Donatas Banionis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Donatas Banionis
Solaris1.jpg
Natalija Bondarčiuk (Hari) ir Donatas Banionis (Krisas) filme „Soliaris“ (1972 m.)
Gimė: 1924 m. balandžio 28 d.
Kaunas
Tėvas: Juozas Banionis
Motina: Ona Blažaitytė-Banionienė
Sutuoktinis(-ė): Ona Konkulevičiūtė-Banionienė
Vaikai:

Egidijus Banionis,
Raimundas Banionis

Veikla: teatro ir kino aktorius, režisierius
Partija: 1960 m. SSKP
Alma mater: 1984 m. LSSR konservatorija

Donatas Banionis (g. 1924 m. balandžio 28 d. Kaune) – Lietuvos teatro, kino, televizijos aktorius, režisierius.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Vaikystė ir jaunystė[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė Juozo Banionio (1890–1961) ir Onos Blažaitytės-Banionienės (g. 1900 m.) šeimoje. Tėvai buvo žmonės su polinkiu kūrybai, dalyvavo saviveiklinėje veikloje, gerai dainavo. Tėvas buvo kelnių siuvėjas. Tėvams išsiskyrus, Donatas liko gyventi su tėvu, sesuo – su motina. [1]

19321937 m. lankė pradžios mokyklą. Mokėsi labai gerai. Po šešių pradinės mokyklos skyrių trylikametis Donatas įstojo į Kauno amatų mokyklos keramikos skyrių. Amatų mokykloje mokėsi kartu su Vaclovu Blėdžiu ir Jonu Alekna. Moksleiviai jau tuomet organizavo mėgėjiškus vaidinimus. Paskelbus apie Kauno Darbo rūmų teatro kūrimą, D. Banionis, V. Blėdis ir J. Alekna suskubo užsirašyti į aktorių gretas. V. Alekna ir V. Blėdis buvo priimti, o D. Banioniui, dėl per jauno amžiaus, buvo atsakyta neigiamai. 1940 m. D. Banionis, kaip neetatinis statistas, pradėjo dirbti Valstybės teatre, kur išvydo naujausius to meto spektaklius.

Teatras[taisyti | redaguoti kodą]

Cquote2.png Maždaug tuo metu Darbo rūmų teatrinei studijai ėmė vadovauti Juozas Miltinis. Aš vis dar laukiau, kada gi pagaliau užaugsiu ir galėsiu mokytis. O V. Blėdis vis įkalbinėjo: niekur neik, nes „tikrasis“ teatras bus čia.

D. Banionis

Cquote1.png


D. Banionis sekė būsimojo „tikrojo“ teatro veiklą. V. Blėdis jam atnešdavo J. Miltinio dėstomų dalykų užrašus, studijoje repetuojamas pjeses. Tuo pat metu ėmė formuotis ir Panevėžio teatro trupė. Buvo atidarytas Panevėžio Valstybinis dramos teatras. 1940 m. pabaigoje vyresnysis D. Banionio draugas V. Blėdis išvažiavo į Panevėžį. 1941 m. pavasarį Panevėžio teatrui atvažiavus pirmųjų gastrolių į Kauną, Donatas ryžosi ateiti pas J. Miltinį. Pastarasis lengvai priėmė D. Banionį į savąjį teatrą. D. Banionis metė mokslus menų mokykloje. 1941 m. gegužės 30 d. D. Banionis apsigyveno Panevėžyje, o nuo birželio 1 d. pradėjo gauti aktoriaus atlyginimą. Prasidėjus karui, su teatro kūrybine grupe pasitraukė į Žemaitiją, bendravo su Vytautu Mačerniu.

