Vytautas Didysis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Vytautas Didysis
Gediminaičių dinastijos galva, Lietuvos didysis kunigaikštis, Čekijos karalius, nevainikuotas Lietuvos karalius
Vitaŭt. Вітаўт (1836).jpg
COA of Gediminaičiai dynasty Lithuania.svg
Gediminaičiai
Coat of arms of Vytautas as Grand duke of Lithuania.svg
Gimė: 1350 m.
Senieji Trakai
Mirė: 1430 m., spalio 27 d. (~ 80 metų)
Trakai
Tėvas: Kęstutis
Motina: Birutė
Sutuoktinis(-ė): Ona Vytautienė
Julijona Alšėniškė
Vaikai:

Sofija

Coat of arms of the Seimas of Lithuania.png
Lietuvos didysis kunigaikštis
Valdė: 1401 m. - 1429 m. (~28 metai)
Pirmtakas: Jogaila
Įpėdinis: Švitrigaila
Commons-logo.svg Vikiteka: Vytautas DidysisVikiteka
Lenkija-Lietuva 1386–1434
Apie vardą žr. Vytautas (vardas).

Vytautas Didysis (apie 1350 m. Senuosiuose Trakuose – 1430 m. spalio 27 d. Trakuose) – Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1392 m., formaliai Lenkijos pripažintas 1401 m.; 1421–1423 m. – kartu ir Čekijos (Bohemijos) karalius). Didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus, Jogailos pusbrolis.

Pirmoji žmona Ona Vytautienė nuo Eišiškių (m. 1418 m. rugpjūčio 31 d. Trakuose), Sofijos Vytautaitės, vienturtės Vytauto dukters motina. Antroji žmona – Julijona Alšėniškė.

Iškilimas[taisyti | redaguoti kodą]

Po didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties (1377 m.) valdovu tapo jo sūnus Jogaila, kurį, laikydamasis susitarimo su Algirdu, parėmė Algirdo brolis Trakų kunigaikštis Kęstutis. Tačiau 1381 m. tarp Jogailos ir Kęstučio bei jo sūnaus Vytauto kilo vidaus karas. Karo priežastimi tapo Jogailos ir Vokiečių ordino 1380 m. pradėtos derybos ir sudaryta Dovydiškių sutartis. Kęstutis išvijo Jogailą iš Vilniaus ir pats pasiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Jo valdymas truko neilgai. 1382 m. Kęstučiui išvykus kariauti su jo valdžios nepripažinusiu Jogailos broliu Kaributu, Jogailos šalininkai užėmė Vilnių. Kęstučiui su Vytautu surinkus kariuomenę ir susitikus su Jogailos kariuomene prie Trakų, šalys pradėjo derybas, kurių metu Jogaila suėmė Kęstutį ir Vytautą.[1] Kęstutis mirė įkalintas Krėvos pilyje, o Vytautui pavyko pabėgti į Prūsiją.[2]

Nors Ordinas ir palaikė Jogailą, kol šis kovojo su Kęstučiu, bei 1382 m. spalio 31 d. sudarė su juo Ordinui palankią Dubysos sutartį, tačiau jau kitais metais jų santykiai pašlijo, Jogailai nenorint patvirtinti sudarytos sutarties. Tuomet Ordinas ėmė remti pas juos perbėgusį Vytautą.[3] Siekdamas kryžiuočių paramos kovoje su Skirgaila bei Jogaila dėl Skirgailai atiduotos tėvonijos (Trakų kunigaikštystės), Vytautas 1383 m. spalio 21 d. Tepliavoje apsikrikštijo kaip Vygandas. [4] Ordino paramą jis užsitikrino ir 1384 m. Karaliaučiaus sutartimi, kuria taip pat pažadėjo Ordinui perleisti Žemaitiją. Tais pačiais metais Vytautas kryžiuočius išdavė ir grįžo į Lietuvą, pasiekęs susitarimą su Jogaila ir atgavęs dalį savo tėvonijos su centru Gardine. Čia jis buvo priverstas persikrikštyti stačiatikiu. Pakartotinai priėmė katalikišką krikštą drauge su Jogaila Lenkijoje 1386 m. vasario 15 d. jau kaip Aleksandras. [5]

