Antanas A. Jonynas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Antanas A. Jonynas
Antanas A Jonynas.jpg
Antanas A. Jonynas 2013 m. „Santaroje-Šviesoje“
Gimė: 1953 m. lapkričio 26 d. (63 metai)
Vilnius
Tautybė: lietuvis
Tėvas: Antanas Jonynas
Veikla: poetas, vertėjas
Alma mater: Vilniaus universitetas
Žymūs apdovanojimai:

Antanas A. Jonynas (g. 1953 m. lapkričio 26 d. Vilniuje) – poetas, vertėjas, Antano Jonyno sūnus.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1976 m. baigė Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. 1976–1993 m. dirbo redaktoriumi „Vagos“ leidykloje, 1993–1995 m. Baltijos TV kultūros laidos vedėju. Nuo 1995 m. dirbo kaip laisvas autorius ir vertėjas. Nuo 2011 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas. Gyvena Vilniuje.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1977 m. debiutavo poezijos rinkiniu „Metai kaip strazdas“. Išleido vienuolika eilėraščių rinkinių, parašė pjesę „Cirkas yra cirkas“, kuri pastatyta Vilniaus „Lėlės“ teatre.

A. A. Jonynas yra Lietuvos rašytojų sąjungos ir jos valdybos narys, Lietuvių PEN centro narys. Nuo 2000 m. – poezijos festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ tarybos pirmininko pavaduotojas. 1978 m. rinkinys „Metai kaip strazdas“ (1977 m.) pelnė Z. Gėlės premiją už geriausią metų debiutą. Rinkinys „Atminties laivas“ (1980 m.) įvertintas kaip geriausia metų jaunojo autoriaus knyga. „Nakties traukinys“ (1990 m.) pelnė Lietuvos rašytojų sąjungos premiją už geriausią 1991 m. knygą, tais pačiais metais nominuotas Nacionalinei premijai. Jotvingių premija įvertintas rinkinys „Krioklys po ledu“ (1997 m.). 2003 m. poetui už eilėraščių rinkinį „Lapkričio atkrytis“, įvertintą „Poezijos pavasario“ premija, ir Johano Volfgango fon GėtėsFausto“ vertimą paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

Vertimo darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

A. A. Jonynas išvertė poezijos iš vokiečių, latvių, rusų kalbų. Jo paties poezija yra išversta į anglų, armėnų, gruzinų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų, latvių, norvegų, lenkų, rusų, slovėnų, kroatų, švedų ir kitas kalbas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Visuotinė Lietuvių enciklopedija, Vilnius, 2005

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]