietoje užpulti Milos dirižablį. Netikėtai pas Sidabrą apsilanko Rožė ir perduoda žinią, kad su juo nori susitikti nusikalstamo pasaulio vadeiva Kairys. Vykstant plėšimui, iš miesto išvažiuoja laikraščio “Vilniaus teisybė” redaktorius. Lėktuvėliu jį nuskraidiną į rusų oro kariuomenės pasididžiavimą “Ilja Mauricą” pas Rusijos valstybės patarėją Golicyną aptarti ką reikia parašyti kitame laikraščio numeryje. Vėliau tą naktį Sidabras nukeliauja slapta susitikti su Kairiu į jo baržą plaukiojančia Nerimi. Kairys perduoda Sidabrui pavogtus brėžinius, bet neatskleidžia, kas nužudė Skoriką. Tą pačią naktį, sienų paišytojas, Solomonas su sėbrais bando apipaišyti Rotušę, tačiau juos pastebi legionieriai. Solomonas pabėga į tunelius, tačiau stipriai susižeidžia. Išgirsta vilko staugimą ir nualpsta. Jį išgelbėja senyvo amžiaus žmogus, kuris nutempia Solomoną į savo kambarius požemiuose ir sutvarsto. Kitą dieną Mila atsibunda ir prisisuka širdį savo rakteliu. Prieš išeidama į miestą užsuka pas Tvardauskį pasišnekučiuoti. Milai išėjus Tvardauskis pradeda ją sekti elektroliabijos pagalba. Sidabras iš Kairio sužinojęs apie Skoriką nukeliauja į jo namus, tačiau nieko vertingo ten neranda. Su brėžiniais jis nueina į Mechanikų gildiją pas Vileišį ir jam parodo brėžinius. Vileišis juos išanalizavęs pasako, kad tai turbūt yra bionikas – nei mašina, nei gyva būtybė, ir kad tik Gaivintojų ložė galėtų užsiimti tokio dalyko gaminimu. Gaivintojai pasako, kad tokių brėžinių nėra matę. Sidabras išeinant iš Gaivintojų ložės namo pastebi, kad du pasiuntiniai Gaivintojų pasiuntiniai kažkur išvyksta. Persekioti juos padeda pašto oro balionas. Galiausiai Sidabras su pašto oro balionu atsiduria Novovileiske. Sidabras liepia paštininkui skristi atgal į Vilnių, o pats nusileidžia. Pasiuntinys nueina į psichiatrijos ligoninę, ten nuseka ir paštininku apsimetęs Sidabras. Nuėjęs pas psichiatrinės ligoninės vadovą Chardiną ir jam pagrasinęs peiliu sužino tik paciento, pas kurį lankėsi gaivintojai, vardą – Pranciškus Baltrus. Ligoninės apsauga pastebėjusi, kad atėjo jau antras paštininkas supranta, kad kažkas ne taip ir nubėga pas ligoninės vadovą, tačiau Sidabras, supratęs, kad reikia sprukti įkaitu paima Chardiną ir nubėga link stogo. Atsidūręs ten supranta, kad nėra kur bėgti, tačiau paštininkas niekur nebuvo išskridęs ir numeta Sidabrui virvę, kurios pagalba Sidabras išsigelbėja. Tuo metu Vilniuje riaušių sukelėjas Suslovas susitinka su Rusijos agente Emilija aptarti būsimas riaušes. Po pasitarimo Emilija nukeliauja į moterų susirinkimą, kur agituoja sukilti ir moteris. Po susirinkimo nueina pas bombų gamintoja pasiimti bombų, skirtų sprogdinti Novovileiską. Pasiėmus bombas nušauna Kniazių. Tomašas, Felikso meilužis, ruošiasi išvykimui iš Vilniaus, kai pas jį atvyksta Gaivintojų pasiuntinys ir jį nužudo. Vėliau atvykęs Feliksas, randa Tomašą negyvą. Po kurio laiko atvyksta legionieriai ir sulaikę Feliksą pristato jį į legionierių būstinę Sluškų rūmuose. Sidabras oro balionu grįžta į Sluškus ir iš karto nueina į rūsį pas Alijošių, mašinos nr. 5 operatorių, kad išsiaiškintų kas toks yra Pranciškus