1386 m., tapęs Lenkijos karaliumi ir persikėlęs į Lenkiją, Jogaila pasiliko Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą ir neatsisakė savo teisių į tėvoniją, tačiau savo vietininku Lietuvoje paliko brolį Skirgailą, kuris aštriai konfliktavo su Vytautu. Šis konfliktas 1389 m. pabaigoje peraugo į atvirą karą, ir Vytautas 1390 m. pradžioje buvo priverstas antrą kartą prašyti Vokiečių ordino pagalbos.

Iki 1392 m. faktiškai kovą dėl valdžios Lietuvoje laimėjo ir pagrindine figūra tapo Vytautas, kurį palaikė ir Lietuvos politinis elitas.[6] 1392 m. pagal Astravos sutartį Vytautas atgavo Trakus ir išsikovojo teisę valdyti visą LDK kaip Jogailos vietininkas, o 1401 m. Vilniaus–Radomo sutartimi jam ir oficialiai buvo pripažintas Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas bei teisė valdyti LDK, kaip „Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio“ Jogailos vasalui. Vytautui tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo pripažįstama tik nominali Lietuvos priklausomybė nuo Lenkijos.

Užsienio politika[taisyti | redaguoti kodą]

Vytauto laikais Lietuvos ekspansija į Rytus pasiekė kulminaciją.[7] 1390 m., dar būdamas Prūsijoje, jis ištekino dukterį Sofiją už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I (tai vėliau jam leido tapti jo sūnaus Vasilijaus II globėju).

1408 m., po 4 metus trukusio karo, jis sudarė papildomus susitarimus su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu, kurie užtikrino jo įtaką šiaurės rytų Rusioje. 1394 m. ir pakartotinai 1404 m. jam pavyko prie Lietuvos prijungti Smolenską. Per keletą žygių prieš totorius (1396–1399 m.) jam pavyko savo įtaką išplėsti iki Juodosios jūros. Nors 1399 m. jis pralaimėjo Vorsklos mūšį prieš Aukso Ordos emirą Edigėjų, per chano Tochtamyšo sūnus jis darė įtaką Ordai ir 1418 m. pasiekė taiką su Orda. Tai sustiprino jo autoritetą Ordoje ir 1424 m., Ordoje vėl kilus tarpusavio kovoms dėl sosto paveldėjimo, pas Vytautą pabėgo Ulu-Muhamedas.

Karo žygiais 1426 m. ir 1427 m. Vytautas sustiprino savo hegemoniją Pskove ir Naugarde. Remdamas nuo Maskvos nepriklausomas rusų bei rusėnų kunigaikštystes, Vytautas sudarė sutartis su Tverės (1427), Riazanės (1430) ir Pronsko (1430) kunigaikščiais.

Tuo pačiu metu Vytautui teko gintis ir nuo Vokiečių ordino puolimų (1392–1394 m.), todėl kritiniais momentais su Vokiečių ordinu jis sudarydavo taikos sutartis (Salyno sutartis 1398 m. ir Racionžo taika 1404 m.), perleisdamas jam Žemaitiją.

Tuo pačiu Vytautas jau 1398 m. atmetė Lenkijos didikų pretenzijas į Lietuvą, kaip Lenkijos vasalinę valstybę, ir lietuvių didikų buvo paskelbtas Lietuvos karaliumi, tačiau po Vorsklos pralaimėjimo buvo priverstas vėl pripažinti Jogailos viršenybę.

1409 m. Vytautas karą su Ordinu, prie kurio netrukus prisijungė ir Jogailos valdoma Lenkija. Vytautas ir Jogaila vadovavo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei Žalgirio mūšyje (1410 m.). Nors Ordinas šiame mūšyje buvo sutriuškintas, jis kurį laiką dar sugebėjo priešintis ir išsiderėjo priimtinas taikos sąlygas 1411 m. sudaryta Torūnės taikos sutartimi. Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos. 1422 m., po dar vieno Vytauto ir Jogailos surengto žygio į Prūsiją, buvo sudaryta Melno taikos sutartis, kuria Vokiečių ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją.