1945 m. baigė Panevėžio dramos teatro vaidybos studiją. 1949 m. suvaidino savo pirmąjį reikšmingą vaidmenį – Andrejų A. Ostrovskio ir N. Solovjovo dramoje „Belugino vedybos“. Po to sekė kiti vaidmenys. 1957 m. Henriko Ibseno „Hedoje Gabler“ sukūrė vieną iš geriausių savo vaidmenų – Jorgeną Tesmaną, o 1958 m. A. Milerio „Komivojažerio mirtyje“ – Vilį Lomeną. Tuo laikotarpiu D. Banionis pabandė ir režisuoti. 1956 m. kartu su Jonu Alekna pastatė B. Nušičiaus „Dr.“ („Filosofijos daktarą“), o 1958 m. jau vienas – J. Švarco „Paprastąjį stebuklą“, tačiau aktorius to niekada nelaikė savo pašaukimu. [2]

1959 m. J. Miltiniui grįžus į teatrą, D. Banionis suvaidino Bopertiu E. Labišo komedijoje „Šiaudinė skrybėlaitė“, atliko Banko vaidmenį Viljamo Šekspyro „Makbete“, Davydovą „Pakeltoje velėnoje“ (pagal M. Šolochovo romaną). 1966 m. sukūrė vieną sunkiausių savo vaidmenų – Bekmaną V. Borcherto pjesėje „Lauke, už durų“, o 1973 m. – Edgarą A. Strindbergo dramoje „Mirties šokis“.

19741979 m. LSSR AT deputatas. [3]

Nuo 1980 m. vadovavo Panevėžio dramos teatrui. 19811984 m. Panevėžio dramos teatro vyr. režisierius. 1983 m. Panevėžio dramos teatre įsteigė LSSR konservatorijos aktoriaus meistriškumo katedros filialą ir jam vadovavo. 1984 m. baigė LSSR konservatoriją. 1984–1988 m. Panevėžio dramos teatro direktorius, meno vadovas. 1984–1988 m. LSSR konservatorijos kurso vadovas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, D. Banionis išėjo iš teatro. Dabar vaidina pagal sutartis. Viso Panevėžio dramos teatre sukūrė per 100 vaidmenų.

Kinas[taisyti | redaguoti kodą]

Karjerą kine pradėjo keliuose lietuviškuose filmuose, vėliau daugiausia vaidino rusiškuose ir vokiškuose filmuose.

1959 m. režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus pastatytas „Adomas nori būti žmogumi“ – pirmasis aktoriaus filmas. Po to sekė „Vienos dienos kronika“ (1964 m.), „Marš, marš, tra-ta-ta!“ (rež. Raimondas Vabalas, 1964 m.). Iš pradžių darbas kine D. Banioniui labai nepatiko. [4] Ketvirtasis filmas „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m., rež. Vytautas Žalakevičius) atnešė aktoriui tarptautinę šlovę. 1966 m. nusifilmavo nedideliame kunigo vaidmenyje režisieriaus Eldaro Riazanovo komedijoje „Saugokis automobilio“, o 1968 m. suvaidino sovietinį žvalgą Ladeinikovą Savos Kulišo filme „Ne sezono metas“. Šis vaidmuo atnešė jam šlovę Sovietų Sąjungoje.

Po metų buvo pakviestas filmuotis Michailo Kalatozovo filme „Raudonoji palapinė“. Tai buvo bendras SSRS ir Italijos kino projektas. Vaidmuo buvo nedidelis, bet teko galimybė padirbėti su aktoriais Šonu Koneriu (Sean Connery), Luidžiu Vanukiu (Luigi Vannucchi), Piteriu Finču (Peter Finch). Iš karto po to filmavosi pas garsųjį režisierių Grigorijų Kozincevą filme „Karalius Lyras“ kartu su estu Juriu Jarvetu (Jüri Järvet), latve Lilita Ozolinia (Lilita Ozoliņa), lietuviu Regimantu Adomaičiu. 1970 m. vokiečių režisierius Konradas Volfas (Konrad Wolf) pakvietė D. Banionį suvaidinti didįjį ispanų dailininką Franciską Goją filme „Goja arba sunkus pažinimo kelias“ (vok. Goya – oder Der arge Weg der Erkenntnis). Filmą statė VDR kino studija „Defa“. Tai buvo žinomo vokiečių rašytojo Liono Foichtvangerio (Lion Feuchtwanger) romano ekranizacija. Tuo pat metu režisierius Andrejus Tarkovskis pakvietė D. Banionį filmuotis jo kuriamame filme „Soliaris“. Šis filmas gavo apdovanojimą Kanų kino festivalyje. Per savo gyvenimą įvairiuose kino filmuose aktorius sukūrė daugiau nei 80 vaidmenų.