Baltrus. Paaiškėja, kad jis buvęs Vilniaus universiteto eksperimentinės zoologijos laboratorijos mokslininkas, pradėjęs dirbti Gaivintojams. Sidabras supratęs, kad Gaivintojai turi blogų kėslų nuvyksta pas miesto vadovą Venckų tartis dėl miesto šturmo, tačiau nesėkmingai. Miesto tarėjai aptaria galimas riaušes ir “Parsifalio” atvykimą, taip pat naujo laikraščio išleidimą. Tuo pat metu pirčių komplekse riaušių organizatorius Suslovas paperka Garmiesčio gamyklų vadovus dėl riaušių organizavimo. Pirtininkas slapta juos visus nufotografuoja. Pas Milą į Tvardauskio namus atvyksta O’Braitis su Finlėjumi/Feču. Tvardauskis su Basanavičium, įtardami, kad O’Braitis yra gaivintojų siųstas šnipas prigirdo jį tiesos serumo ir iškamantinėja, tačiau supranta, kad jis neturi jokių piktų kėslų. Mila, O’Braitis ir Fečas/Finlėjus išeina į miestą. Vakare į Vilnių atskrenda “Parsifalis”, didžiausias ir moderniausias karo dirižablisVokietijos. Sidabras ir kiti Vilniaus tarėjai oficialiai priima svečius, ką tik išsilaipinusius iš jo. Priėmęs svečius Sidabras nulekia į Rotušės aikštę pažiūrėti kokie neramumai ten vyksta – valkatos, paragintos Suslovo, pradėjo kelti puotą rotušės aikštėje. Solomonas prabunda požemiuose, girdi kažkokius balsus kalbant už sienos, pasižiūri pro tarpdurį, pamato Vilką bioniką, išprotėja ir pabėga iš požemių. Suslovas, ką tik buvęs Rotušės aikštėje, nuvažiuoja į smuklę susitikti su Kairiu, kad aptartų Vilniaus padegimą. Tuo pat metu iš Sidabro atimamos legato teisės už tai, kad išmurkdo žurnalistą Neryje. Sidabras, kad numalšintų neviltį, nueina į smuklę. Joje prie jo prisijungia Margarita, tačiau į smuklę įeina muštynėms nusiteikes Jonas Simaška su savo gauja. Iš paskos įeina Mila su O’Braičiu ir Finlėjumi/Feču. Jono gauja išprovokuoja muštynes, tačiau Sidabras su O’Braičiu ir Finlėjumi/Feču greitai sutvarko gaują ir išveja juos iš smuklės. Simašką pakėliui į kitą smuklė nužudo pabėgęs Vilkas. Sidabras pakeliui į Sluškus, kur sužino apie Jono Simaškos mirtį, pamato ištepliotas pastatų sienas. O’Braitis ir Finlėjus/Fečas palydi Milą iki namų ir išvažiuoja. Kitą rytą “Vilniaus teisybės” redaktorius nesulaukia vaikų išnešiojančių laikraščių ir, jo nuostabai, pasirodo kitas laikraštis “Vilniaus žinios”, kurio dėka numalšinamos gamyklų darbuotojų riaušės prie Mechanikų gildijos pastato. Sidabras apžiūri Simaškos lavoną, Radzinskis jam pasako, kad tai tas pats braižas kaip ir Skoriko atveju. Sidabras supranta, kad bionikas jau sukurtas ir jis vaikšto gatvėmis. Jis nueina vėl pas Alijošių, kad jo mašina padėtų surasti angą į požemius, per kuriuos, jis spėja, bionikas ir patenka į miestą. Gaivintojai paleidžia mechaninę pelę, kad sektų Sidabrą. Emilijos pakurstytos moterys renkasi į protestą prie rotušės, tačiau Dvasios tarėjas prelatas Masalskis nuramina moteris ir jos išsiskirsto. Tuo pat metu Emilija padeda bombas Novovileiske. Mila gauna žinutę iš Finlėjaus/Fečo, kad jis nori susitikt. Jie susitinka, Finlėus/Fečas pasiūlo Milai pabėgt iš miesto. Tvardauskis pabudęs namie pamato, kad Milos namie nėra ir pradeda jos ieškoti elektroliabijos