1413 m. Horodlės sutartimi Vytautui pripažintas didžiojo kunigaikščio titulas ir pilnas savarankiškumas. Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai turėjo būti renkami abiejų unijos narių sutarimu. Šią uniją suskaldyti ypač stengėsi Vengrijos karalius ir Šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis. Protestuodamas prieš Zigmanto sprendimą Žemaitiją pripažinti Vokiečių Ordinui, 1421 m. Vytautas priėmė iš husitų Čekijos (Bohemijos) karūną. Šios karūnos jis atsisakė tik tuomet, kai Zigmantas 1423 m. atšaukė savo sprendimą.

Vidaus politika[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto majestotinis antspaudas (1407–1430)
1410 m. vasario 6 d. Vytauto privilegija Vilniaus katedrai. Lietuvos mokslų akademijos biblioteka

Vidaus politikoje Vytautas taip pat buvo labai aktyvus. Jis įsteigė ir išplėtė atskirą LDK raštinę. Pradedant jo valdymo laikotarpiu valstybės valdymas ir teismo bylų sprendimas buvo paremti raštu. Krašte plito rašto kultūra, per katalikų tikėjimą Lietuva atsivėrė Vakarų Europos kultūrai.

Savo valdymo laikotarpiu jis rėmė katalikus, kuriems išleido daug privilegijų. 1415 m. jis inicijavo atskiro Kijevo ir Lietuvos stačiatikių metropolito Grigorijaus Camblako išrinkimą. Pastarasis 1418 Konstanco bažnytiniame susirinkime rėmė katalikų ir stačiatikių uniją.

1388 m. Vytautas išleido privilegiją Bresto žydų bendruomenei, kuria vėliau naudojosi ir kitų miestų Lietuvos žydai. Privilegija, kuri didžiąja dalimi orientavosi į Kališo statutą, reguliavo Lietuvos gyventojų ir žydų mažumos tarpusavio santykius. Tai yra seniausias iki šiol išlikęs žydų gyvenimo Lietuvoje šaltinis.

Tarp 1392 ir 1394 m. Vytautas pakeitė rusų žemėse valdžiusius Gediminaičius jam palankiais didikais, kurie buvo jau nebe daliniai kunigaikščiai, o vietininkai. 1392 m., tapęs didžiuoju kunigaikščiu, jis nutraukė monetų kaldinimą sritinės Rusios kunigaikštystėse ir pradėjo leisti naujo tipo monetas su Vyčiu ir Gediminaičių stulpais.[8] Vytauto laikais Lietuvoje pradėti lieti pabūklai, varpai.[9]

Didžiojo kunigaikščio taryba iš patariamojo valdymo organo virto autonomišku valstybės valdymo organu.

Stiprindamas Lietuvos kariuomenę, kurios branduolį sudarė profesionalūs kariai - bajorai, Vytautas intensyvino feodalinius santykius. Dalį valstybei atliekamų valstiečių prievolių jis pradėjo perleidinėti bajorams. Bajorams dalį prievolių atlikinėjantys valstiečiai imti vadinti veldamais. Po Vytauto mirties vėlesni valdovai atsisakė ir likusių tokių valstiečių prievolių valstybei.

Vytauto valdymo laikotarpiu (ypač po Žalgirio mūšio) dėl tada iš esmės pagerėjusios LDK tarptautinės konjunktūros, o iš dalies ir dėl paties Vytauto protekcionistinės veiklos, etninėje Lietuvoje pradėjo sparčiai augti Vilnius, Kaunas, Gardinas, Trakai ir kt. miestai, ėmė rastis ir naujų miestų užuomazgų.