Asmeninis gyvenimas[taisyti | redaguoti kodą]

1948 m. balandžio 2 d. vedė aktorę Oną Konkulevičiūtę (1924–2008). Tais pačiais metais gimė jų pirmagimis sūnus Egidijus (1948–1993), 1957 m. gimė sūnus Raimundas. D. Banionis turi keturis anūkus ir tris proanūkes.

Vaidmenys[taisyti | redaguoti kodą]

Vaidmenys teatre[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Sukčiaus testamentas (1941) – Tarnas; policijos vadas; Leonė
  2. Atžalynas (1941) – Jasius; Tijūnas; gimnastikos mokytojas; Žiogas
  3. Nuodėmingas angelas (1942) – Gandas
  4. Lopšinė dainelė (1942) – Antonijas
  5. Prisikėlimas (1942) – Čigonas
  6. Flaksmano sistema (1943) – Remeris
  7. Henrikas IV – Karlas di Nolis
  8. Prieblandoje (1945) – Edvardas; Nakutis
  9. Nauja vaga (1945) – Benis
  10. Piršlybos (1945) – Čubukovas
  11. Revizorius (1946) – Počmeisteris; Abdulinas
  12. Seni bičiuliai (1946) – Vladimiras Dorochinas
  13. Rusų klausimas (1947) – Viljamsas
  14. Gyvenimas citadelėje (1947) – Ralfas Mijlas
  15. Žoržas Dandenas (1947) – Kolenas
  16. Taikos sala (1948) – Frenkas Suinis
  17. Belugino vedybos (1949) – Andrejus
  18. Audra ateina (1949) – Kazimieras Bitaitis
  19. Laimės šalis (1949) – Kiškelis Šokuonėlis
  20. Svetimas šešėlis (1949) – Ivanovas; Savatejevas
  21. Pavogtoji laimė (1949) – Babičius
  22. Tariamas ligonis (1950) – Bonfua
  23. Amerikos balsas (1950) – Kapitonas Kidas
  24. Raudonoji kepuraitė (1950) – Zuikis Baltaausis
  25. Dešimt metų (1950) – Balys Kundrotas
  26. Užburtas veidrodis (1951) – Senasis kunigaikštis; Vaivada
  27. Studentas (1951) – Fedka
  28. Ukrainos stepėse (1951) – Česnakas
  29. Paryžius, Stalingrado gatvė – (1951) – Žakas
  30. Vedybos su kraičiu (1952) – Maksimas
  31. Melagis (1952) – Oktavijus; Lelijus
  32. Kaip grūdinasi plienas (1952) – Pavlas Korčiaginas
  33. Juodojo ežero paslaptis (1952) – Senukas
  34. Rabudeno paveldėtojai (1953) – Dominikas
  35. Šakalai (1953) – Alonas O’Konelas
  36. Pavojingas bendrakeleivis (1954) – Nikolajus
  37. Heda Gabler (1957) – Jorgenas Tesmanas
  38. Komivojažerio mirtis (1958) – Lomenas
  39. Makbetas (1961) – Bankas
  40. Lauke, už durų (1966) – Bekmanas
  41. Mirties šokis (1973) – Edgaras
  42. Revizorius (1977) – Gorodnyčius
  43. Requiem vienuolei (1979) – Stivensonas
  44. Medis (1989) – Šnipukas
  45. Meteoras (1998) – Šviteris
  46. Susitikimas (1999) – Bachas
  47. Šiaudinė skrybėlaitė (19??) – Bopertiu
  48. Fizikai (1967) – Mebijus
  49. Mirties šokis (1973) – Edgaras
  50. Prie Auksinio ežero (????) – Normanas Tejeris
  51. Toliau – tyla (2000) – Barklėjus kuperis
  52. Susitikimas (????)

