Herkus Kunčius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Herkus Kunčius (g. 1965 m. balandžio 18 d. Vilniuje) – Lietuvos prozininkas, dramaturgas, libretistas, eseistas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tėvai dainininkai Anicetas Kunčius ir Aldona Mikšytė, žmona Sigutė Trimakaitė. 1990 m. baigė meno istoriją ir teoriją Vilniaus dailės akademijoje. 19901994 dirbo meno ir kultūros žurnale „Krantai“, 19951999 – savaitraštyje „Literatūra ir menas“.

Nuo 2000 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys, PEN klubo narys, Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ redakcinės kolegijos narys, Lietuvių ir Lenkų dialogo bei bendradarbiavimo Jerzy Giedroyco forumo valdybos narys. Nuo 2011 metų – Lietuvių PEN centro prezidentas.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1996 m. žurnale „Metai“ išspausdintas pirmasis rašytojo romanas „Ir dugnas visada priglaus“. Postmodernistas, jo kūriniuose gausu pasaulinės kultūros citatų, pavardžių, aliuzijų. Romane „Būtasis dažninis kartas“ pasakojama apie lietuvio viešnagę Paryžiuje, kuris laikomas tokia pat provincija kaip ir Vilnius. Romanų trilogijoje „Pelenai asilo kanopoje“, romanuose „Ornamentas“, „Gaidžių milžinkapis“, „Nepasigailėti Dušanskio“ gausu marginalijų ir nukrypimų. Vyrauja sekso, mirties temos, metafizinio ir socialinio blogio analizė, sąmoningai ignoruojamos tradicinio kanono vertybės: žemdirbių kultūra, užuojauta paprastam žmogui, katalikybės normos, dorovinis skaistumas. Veikėjai – tik funkcijos (Budelis, nacių Vokietijos vadovybė, Lietuvos sovietinė nomenklatūra), vietoj fabulos laisvai dėliojami fragmentai, padriki istorijos, kulinarijos, karybos, medicinos, agronomijos, zoologijos ar juvelyrikos intarpai. Žurnalas „Metai“ paskelbė romanus „Ir dugnas visada priglaus“, „Matka Pitka“, „Sparnų vaško urna“, „Barbarai šventykloje“, „Mano ištikimiausias metafizinis draugas“, „Tapti savimi. Bordo memuarai“.

Esė rinkinyje „Pilnaties linksmybės“ šmaikščiai interpretuojamos XX a. avangardizmo realijos, reiškiama abejonė sakraline aukštojo meno galia ir reikšmingumu. Mini esė knyga „Mano kova bambino“ 1999 m. išleista Vokietijoje. Lietuvos teatruose pastatyta jo pjesių ir operečių.[1]

Dramaturgija ir libretai muzikiniams spektakliams[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Genijaus dirbtuvė, 1998 m.
  • Domingo de Ramos, 1999 m.
  • Dviejų karalysčių kaimas (drauge su Alvydu Šlepiku), 1999 m.
  • Sučiuptas velnias, perdirbinys pagal Žemaitės komediją, 2001 m.
  • Šokoladinis Mocartas, 2001 m.
  • Kipras, Fiodoras ir kiti, 2003, komp. Giedrius Kuprevičius
  • Matas, antibolševikinė pjesė, 2005 m.
  • Besmegenio orkestras, 2005 m. komp. Jurgita Mieželytė
  • Žvejų dainos, 2007 m. komp. Zita Bružaitė, Nijolė Sinkevičiūtė
  • DaliGala, 2008, komp. Giedrius Kuprevičius
  • 00.45 minutės pagal Goldingą, 2008 m.
  • Eglė žalčių karalienė, roko opera, 2008 m. (drauge su Alvydu Šlepiku)

Radijo pjesės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Saulės smūgis, 1998 m.
  • Euforinė laisvalaikio karuselė, 1999 m.
  • Upės vardu, 2004 m.
  • Dirbtinis pluoštas, 2006 m.
  • Rojaus prieangyje, 2012 m.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ir dugnas visada priglaus, Metai, 1996 m.
  • Matka pitka, Metai, 1998 m.
  • Sparnų vaško ūrna, Metai, 1998 m.
  • Barbarai šventykloje, Metai, 1998 m.
  • Būtasis dažninis kartas, 1998 m.
  • Pilnaties linksmybės, esė rinkinys, 1999 m.
  • Pelenai asilo kanopoje, 2001 m.
  • Ištikimiausias metafizinis draugas, apysaka, 2002 m.
  • Pelenai asilo kanopoje, Smegenų padažas, Ekskursija: Casa matta, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002 m., ISBN 9986-39-195-4
  • Ornamentas, Charibdė, 2002 m. ISBN 9986-745-70-5
  • Gaidžių milžinkapis, Charibdė, 2004 m. ISBN 9986-745-83-7
  • Nepasigailėti Dušanskio, Versus aureus, 2006 m.
  • Išduoti, išsižadėti, apšmeižti, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007 m. ISBN 978-9986-39-491-4
  • Virtuvės Tarakono nuotykiai, apysaka vaikams, Vilnius, Versus aureus, 2008 m.
  • Pijoko chrestomatija, Versus aureus, 2009 m. ISBN 978-9955-34-179-6
  • Lietuvis Vilniuje, Kultūros barai, 2011 m.
  • Kaukazo belaisvis, Metai, 2012 m.
  • Tapti savimi. Pasakiški Bordo memuarai, Metai, 2013 m.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1995 m. – savaitraščio „Literatūra ir menas“ premija už eseistiką
  • 1996 m. – „Nemuno“ žurnalo premija už geriausią prozos kūrinį
  • 1998 m. – Julijono Lindės Dobilo premija
  • 1998 m. – Lietuvos šiuolaikinės dramaturgijos konkurso antroji premija
  • 1999 m. – Lietuvos teatro sąjungos „Dauguviečio auskaras“
  • 2000 m. – Atviros Lietuvos fondo dramaturgijos vaikams ir paaugliams konkurso pirmoji premija
  • 2004 m. – Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyriaus „Fortūnos“ diplomas
  • 2007 m. – „Lietuvos ryto“ dienraščio „Mūzų malūnų“ premija
  • 2010 m. – Lietuvos respublikos Kultūros ministerijos premija už publicistinius kūrinius
  • 2016 m. – Ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžius[1]
  • 2019 m. - Lenkijos Respublikos sidabrinis kryžius už nuopelnus

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Jūratė SprindytėHerkus Kunčius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 261 psl.