Spartus Lietuvos vystymasis leido Vytautui 1429 m. Lucke surengti Europos valdovų kongresą. 1429 m. sausį Lucko pilyje vykusiame Europos monarchų ir jų atstovų suvažiavime Šventosios Romos karalius Zigmantas Liuksemburgietis pasiūlė Vytautą paskelbti Lietuvos karaliumi (Lietuvos didžiūnai Vytautą Lietuvos karaliumi buvo apskelbę dar 1398 m. spalį, tada Nemuno Salyno saloje susirinkę patvirtinti LDK taikos su Vokiečių ordinu). Šiam pasiūlymui pritarė ir Lenkijos karalius Jogaila, bet vėliau savo sutikimą buvo priverstas atšaukti, spaudžiamas Lenkijos diduomenės. Zigmantas Liuksemburgietis, Lucke pasiūlydamas Vytautui vainikuotis Lietuvos karaliumi, siekė išardyti Lenkijos ir Lietuvos sąjungą.

Vytauto ir jo žmonos Julijonos vainikavimo karališkais vainikais iškilmės buvo numatytos 1430 m. rugsėjo 8 d., tačiau jos neįvyko lenkams tų metų rugpjūčio viduryje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje suėmus, sumušus ir apiplėšus imperatoriaus įgaliotinius, gabenusius į Vilnių Vytauto vainikavimo sutartį (speciali Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinių delegacija, kuri tuo pat metu Vytautui ir jo žmonai vežė Niurnbergo auksakalių pagamintas karūnas ir 1430 m. rugsėjo pradžioje jau buvo Frankfurte prie Oderio, po šio incidento toliau nebevyko ir grįžo į Vokietiją). Po to kita Vytauto vainikavimo iškilmių diena buvo paskirta dar du kartus, tačiau antrąjį Lietuvos karaliaus vainikavimosi bandymą sužlugdė tų pačių metų spalio pradžioje į Lietuvą kartu su Vytautą palaikiusiu Jogaila atvykęs Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis ir netikėta Vytauto mirtis (1430 m. spalio 27 d.).

Kadangi Vytautas neturėjo sūnų, po jo mirties didžiuoju kunigaikščiu tapo Jogailos brolis Švitrigaila (~1370–1452). Jį po 1432 m. perversmo pakeitė Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis, kuris 1440 m. buvo nužudytas.

Vytautas Žalgirio mūšyje (Jano Matejkos paveikslo fragmentas)
LDK Vytauto valdymo pabaigoje

Valdymo reikšmė[taisyti | redaguoti kodą]

XIV a. pabaigoje Lietuva buvo jau pusantro šimto metų kovojusi su visos Vakarų Europos remiamu Vokiečių ordinu, krikščionybės platinimo dingstimi izoliavusiu Lietuvą nuo Vakarų Europos šalių. Jogaila, įvesdamas etninėje Lietuvoje krikščionybę, pradėjo šią izoliaciją šalinti, bet kartu pavertė Lietuvą nuo Lenkijos priklausoma valstybe.

1389 m. faktiškai stojęs vadovauti lietuvių diduomenės kovai prieš lenkų įsigalėjimą Lietuvoje, Vytautas turėjo rasti būdus išvesti šalį iš atsilikimo, pašalinti Vokiečių ordino grėsmę, atsikratyti Lenkijos hegemonijos. Išnaudodamas Ordino ir Lenkijos nesutarimus, Vytautas gana sėkmingai susidorojo su visais minėtais uždaviniais. Periodiškai „atiduodamas“ ordinui Žemaičius, Vytautas kaskart numatydavo būdus jiems susigrąžinti. Žygiuodamas į rytus, kartu jis rengėsi puolimui vakaruose. Pripažinęs Lenkijos karaliaus viršenybę savo atžvilgiu, savo pusėn palenkė daugumą lenkų didikų. Užsitikrinęs Lenkijos paramą, 1409 m. iš Vokiečių ordino galutinai atsiėmė Žemaičius. Daugiausia Vytauto nuopelnu laikytinas ir ordino sutriuškinimas Žalgirio mūšyje. Po Žalgirio mūšio kryžiuočių pavojus Lietuvai buvo pašalintas, o LDK įgijo galimybę užmegzti normalius santykius su daugeliu Europos šalių.

Vytautas sugebėjo ne tik pakrikštyti žemaičius, bet ir tapti Livonijos vyskupų globėju. Ir nors jam nepavyko įsteigti atskiros, Gniezno arkivyskupui nepavaldžios Lietuvos bažnytinės provincijos, būtent Vytauto valdymo metais Lietuvos katalikų bei stačiatikių vyskupai tapo hierarchais, atsižvelgiančiais visų pirma į LDK interesus.

