Martyno Mažvydo katekizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Katekizmas
Mažvydo Katekizmas, Vilnius.jpg

Katekizmas – pirmoji išspausdinta lietuviška knyga. Išleista 1547 m. sausio 8 d. Karaliaučiuje Autorius – Martynas Mažvydas. Katekizmas yra protestantiškas.

Išliko du pirmosios lietuviškos knygos egzemplioriai. Vienas saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje, kitas – Torunės universitete Lenkijoje.

Leidimo išlaidas apmokėjo pirmojo Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio iždas. Katekizmo tiražas buvo 200–300 egzempliorių. Nemaža tiražo dalis liko neparduota: pirmoji lietuviška knyga patekdavo į aukcionus XVII a. pabaigoje ir XVIII a. Taip atsitiko dėl to, jog nebuvo daug lietuviškų protestantų parapijų, be to, netrukus išėjo tikinčiųjų poreikius geriau atitinkantis M. Liuterio mažasis katekizmas – „Enchiridionas“. B. Vilento išverstas į lietuvių kalbą.

Pirmoji katalikiška knyga lietuvių kalba išleista 48 metais vėliau, 1595 m. (M. Daukšos "Katekizmas")

Knygos apžvalga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmoji lietuviška knyga vadinasi (cituojant dabartine literatūrine kalba) „Katekizmuso prasti[paprasti] žodžiai, mokslas ir skaitymo rašto giesmės, dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos. Karaliaučiuj VIII dieną mėnesies sausio metų užgimimo Dievo MDXLVII“. Apimtis 79 puslapiai. Vyrauja gotikinis (švabacho) šriftas, bet lotyniška dedikacija ir lotyniška prakalbė atspausdintos lotynišku šriftu (antikva). Meniniu požiūriu pirmoji lietuviška knyga yra kukli. Ją išspausdino Karaliaučiaus spaustuvininkas Johanas Veinreichas. M. Mažvydo katekizmo antraštė papuošta Renesanso stiliaus vinjete, kuri įrėmina knygos pavadinimą.

Knyga parengta pasinaudojant kitataučių liuteronų darbais. Remtasi vokiečių G. Sauromano (Sauromannus) ir J. Vilicho (Willich), lenko J. Maleckio (Malecki-Sandecki) veikalais, daugiausia - J. Sekliucjano, tuo metu dirbusio Karaliaučiuje, katekizmais ir giesmynu.

Knygos autorius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmosios lietuviškos knygos autorius ir rengėjas nenurodytas. Tačiau jau nuo XVI a. ši knyga laikoma M. Mažvydo darbu. Tai liudijo B. Vilentas. Užtikrintai Mažvydo autorystę patvirtino lenkų kalbininkas J. Safarevičius, kuris 1938 m. katekizmo lietuviškoje prakalbėje išaiškino akrostichą, įamžinantį M. Mažvydo vardą. Skaitant prakalbos eilučių pirmąsias raides nuo trečios iki devynioliktos eilutės, susidaro lotyniška forma MARTJNVS MASVJDJVS. M. Mažvydui pirmojoje lietuviškoje knygoje priklauso apie pusę teksto. Nors tiesioginių įrodymų nėra, bet knygos sumanytojais galime laikyti M. Mažvydo pirmtakus - Karaliaučiaus universiteto profesorius, lietuvius protestantus A. Kulvietį ir S. Rapolionį.

Katekizmo turinys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Knyga prasideda lotyniškai eleginiu sueiliuotu dedikaciniu ketureiliu „Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei“:

Lietuva mano garsi, kunigaikščių laiminga Tėvyne,
Dievo įsakymus šiuos vykdyki siela skaisčiai, [….].

Dedikacija skirta ne tik Prūsijos Kunigaikštystei, į kurią M. Mažvydas atvyko prieš metus, bet ir savo tėvynei Lietuvai. Toliau - lotyniška prakalba „malonės ir ramybės Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“. To meto šaltinis nurodo, kad prakalbos autorius buvo Karaliaučiaus universiteto rektorius Frydrichas Stafilas, mokantis lietuvių, lenkų, rusėnų kalbas, ilgai gyvenęs Lietuvoje. Rašant prakalbą prisidėjo ir M. Mažvydas. Katekizmas - liuteroniškas. Aiškinama, kad biblija ir kita religinė literatūra turi būti prieinama visiems, o ne vien tik dvasininkų luomui, todėl reikia leisti religines knygas tautinėmis kalbomis.

Prakalbos kompozicija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kompoziciniu požiūriu prakalbą galima padalyti į tris dalis. Iš pradžių tarsi kalba pati knyga (personifikacija), nuo 63-ios eilutės (prakalba turi 112 eilučių) kalbėti ima jau pats M. Mažvydas. Čia „užrašyta“ ir tiesioginė valstiečio kalba. Lietuvis savo tautos pirmajame eilėraštyje pasirodo esąs abejingas krikščionybei, jam su burtininke daryti burtus ir valgyti aukojamą gaidį geriau, negu bažnyčioje klausyti „šaukimo žėkų“ (mokinių giedojimo). Nuo 79-os eilutės autorius emocingai kreipiasi į ponus, kad verstų žmones į „tikrą tikėjimą“.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]