pagalba. Sužinojęs, kur yra Mila, greitai nuvyksta iki jų. Tvardauskis susimuša su Finlėjum/Feču ir jį nužudo, taip išgelbėdamas Milą, tačiau Finlėjus/Fečas spėja juos abu apnuodyti. Grįžęs namo greitai išgeria vaistų ir duoda jų Milai ir abu užmiega. Rotušėje vyksta dydysis suvažiavimas. Dalyviai diskutuoja įvairiais klausimais. Ateina žinia, kad Novovileiskas susprogdintas. “Parsifalis” ir “Ilja Mauricas” pradeda karinius manevrus, tarp jų įsikiša O’Braičio “Žvaigždė”. Rotšildų atstovas liepia suimti Vokietijos ir Rusijos atstovus. Suimtieji sustabdo dirižablių karinius veiksmus. Legionieriai sugauna Solomoną, Sidabras jį nugabena pas Margaritą į vaikų prieglaudą, kad jį pagydytų. Solomonui atsigavus ir papasakojus, ką jis matė požemiuose, Sidabras greitai išlekia ieškoti patalpos, kur turėtų būti laikomas bionikas. Radęs patalpoje leisgyvį Pranciškų nespėja jo apklausti, nes pasirodo Gaivintojų žudikai. Įvyksta grumtynės, Sidabras juos nugali, tačiau Vilkas pabėga į gatves. Riaušių organizatorius susitinka su Kairiu dėl miesto padegimo, tačiau Kairys atsisako tai padaryti, ir sumuša Suslovą. Suslovą, bėgantį nuo Kairio žmonių, nužudo vilkas-bionikas. Legionieriai, sužinoję apie Vilką, Vilniuje pradeda statyti užkardas. Basanavičius sužinojęs kas vyksta, paprašo pagalbos uždėti ant jo laumžirgio skraidyklės pabūklą. Tuomet atskrenda iki Vilko ir pradeda į jį šaudyti, tačiau Vilkas pabėga ir sutinka Milą. Mila sugeba nužudyti Vilką, tačiau Vilkas užgriūva ant jos ir sulaužo jos širdies dėžutę, kuri palaikė jai gyvybę. Viskam nurimus Solomonas apsigyvena pas Rožę. O knygos pabaigoje paaiškėja, kad Efraimas ištikrųjų yra žmogus išgelbėjęs Solomoną požemiuose ir Rotšildų dinastijos galva. Tai jis kūrė bioniką.

Personažai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adaptacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal knygą sukurtas kompiuterinis žaidimas „The Howler“[2]. Animacijos studija „Studio Mitkus“ įsigijo teisę animuoti romaną „Vilko valanda“ ir adaptuoti jį animaciniam televizijos serialui[3][4]. 2014 metų vasario 23 dieną Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta audioknyga su garso efektais, kurią įgarsino knygos autorius Andrius Tapinas.[5]. 2013 metų liepos 15 dieną Andrius Tapinas savo Facebook’o skyriuje paskelbė apie planus padaryti „Vilko valandos“ komiksus, kurie papildomai atskleistų knygos herojų likimus vykstančius prieš ir po įvykių, aprašytų knygoje [6].

Knygos sudeginimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šis romanas tapo bene pirmąja viešai sudeginta lietuviška knyga po Nepriklausomybės atkūrimo.[7] Knygą sudegino, apšlapino ir tai nufilmavo 2014 m. rengto referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams aktyvistai. Tai buvo jų protestas dėl kūrinio autoriaus A. Tapino pokšto – prieš kelias dienas „pasodintos“ į žemę ir palaistytos rinkėjo kortelės, taip išreiškiant autoriaus poziciją ignoruoti referendumą.

Tęsiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2015 m. vasario 13 d. pasirodė knygos tęsinys – „Maro diena“.[8]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]