Vytauto Didžiojo reikšmė vėlesniais laikais[taisyti | redaguoti kodą]

Vytauto kultas pradėjo formuotis dar jam gyvam esant.[10] Jau XV amžiuje Vytautas pradėtas vadinti Didžiuoju. Pirmąją užuominą apie tai paliko nepalankiai Vytautą vertinęs Enėjas Silvijus Pikolominis, kurio teigimu Vytautas Didžiojo vardą pelnė dėl savo žiaurumo. Tuo tarpu Erazmas Ciolekas popiežiui Aleksandrui VI aiškino, kad savo darbais Vytautas pelnė pagarbą ir populiarumą, todėl Lietuvoje vadinamas Didžiuoju[11]. Lenkų kronikininkas Janas Dlugošas XV a. II pusėje rašė:

Cquote2.png Mūsų laikais žmonės laikosi nuomonės, kad joks jo laikų kunigaikštis negalėjo prilygti Vytautui nei dosnumu, nei veiklumu. Jis pirmasis savo tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų garsumu išvedė į šviesą ir iškėlė. Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo jos išlaikyti tokiame lygyje. Neabejotina, kad Lietuvos didybė buvo jo sukurta ir su jo mirtimi baigėsi“[12].
Cquote1.png


Nuo XVI a. pradžios bajoriškoje Lietuvos savimonėje Vytautas imtas laikyti Lietuvos interesų gynėju.[13] Jis buvo laikomas didžiausiu kada nors valdžiusiu Lietuvos valdovu, jo vardas įkūnijo valdovo idealą.

Tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų pirmojo neįvykusio Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi diena (rugsėjo 8-oji) Lietuvoje buvo švenčiama kaip Tautos šventė. Vytautui Didžiąjam buvo statomi paminklai, vienu metu jų buvo daugiau nei 30.[14]

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Vikicitatos

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Vytautas
  1. Ivinskis Z. Lietuvos istorija. Vilnius: 1991, p. 274–275.
  2. Vytautas the Great. (2012). Encyclopædia Britannica. Encyclopædia Britannica Ultimate Reference Suite. Chicago: Encyclopædia Britannica.
  3. Ivinskis Z. Lietuvos istorija. Vilnius: 1991, p. 276–277.
  4. Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, p. 79.
  5. Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, p. 80.
  6. Kiaupienė J., Petrauskas R. Lietuvos istorija. IV tomas. Vilnius, 2009, p. 31–33.
  7. Ivinskis Z. Lietuvos istorija. Vilnius, 1991, p. 149.
  8. Kiaupienė J., Petrauskas R. Lietuvos istorija. IV tomas. Vilnius, 2009, p. 36.
  9. Ivinskis Z. Lietuvos istorija. Vilnius, 1991, p. 150.
  10. Nikžentaitis A. Vytauto ir Jogailos įvaizdis Lietuvos ir Lenkijos visuomenėse. Kaunas, 2002, p. 39.
  11. Mickūnaitė G. Vytautas Didysis. Valdovo įvaizdis. Vilnius, 2008, p. 194, 296.
  12. Nuomonės apie Vytautą: nuo XV iki XXI amžiaus, Istorija.net, 2009-07-10.
  13. Nikžentaitis A. Vytauto ir Jogailos įvaizdis Lietuvos ir Lenkijos visuomenėse. Kaunas, 2002, p. 20.
  14. Bučas J., Mačikėnienė R. Vytautas Didysis ir mes. Kaunas, 1991, p. 18.
Vytautas Didysis
Gimė: 1350 Mirė: 1430
Karališkieji titulai
Prieš tai:
Skirgaila
Lietuvos ir Trakų kunigaikštis
1392–1413
Po to:
-
Prieš tai:
Jogaila
Grand Ducal Coat of Arms of Lithuania.svg
Lietuvos didysis kunigaikštis
1401–1429
Po to:
Švitrigaila