Vaidmenys kine ir televizijoje[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Marytė (1947 m.) – Petro sūnėnas
  2. Adomas nori būti žmogumi (1959 m.) – Dausa
  3. Vienos dienos kronika (1963 m.) – Donatas
  4. Marš, marš, tra-ta-ta! (1964 m.) – Majoras Varnalėša
  5. Niekas nenorėjo mirti (1965 m.) – Vaitkus
  6. Saugokis automobilio (1966 m.) – Kunigas
  7. Šulinys (1966 m.) – Klebonas
  8. Mažasis princas (1966 m.) – Suaugęs žmogus
  9. Jurasio Bratčiko gyvenimas ir išaukštinimas (1967 m., rus. Житие и вознесение Юрася Братчика) – Bosiackis
  10. Operacija „Trestas“ (1968 m., TV filmas, rus. Операция „Трест“) – Stanicas
  11. Ne sezono metas (1968 m., rus. Мертвый сезон) – Ladeinikovas
  12. Raudonoji palapinė (1969 m., rus. Красная палатка/it. La Tenda rossa) – Marianas
  13. Karalius Lyras (1970 m., rus. Король Лир) – Hercogas Albanis
  14. Raudonasis diplomatas. Leonido Krasino gyvenimo puslapiai (1971 m., rus. Красный дипломат: страницы жизни Леонида Красина, TV filmas) – Sava Morozovas
  15. Goja, arba Sunkus pažinimo kelias (1971 m., vok. Goya – oder Der arge Weg der Erkenntnis) – Goja
  16. Laimingos „Lydekos“ kapitonas (1972 m., rus. Командир счастливой „Щуки“) – Viktoras Šerknys
  17. Soliaris (1972 m., rus. Солярис) – Krisas Kelvinas
  18. Kapitonas Džekas (1973 m., latv. Kapteinis Džeks)
  19. Atradimas (akademiko Juriševo rankraštis) (1973 m., rus. Открытие (рукопись академика Юрышева)) – Juriševas
  20. Misterio Makinlio pabėgimas (1975 m,. rus. Бегство мистера Мак-Кинли) – Makinlis
  21. Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją… M. K. Čiurlionis (1975 m.) – Donatas Banionis
  22. Beethovenas – gyvenimo dienos (1976 m., vok. Beethoven – Tage aus einem Leben) – Bethovenas
  23. Ferdinando Liuso gyvenimas ir mirtis (1977 m., rus. Жизнь и смерть Фердинанда Люса, trumpas) – Ferdinandas Liusas
  24. Mama, aš gyvas (1977 m., vok. Mama, ich lebe) – Majoras Mauris
  25. Ginkluotas ir labai pavojingas (1977 m., rus. Вооружен и очень опасен. Время и герои Франсиса Брет Гарта) – Gabrielius Konrojus
  26. Inkasatoriaus krepšys (1977 m., rus. Сумка инкассатора) – tardytojas
  27. Kentaurai (1977 m.) – prezidentas
  28. Nesėtų rugių žydėjimas (1978 m.) – Petrušonis
  29. Kur buvai, Odisėjau? (1978 m., rus. Где ты был, Одиссей?, TV filmas) – Ptižanas-Lemanas
  30. Ypatingų žymių nėra (1978 m., rus. Особых примет нет) – Hartingas
  31. Teritorija (1979 m., rus. Территория) – Ilja Činkovas
  32. Savižudžių klubas arba tituluoto asmens nuotykiai (1979 m., rus. Клуб самоубийц, или Приключения титулованной особы, 3 serijos) – pirmininkas
  33. Andrius (1980 m.) – Rauplėnas
  34. Žalia lėlytė (1980 m., rus. Зелёная куколка, trumpas filmas iš kino almanacho „Jaunystė“ (rus. Молодость) Nr. 2)
  35. Faktas (1980 m.) – Titelis
  36. Medaus mėnuo Amerikoje (1981 m.)
  37. Nikolo Paganinis (1982 m., rus. Никколо Паганини, 4 dalių TV filmas)
  38. Atsiprašau (1982 m.) – Svečias iš Vilniaus
  39. Vaikų pasaulis (1982 m., rus. Детский мир) – Rasportinas
  40. Gyvačių gaudytojas (1985 m., rus. Змеелов)
  41. Ateinančiam amžiui (1985 m., rus. Грядущему веку)
  42. Delfino klyksmas (1985 m., rus. Крик дельфина) – Kapelionas
  43. Aptvaras (1987 m., rus. Загон)
  44. Nakčiai besibaigiant (1987 m., vok. Im Morgengrauen, rus. На исходе ночи)
  45. Tryliktasis apaštalas (1988 m., rus. Тринадцатый апостол)
  46. Įėjimas į labirintą (1989 m. rus. Вход в лабиринт, TV filmas, 5 serijos)
  47. Gyvas taikinys (1990 m., rus. Живая мишень)
  48. Septynios dienos po žmogžudystės (1991 m., rus. Семь дней после убийства)
  49. Jatrinsko ragana (1991 m., rus. Ятринская ведьма)
  50. Geriantys kraują (1991 m., rus. Пьющие кровь)
  51. Depresija (1991 m., rus. Депрессия) – Senis
  52. Be įkalčių (1994 m., rus. Без улик)
  53. Šliachtičius Zavalnia (1994 m., rus. Шляхтич Завальня или Беларусь в фантастических рассказах)
  54. Šilti senovės bulgarų vėjai (1997 m., rus. Теплые ветры древних булгар)
  55. Adomas Mickevičius. 1798–1855. Realybės versijos (1998 m.) – Donatas Banionis
  56. Kiemas (1999 m.) – Senis
  57. Skrajojantis pistoletas. Lemtingojo šūvio paslaptis (2001 m., rus. Летающий пистолет. Тайна рокового выстрела) – Niro Vulfas
  58. Kol nenumiriau (2001 m., rus. Пока я не умер) – Niro Vulfas
  59. Tik kartą (2002 m., rus. Только раз)
  60. Problema kepurėje (2002 m., rus. Дело в шляпе) – Niro Vulfas
  61. Balsas iš ano pasaulio (2002 m., rus. Голос с того света) – Niro Vulfas
  62. Prisikelti, kad numirtum (2002 m., rus. Воскреснуть, чтобы умереть) – Niro Vulfas
  63. Niro Vulfas ir Arčis Gudvinas (2003 m., rus. Ниро Вульф и Арчи Гудвин, trumpas) – Niro Vulfas
  64. Kauno bliuzas (2003 m.) – Algis
  65. Šv. Olgos pasakojimas (2004 m., rus. Сказание Ольги Святой iš trilogijos „Senovės bulgarų saga“)
  66. Anastasija (2006 m., TV serialas) – Daktaro tėvas
  67. Leningradas (2007 m., rus. Ленинград)
  68. Aplankant Soliarį (2007 m.) – Krisas Kelvinas
  69. Tadas Blinda. Pradžia (2011 m.) – Michailas Muravjovas

Pastatyti spektakliai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Surūdijęs vanduo (1981)
  2. Trys maišai šiukšlėtų kviečių (1982)
  3. Amadeus (1983)
  4. Vakaras (1984)
  5. Pienių vynas (1985)

Įvertinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Donatas Banionis / Markas Petuchauskas. – Vilnius: LSSR teatro draugija, 1970. – 73 p.: iliustr.
  • Donatas Banionis / Natella Lordkipanidze. – Tallinn: Eesti Raamat, 1974. – 121 p.: iliustr.
  • Donatas Banionis / Markas Petuchauskas. – 2-asis leid. – Vilnius: Mintis, 1976. – 104 p.: iliustr.
  • Memuarai / Donatas Banionis (sud. Jolita Dimbelytė). – Vilnius: Versus aureus, 2004. – 149 p.: iliustr. – ISBN 9955-601-17-5
  • Я с детства хотел играть / Донатас Банионис. – Москва: АСТ-ПРЕСС КНИГА, 2006. – 253 p.: iliustr. – ISBN 5-462-00494-X

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.